Daugtaškis

      Daugtaškis yra nebaigtos minties ar jos pertrūkių žymimasis ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką, o sakinio viduje – kablelį.

1. Daugtaškis dedamas po sakinių, kuriais pasakoma nebaigta mintis, minties pertrūkiai ar staigūs perėjimai nuo vienos minties prie kitos.

Tai nors kerdžių pakelk. Viešpatie, po avižas…

Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies…

Taip, žinoma… Nelaimė… Privalom viens kitam padėti…

2. Daugtaškiu žymimi ir sakinio viduje esantys staigūs minties pertrūkiai ar netikėti posūkiai, nutylėjimai ar po stabtelėjimo pasakyti žodžiai.

Kitas vėl žioplys… varvink čia seilę… nematai, kad laikas girdytis?

Mykoliuk… ačiū tau už skripkavimą… ačiū… labai ačiū…

Labiausiai laukiama radijo laida yra… oro prognozė.

3. Daugtaškis dedamas, norint parodyti nebaigtą mintį ar skaičiuojamųjų daiktų eilę.

Tada buvo dainuojama dainelė: ,,Lietuvi, laikyk liežuvį…“

Rudenį į šiltesnius kraštus išskrenda gandrai, gervės, pempės, varnėnai…

Prielinksniai ant, nuo, be… reikalauja kilmininko linksnio.

4. Daugtaškiu žymimos praleistos cituojamo teksto vietos.

Keldamas aikštėn literatūrinės kalbos negeroves, Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti… mūsų liaudyje“.

Baltušio kalboje yra daug gyvų liaudies kalbos žodžių, pavyzdžiui: ,,…žmogus atrišo jas ir įmetė rogiugalin, …savųjų šeimyniškių rankos popalaidės, …kerdžius botagu per pakinklius užgelnijo“.

Pastaba. Praleistas teksto vietas žymintis daugtaškis gali būti rašomas su laužtiniais skliaustais.

,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta <…>, todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.

5. Po nebaigtą mintį reiškiančio klausiamojo sakinio dedamas klaustukas ir daugtaškis, o po šaukiamojo sakinio ar žodžio – šauktukas ir daugtaškis.

Pone Jėzau… o kas čia?..

O kokia paslaptinga ir poetiška man buvo toji naktis!..

Jūra, jūra!.. aš myliu!

6. Po nutrauktą mintį pasakančių tiesioginės kalbos žodžių prieš autoriaus žodžius dedamas daugtaškis ir brūkšnys.

– Dievulėliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar… – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

– Kiek ponų… kokie gražūs… – šnibždėjo apsiblaususi.

7. Po tiesioginės kalbos žodžių prieš brūkšnį daugtaškis gali būti sulietas su šauktuku ar klaustuku.

– Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu.

– Tai gal dar kartą?.. – nedrąsiai pridėjo Narbutas.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *