Tarinys

      Iš visų sakinio dalių daugiausia raiškos priemonių turi tarinys. Ir tai suprantama. Tariniu nusakomi įvairūs veiksnio požymiai (pastovūs ir kintami). Reikia perteikti ne tik reliatyvią statiką, bet ir dinamiką: veiksmą, judėjimą, būseną, veiksmo ar būsenos kitimus.

Tarinio semantika įvairi: nuo dinamikos (Jis bėga.) iki reliatyvios statikos (Beržas – medis.) yra ištisa gradacija. Pastoviausius veiksnio požymius rodo tarinys, išreikštas daiktavardžiu, o būdvardis turi to pastovumo šiek tiek mažiau, dar mažiau – dalyvis; veiksmažodis reiškia dinamiką (judesį, veiksmą), o ištiktukas pabrėžia ir veiksmo greitumą, staigumą, plg. tarinius: (Meteoras) šviesulys, šviesus, šviečiantis, švietė, nušvito, švystelėjo, švyst.

Tarinys dažniausiai reiškiamas asmenuojamosiomis veiksmažodžio fermomis, tai sudaro tarinio pagrindą, bazę.

Ir formos, ir turinio atžvilgiu tarinys gali būti skirstomas į vientisini ir sudėtinį. Vientisinis gali būti grynasis (ėjau), analitinis (esu ėjęs), samplaikinis (ėjau ėjau). Sudėtinis skirstomas į sudurtinį (esu kalvis – I gr.; sakausi žinąs – II gr.) ir į suvestinį (turiu eiti). Tarinys gali būti mišrus (turiu būti žvalus); kartais tarinį sudaro keli panašios formos komponentai (turi liautis kariauti arba paliovė tikėjęs pasieksiąs).

tariny2

Vientisinis tarinys 

Grynasis tarinys

Grynasis (vientisinis, paprastasis) tarinys reiškiamas įvairiomis asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis, dalyviu, padalyviu, bendratimi, ištiktuku.

1. Veiksmažodžio asmenuojamosios (finitinės) formos esti įvairių nuosakų (tiesioginės, tariamosios, liepiamosios, geidžiamosios), laikų (esamojo, būtojo kartinio ir dažninio, būsimojo), skaičių (vienaskaitos ir daugiskaitos) bei asmenų (I, II, III).

Tiesioginė nuosaka rodo realų vykdomą, vykdytą ar vykdysimą veiksmą: Jūs visai jo nepažįstat (J. Mik). Pro akis prabėgo metų metai (P. Cvir). Rėkaudavo jis ir prancūziškai, ir lenkiškai, ir visi jo klausydavo (A. Vien). Rytoj įkurtuves kelsim (LKŽ IV). Be to, laikai gali turėti įvairių reikšmių, ypač esamasis. Jis gali pakeisti ir būtąjį laiką (Važiuoja jie per girią, mato duobę netoli kelio flk), ir būsimąjį (Ryt grįžtam namo), gali reikšti ir apibendrintą laiką (Kas daugel kalba, tasai mažai dirba flk. Žemė sukasi aplink savo ašį J. Žiug).

Liepiamąja nuosaka reiškiamas veiksmas nėra įvykdytas, tik pageidaujama, prašoma, skatinama, įsakoma, kad veiksmas būtų vykdomas: Aš tavęs nebijau, o tu ir nebijok (I. Simon). Kelkis, Šarūne, negulėk, atsikėlęs nelauk (V. Krėv). Suglauskim gretas, draugai! (V. Myk-Put).

Tariamąja nuosaka nusakomas nerealus, sąlyginis, tariamasis veiksmas, bet galimas (potencinė reikšmė): Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų (flk). Jūs taip garsiai nerėkautumėte, jeigu geriau pasižiūrėtumėte į mus (P. Cvir).

Sakiniuose Kad tu drebėtum dieną naktelę, Kad tau išpraustų lietus burnelę, Kad iššukuotų vėjas galvelę!.. (flk). reiškiama optatyvinė (pageidavimo) reikšmė.

Geidžiamąja nuosaka reiškiamas leidimas, pageidavimas: Duktė tebūnie, bet savo sūnus visus sudegink (flk). Tesugers ją žemė (S. Nėr).

2. Dalyviu reiškiamas tarinys turi atpasakojamosios, netiesioginės nuosakos reikšmę. Taip perteikiamas iš kitų girdėtas įvykis, kurio realumu ne visai galima tikėti. Vartojami visi keturi veikiamosios rūšies dalyvio laikai: Kalbėjo, kad teta nešiojanti žmonėms mažus vaikus (P. Cvir). Kitą kartą medžiai kalbėdavę (flk). Kitą kartą buvęs žvejys, gyvenęs jis prie marių ir turėjęs du sūnus: Petrą ir Joną. Jie trys žvejodavę ir žvejodavę kiekvieną dieną (flk). O čia truputį reikėsią pinigų (P. Cvir).

3. Būtojo kartinio laiko padalyviu reiškiamas tarinys dažnai turi svarstomąjį atspalvį, be to, reiškia pageidavimą, klausimą ir t. t. Sakiniai vienanariai, beveiksniai: Gal mums šieną suvežus? (Rs). Kur čia dabar mums nuėjus? (Rs). Neišmanau, ką su šiuo straipsniu padarius? (K. Jas). Kad nors kokią trobelę pasistačius! (nrš).

4. Bendratimi reiškiamas tarinys turi įvairių reikšmių. Vartojamas ir dvinariuose, ir vienanariuose sakiniuose. Dvinariuose sakiniuose bendratis paprastai rodo staigų praeities veiksmą, pvz.; Lapė bėgti → Lapė ėmė bėgti. Retai tevartojamas dvinariuose klausiamuosiuose sakiniuose. Pvz.: Lapė bėgti, šunys vytis (flk). rėkti, motina tildyti (I. Simon). sekti iš paskos (J. Balč). gelbėti? Ne mano kiaulės, ne mano pupos (I. Simon.)

Reti ir sakiniai, kur bendratis eina veiksniu ir tariniu. Tekėti – ne akėti (flk). Pažinti – tai suprasti (tsp).

Paprastai bendratis šalutiniuose sąlygos ar tikslo aplinkybių sakiniuose nevartotina: Jei iš čia pažvelgti (= pažvelgtume), matytume visą kraštą. Tačiau, kai bendratys kartojamos ir jos akcentuoja, pabrėžia veiksmą, čia jau nejaučiama sąlyga; tokios konstrukcijos taisyklingos: Jei jau daryti, tai daryti (E. Miež). Kad pult, tai pult (šnek).

5. Ištiktukas, einąs tariniu, reiškia staigų veiksmą. Vartojamas šnekamojoje kalboje (atstoja būtąjį kartinį laiką). Nėra pagrindo manyti, kad visais atvejais čia esąs praleistas, nepasakytas veiksmažodis. Juk tą patį veiksmą nusakome ir veiksmažodžiais (švystelėjo, glimžtelėjo) ir ištiktukais (švyst, glimžt), tiktai pastarieji rodo staigesnį, greitesnį veiksmą (grožinėje literatūroje ištiktuku rodomas ir nerimtas ar neigiamas veiksmas): Žvejas dirst, ogi vieškeliu skustuvas barzdą vejasi (P. Cvir). Šunys tuoj kapt lapei už uodegos (flk). Kilst akis ir mato žmogų (E. Miež). Tai sakydamas, capt knygas pačiai iš nagų, švilpt po lova (Žem).

6. Tariniais gali eiti ir kai kurios dalelytės: še, te, cit, jos netgi turi panašias į liepiamosios nuosakos formas šekit, tekit: Še ir tau lašelį! (P. Cvir). Tekit, šunes, bjaurybę uodegą! (flk). Cit, citit, vaikai! (LKŽ II).

Tarmėse retai pasakomos ir kitokios tarinių formos, pvz., siekinys (Vaikai, gultų! (Rk), grožinėje literatūroje – būdinys (Šliaužte! (S. Nėr.). Čia jau galbūt praleisti veiksmažodžiai (eikit, šliaužkit).

 

Analitinis tarinys

Tarinys reiškiamas dažnai ne vienu žodžiu, tačiau tarytum turi vieno žodžio reikšmę: tokie atvejai mokyklinėje gramatikoje būdavo priskiriami prie sudėtinio tarinio (pvz., esu rašęs, buvau beeinąs). Čia matyt, atsižvelgta į tai, kad vienas žodis sudaro grynąjį tarinį, o du (ar keli) – sudėtinį. Tačiau jeigu esu rašęs laikytume žodžio rašyti sudurtine morfologine forma, tai galėtume tokį reiškinį sintaksėje traktuoti kaip ištisinį neskaidomą vienetą. Taip daroma ir J. Balkevičiaus sintaksės vadovėlyje, akademinėje gramatikoje. Toks požiūris tebėra diskutuojamas. Sąlygiškai tokį tarinį galėtume pavadinti analitiniu.

Į jį šiuo tuo panašios ir tapačių (ėjo ėjo) ar skirtingų (eiti ėjo) veiksmažodžių formų samplaikos, skirtingų veiksmažodžių (džiūsta vysta; ėmė išėjo), ištiktuku (drykt padrykt), ištiktukų ir veiksmažodžių (smukt ir nusmuko) samplaikos, frazeologiniai junginiai (laužo galvą) ir kitokios konstrukcijos. Tokį tarinį vadinsime samplaikiniu.

Anksčiau abu šie tariniai vadinti nepatogiais, ilgais terminais: arba „vientisinio tarinio sudėtingosios formos“, arba „sudėtingos formos paprastasis tarinys“. Samplaikinis nuo analitinio skiriasi sandara. Suprantama, šiuodu tarinius ne visada lengva atskirti nuo sudėtinio: esama tarpinių atvejų.

Sudurtiniai veiksmažodžio laikai turi gana daug formų: 4 sudurtinių atliktinių veiksmažodžių laikų formos (esu, buvau, būdavau, būsiu rašęs), 3 sudurtinių pradėtinių veiksmažodžių laikų formos (buvau, būdavau, būsiu berašąs); tai veikiamosios rūšies formos. Be to, turime ir neveikiamosios rūšies 4 laikų formas su esamojo (esu, buvau, būdavau, būsiu gerbiamas), dar 4 su būtojo laiko dalyviu (esu pagerbtas). Tariamoji ir liepiamoji (bei geidžiamoji) nuosakos irgi gali būti sudurtinės (būčiau gerbęs, būčiau gerbiamas / pagerbtas; būk pasiryžęs / pasveikintas, tebūnie prakeiktas). Ir visai retos tokios formos: būčiau baramas buvęs.

1. Ligi tol dar niekas nebuvo matęs tokio milžino (J. Balč). Kai vakarais pareidavo Jonas, aš jau būdavau atsigulęs (J. Jabl). Ten tikriausiai jus ir būsiu matęs (trš). Kai laukus susivešime, būsime apsidirbę (LKŽ I).

2. Jau buvo besisukąs atgal, bet išgirdo balsą (fIk). Kai rytą atsikeldavau, kieme vaikas būdavo belakstąs. Kai nueisi, jis bus, žiūrėk, bedirbąs (J. Jabl).

3.1. Iš suolo į suolą perduodamos žinios apie karą (P. Cvir). To krašto laukai buvo gerai dirbami (LKŽ III). Tai yra ir būdavo daroma iš senovės (J. Balč). O mano kūdikis nebus stumdomas, nė vieno neapkenčiamas (I. Simon).

3.2. Jų viskas yra apsvarstyta ir sutvarkyta (J. Balč). Ana buvo visų išgirta (LKŽ III). Naktį pagrindiniai vartai būdavo užrakinti. Ten viskas jums bus sugrąžinta (J. Balč).

4. Krosnį tai būk išsikūrenęs anksčiau, nes negalėsime išeit. Kai ateisim jūsų raginti, būkit jau bedirbą (J. Jabl). Būk giriamas, bet nesigirk (flk). Būk pagirta, žeme tėvų mūsų! (LKŽ III). Per amžius prakeikti būkite, vienuoliai! (A. Vien). Būkit, žmogžudžiai, prakeikti rytmetėlį ankstų! (S. Nėr).

5. Tesįe apsidirbęs, kai atvažiuosim, kad vėl nesiskųstų turįs baisybę darbo (J. Jabl). Tebūnie prakeikta ta diena, kada aš jį sutikau. Te kraujo dėmės veikiai bus nuplautos (V. Myk-Put). Dumsius ir Tumsius už nedorus darbus tebūnie nubausti mirtimi (flk).

6. Niekas nebūtų suskaitęs senojo kranklio metų (P. Cvir). Ar jau, mama, sukirpai bent vienas? Būčiau besiuvanti (Žem). Daro tiktai, kad daroma būtą (Žem). Kad būtų medis, būtų galan įkirstas (flk).

7. Gaigalas pajuto savo dvasios gilumoj neramumą, lyg tartum būtų buvęs kuo nusikaltęs (J. Bil). Būčiau bepjaunąs buvęs, ka(d) ne tas lytus. Tikriausiai nuo tada, kai mirė Šalteikių Vilkienė, jie dar nebus buvę atidaryti (I. Simon). Jei smuklė būtų ne taip įtariama buvus [], tai mes nebūtumėm susirinkę į krūvą ir budėję (J. Balč). Gal tuo senoji pažintis ir būtų buvusi pamiršta, jei ne vienas įvykis teatro rūbinėje.

8. Sudurtinių dalyvinių formų, arba „netiesioginės nuosakos sudurtinių formų“ (LKG II 167), reikšmė, kaip minėta, rodo netiesioginį informacijos šaltinį – atpasakojama iš kitur gauta informacija, kuria abejoja ir pats atpasakotojas, plg.: Jis esąs ir vilką matęs (J. Jabl). Gali reikšti ir informaciją, patiriamą iš padarinių, rezultatų (pėdsakų).

8.1. Vieno ūkininko jaujoj buvę velniai įsimetę (S. Dauk). Tuojau to skutiko skustuvas iškritęs iš nagų, kada jau buvęs bededąs skustuvą prie karaliaus kaklo (S. Dauk). (Sakė), kad ta skarelė jam esanti atsiųsta namų šeimininkės (J. Balč). Jis būsiąs visų mylimas (J. Jabl). Kada tai būdavo padaryta, daktaras vedęsis ten po vieną ligonis.

8.2. Visų keleivių būta išsigelbėta su laivėmis (J. Balč). Būta mano užmigta (LKŽ I).

9. Kitokios tarinių analitinės formos, pvz., bendračių (skriaudžiamam būti), vartojamos retai: Kaipgi man užmirštai būti?

 

Samplaikinis tarinys

1. Tos pačios šaknies veiksmažodžių samplaikos (pakartojimas, veiksmažodis + dalyvis, būdinys + veiksmažodis, bendratis + veiksmažodis) ir skirtingų veiksmažodžių samplaikos (sinoniminės, imti + veiksmažodis, veiksmažodis + būti, eiti + veiksmažodis, samplaikos su ištiktukais) sudaro sintaksiškai neskaidomą vienovę, abu žodžius dažnai jungia intonacinis bei semantinis bendrumas. Sakysime, pakartojimas pjovė pjovė rodo ilgai trunkantį veiksmą, o pjovė pjovė rodo ne tik ilgumą, bet ir menką veiksmo rezultatą, pvz., Valgė valgė, o vis tiek alkani. Reikšmės niuansai priklauso nuo skirtingo žodžio kirčio. Nors tarinys reiškiamas dviem žodžiais, bet išlieka bendra tarinio reikšmė (intensyvumas). Kartais, pvz., ėjo ir išėjo ar išėjo ir išėjo, gali reikšti ne tik ilgą, bet ir negrįžtamą veiksmą.

1.1. Jojo jojo ir prijojo didelį dvarą (LT 329). Palos palos ir nustos. Tą puodynę paplauk, paskui liks pasiliks (LKŽ VII). Eina ėjęs ir vis čia (PP 330). Mergaitė apsiverkė apsiverkusi ir išėjo (J. Balč). O paskui ieškok neieškojęs (P. Maš). O iš po krūmų kad šoks nešokęs zuikis ir šust per lauką (LT 343). Eik eidamas (J. Jabl).

1.2. Būdiniai irgi pabrėžia veiksnią, rodo intensyvumą: Ji stingte sustingo (Vaižg). Kopūstai teip nusigandę, laukte laukia lietaus (LKŽ III). Skubėtinai išskubėjau (I. Simon.).

1.3. Kiek kitoks bendraties pabrėžimas, dažniausiai su nuolaidos atspalviu: Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus (J. Bil). Mes pagaut pagavom vainikėlį, bet kuo užmokėsi (fIk). Žinoma, keršyti tai jau tikrai keršysiu (I. Simon).

Rečiau (ypač su dalelytėmis) pabrėžimo reikšmė panašesnė į būdinio: Aš to ir žinoti nežinojau (J. Balč). Bet ponas nė girdėti negirdėjo rūkte nurūko prie savo kumelės (flk). Bet niekas į ją ir žiūrėti nežiūrėjo (J. Bil).

2. Skirtingos šaknies pabrėžiamosioms veiksmažodžių samplaikoms išskaičiuojamoji intonacija irgi nebūdinga. Samplaikos narius sieja intonacinis bei reikšminis bendrumas: vienos iš jų kaip ir laisvos (dažnai sinoniminės) grupės, kitų vieną narį sudaro semantiškai išblukęs veiksmažodis (imti, būti, eiti), pabrėžiantis kitą, savarankiškąjį narį.

2.1. Skuba pluša žmonelės (Vaižg). Kas skaito rašo duonos neprašo (flk). Tiesė varė pirmas vagas, jautelius žadindami (P. Maš). Atūžė atskambėjo velnių vestuvės (flk). Čia plaukė narstė trys gaigalėliai (flk). Tai judėjimo, darbinės veiklos, mušimo, kalbėjimo (dažniausiai irgi susijusių su judėjimu), rečiau kitų reikšmių grupės: bėga skubinasi, nubėgo nudulkėjo, nutraukė nuklegėjo, įšniokštė įšlamėjo, barška tarška, dirba prakaituoja, ūžia mala, sučiulbo pragydo, užmušė nužudė, mušė plakė, primušė pridaužė, nusives nusivilios, tylėk neverk, nakvodavo uliavodavo, džiūsta vysta, serga guli, sninga drimba.

2.2.1. Konstrukcijos su imti rodo, kad veiksmas atliekamas netikėtai, nelauktai, staigiai (ėmė ir numirė), dažnoms jų būdingas kartu ir ryžtingumo (ėmė ir papjovė), kartais net savavališkumo atspalvis (ėmė ir išėjo). Panašias reikšmes turi ir ėmęs susukau. Konstrukcijos vartojamos gana dažnai: Ėmė kartą ir susitiko jis su žemaičiu (P. Cvir). O gal šįvakar kaip tik mamytė ims ir ateis (Š. Rag). Vieną rytą bobelė ėmusi ir pamigusi (LKŽ V). Imsiu ir išpersiu! (Žem). Ėmęs užmušė juodą ožį (flk). Viskas ima apsiverčia (E. Miež).

2.2.2. Kiti veiksmažodžiai (būti, eiti) kiek rečiau vartojami šnekamojoje kalboje. Jie irgi pabrėžia kitą, pagrindinį veiksmažodį: Sulijau subuvau – į žmogų nepanaši. Arkliai nueis, kiaulių atolą išmins išbus (LKŽ I). Petrai, tu eik nukirsk tą ąžuolą (flk). Jau dabar gana, eikime atlikime darbą (K. Don).

2.3.1. Šnekamojoje kalboje dažnos ištiktukų samplaikos (trukt trukt, kapt ir kapt, cat pacakt). Pakartojimas su priešdėliu jau sudaro ritminio bei ilgesnio veiksmo įspūdį. (Meistras) tuojau sugrįžus šmiaukšt šmiaukšt su bizūnu per nugarą! (M. Val). Peliūčiai tik cypt pacypt kampuose (LKŽ II).

2.3.2. Ištiktukai samplaikose su veiksmažodžiais tik pastiprina veiksmažodinį tarinį, suteikia optinį, akustinį ar šiaip emocinį veiksmo atspalvį, kartu rodo veiksmo staigumą. Pamatęs varną tarkšt iššovė (P. Cvir). Petras grįžt atsisuko. Kirvis nuo koto smukt ir nusmuko (flk).

2.3.3. Ištiktukas ar veiksmažodis gali būti dar ir pakartojamas: Tuo tarpu krūpšt krūpšt į trobą įkrūpštino senelė (M. Val). Vištytė kapt kapt sulesė sulesė gardžius miežius (flk). Tokie atvejai vis tiek sudaro sudėtingą samplaikinį, bet ne sudėtinį tarinį. Kas kita Čiupt nuo stalo peilį ir nusinešė (LKŽ II), čia jau du vienarūšiai tariniai (plg. čiupo ir nusinešė).

3. Frazeologizmai, kaip sustabarėję junginiai, sintaksiškai nebeskaidomi, dabar jau turintys vieno žodžio (leksemos) reikšmę. Jie irgi priskirtini tariniui: Pavalgęs kirsiu į akį (miegosiu) (LKŽ V). Apie tai ir laužai sau galvą naktų naktis (L. Simon.).

Kaip matome, samplaikinio tarinio formos gana įvairios.

 

Sudėtinis tarinys

Sudėtiniam tariniui priskiriamas sudurtinis (buvo kalvis) ir suvestinis (ėmė dirbti). Nuo samplaikinio tarinio sudėtinis tarinys, kaip ir kiekviena sudėtinė sakinio dalis, skiriasi savo abiejų komponentų sąlygišku savarankiškumu. Pirmasis komponentas (buvo, ėmė), nors ir atrodytų leksiškai nesvarbus, vis dėlto sintaksiškai yra tariniui (ir visam sakiniui) svarbiausias: jame glūdi sakinio predikacijos (laiko, nuosakos, asmens) rodikliai; be to, jam, šiaip ar taip, pavaldus antrasis komponentas, t. y. sintaksiškai priklausomas. Leksiniu atžvilgiu svarbesnis antrasis komponentas (kalvis, dirbti), jame glūdi tarinio leksinis turinys. Iš to matyti, kad abu komponentai yra būtini tarinio elementai.

Reikia paminėti ir kitus sudėtinio tarinio požymius. Jo komponentų sintaksinis savarankiškumas matomas ir iš to, kad jie gali turėti atskirus priklausomuosius žodžius, pvz., Tu man sakeisi turįs vaikų, kur man priklauso komponentui sakeisi, o vaikų – turįs. Arba Kumelė nieku būdu negali ramiai ganytis, kur komponentui negali priklauso žodžiai nieku būdu, o ganytis – ramiai Plg. dar: Martynas staiga pasisakė einąs pas kažkokį Trumpjonį (I. Simon). Jam būtinai reikėtų baigti gimnaziją (J. Bil). (Barbė) niekada nesileis Ilzės gydoma (I. Simon).

Tokį komponentų valentingumą galima patikrinti bei išryškinti paprastesnių būdu – neiginio ne- pridėjimu, nes dalelytės (ir priešdėliai) panašiai gravituoja kaip ir savarankiškos kalbos dalys. Sakysime, sudėtinio tarinio komponentai su neiginiais nėra lygiareikšmiai (negali dirbti / gali nedirbti, nebuvo gražiausias / buvo negražiausias, nesigynė matęs / gynėsi nematęs). Tuo tarpu prie analitinio tarinio komponentų neiginys laisviau pridedamas, jų reikšmės, galima sakyti, vienodos (nebūčiau matęs / būčiau nematęs), plg.: O gal jis nebūtų sirgęs? – Taip, jis būtų nesirgęs.

Būdinga dar ir tai, kad sudėtinio tarinio komponentai neiginius gali turėti abu iš karto (nebuvo nemalonus, negalėjo nematyti), o konstrukcijos reikšmė teigiama: „buvo malonus“, „turėjo matyti“. Analitinių formų su dviem neiginiais („nesu nesakęs“) bent iki šiol neteko aptikti. Tai irgi galėtų padėti atskirti sudėtinį tarinį nuo nesudėtinio.

Sudėtinis tarinys – prieštaringas reiškinys. Čia akcentuotinas ne tik komponentų atskirumas bei savarankiškumas. Kita vertus, reikia pabrėžti ir tų komponentų vieningumą. Juk jau ir tai, kad vienas komponentas turi gramatinius rodiklius (buvo), o kitas – leksinius (geras), rodo jų glaudų, neperskiriamą, būtiną ryšį. Tai padeda atskirti, kur baigiasi tarinio ribos, kur prasideda antrininkės sakinio dalys.

Sakysime, dažnai galima keitimu patikrinti, pvz., pasidarė geresnis → pagerėjo, pradėjo dainuoti → uždainavo, yra mokinė → mokosi. Vis dėlto esama ir pereinamųjų reiškinių, kuriuos ne taip jau lengva klasifikuoti, plg. džiaugėsi atėjęs (1. kad atėjo, 2. kai atėjo, 3. kadangi atėjo), kur atėjęs galima laikyti 1) sudėtinio tarinio komponentu, 2) laiko aplinkybe, 3). priežasties aplinkybe.

Akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ suvestiniais tariniais vadinami ne tik pagalbiniai veiksmažodžiai, pritapę prie bendračių (ėmė eiti), bet ir prie dalyvių (sakosi žinąs). Klasifikacija, matyt, paremta kalbos dalių pagrindu, čia bus laikomasi įprastinės klasifikacijos: pirma, dalyvį ir būdvardį sieja bendros sintaksinės funkcijos – abu derinami su veiksniu, abu tereiškiami vardininku (sintaksinis pagrindas), antra, šitaip klasifikuojant, sudurtiniam tariniui priskiriami visi dalyviai, visos linksniuojamosios kalbos dalys (morfologinis pagrindas). Būdvardėjimo laipsnis ne taip lengvai nustatomas (yra ir tarpinių atvejų, plg. jautėsi privargęs).

 

Sudurtinis tarinys

Jį sudaro dvi grupės. Pirmosios grupės sudurtinį tarinį sudaro jungtis ir vardinė dalis (predikatyvas). Palyginkime jį su grynuoju tariniu:

1. Petrukas bijo.

2. Petrukas yra bailys.

Grynojo tarinio ir leksiniai, ir gramatiniai požymiai nusakyti vienu žodžiu, sudurtinio tarinio – dviem žodžiais: jungtis yra rodo gramatinius predikacijos požymius (nuosaką, laiką, asmenį), svarbius visam sakiniui, vardinė dalis bailys – leksinį turinį.

Dažniausiai vartojama jungtis būti (kartais vadinama „grynąja jungtimi“). Ja jungiama vardinė dalis su veiksniu, t. y. veiksniui priskiriami įvairūs požymiai. Jungtis gali būti įvairių formų, tiktai esamojo laiko (ypač III asmens) formos gali būti „praleidžiamos“ (tiksliau – nepasakomos), pvz., Varna – paukštis. Kadangi kitų laikų (nuosakų, dalyvių) formos reguliariai vartojamos, tai jungties nebuvimas visada signalizuoja esamąjį laiką (tiesioginę nuosaką, III asmenį). Tai nulinė jungtis. Kitos (negrynosios) jungtys, pvz., tapti, virsti, darytis, rodytis, rastis, likti, jaustis, pasijusti, dėtis, apsimesti, statytis, vadintis, be jungimo, turi dar ir kitokių reikšminių atspalvių:

tapti, virsti, darytis, rastis = pradėti būti, pakisti

likti = nuo tol būti nuolat, nekisti

vadintis = būti kuriuo nors vardu

rodytis, atrodyti = būti, kitam iš šalies žiūrint, vertinant

jaustis, pasijusti = būti, pačiam tai patiriant

dėtis, apsimesti, statytis  = būti, pačiam įsivaizduojant, tariamai

Jungtys esti ir priešdėlėtos: pasidaryti, pavirsti, pasirodyti, pasijusti, pasilikti. Jos gali būti įvairių asmenuojamųjų formų, pvz., laikų, nuosakų. Plg.: liktų našlys, tapo mokytojas, atrodai baisus, pasijus pavargęs. Buvo tamsu; pasidarė tamsu.

Vardinę dalį sudaro linksniuojamųjų kalbos dalių (būdvardžio, skaitvardžio, įvardžio, dalyvio) tik vardininkai; daiktavardžio, be vardininko, vartojamas kilmininkas, įnagininkas, linksniai su prielinksniais.

Antrosios grupės sudurtinį tarinį sudaro savarankiškas (autosemantinis) veiksmažodis ir bet kurios reikšmės nesubūdvardėjęs dalyvis: sakėsi žinosiąs, nustojo pūtęs, turėjo pasidaręs, laukia pavežamas, neiškenčia nepasakęs.

Sudurtinis vardažodinis tarinys (I grupė) 

Vardinė dalis, reiškiama daiktavardžiu.

Vardininku reiškiamas predikatyvas rodo pastoviausius veiksnio požymius, pvz., Rožė yra gėlė. Juo nurodoma, kas yra veiksnys (asmuo, daiktas ar reiškinys), t. y. kuriai sąvokų klasei priklauso. Paprastai nurodomos pareigos, giminystės laipsnis, tautybė ir panašūs dalykai. Tai tu jam dėdė esi (J. Bil). Dabar aš paukštininkė būsiu. Petražolė – dvimetis augalas. Pramoga irgi naudingas daiktas (J. Balč). Jūratė nemarioji! (Mair). Meilė nėra žaidimas (J. Marc). Ne bailys ir Raivedys (V. Krėv). Ir girios gražuolė nebylė liko karalienė (J. Balč). Mergaitė pasiliko našlaite (P. Cvir).

Visa šalis rodėsi vienas sodas (J. Balč). Ir jis pasirodė didvyris (J. Jabl). Šitas medis vadinasi ąžuolas (DLKŽ). Nuo to laiko Petras virto darbštus ir teisingas žmogus (J. Balč). Jis dedasi ligonis (LKG III 385). Jis tapo mokytojas (LKG III 386). Ar reikia sakyti, kad aš dabar jaučiuos pats laimingiausias pasaulyje žmogus? (A. Venc).

Gali būti ir neįprastų tarinių, ypač kai esti lėmėjo naudininkas: Gero arklio bėgimas plėšikų ausims tiesiog muzika, viliojanti juos nuo didžiausio tolumo (J. Balč). Dvaras žmonėms pragaras, o ponams dangus (flk). Viena tu man žvaigždė skaisčioji! (Mair).

Kita vertus, vardinė dalis ir veiksnys reiškiami tuo pačiu žodžiu: Naujovė yra naujovė. Vyrai, žinai, vis vyrai (P. Cvir). Tokia motina ne motina. Vis dėlto ir čia veiksnys yra siauresnės apimties, konkretus, o vardinė dalis aptaria veiksnį, pvz., Karas yra karas, t. y. šis karas yra toks, kaip ir karas apskritai. Dar ryškiau skirtybės aptariamos skirtingais pažyminiais: Kelias laisvėn – tai kelias kančių (S. Nėr).

Apskritai pažyminys iškelia naujus požymius, įeina kaip vardinės dalies būtinas komponentas: Tas advokatas buvo labai gudrus žmogus (K. Bor) (kad advokatas – žmogus, ir taip žinoma; čia norimas pabrėžti gudrumas, plg. Advokatas gudrus). Vis dėlto nustatyti, kada pažyminys – būtinas komponentas, kada ne, nėra taip lengva. Tai nėra pakankamai ištirta.

Prie vardinės dalies neretai pritampa dalelytė tai, ji yra tada tarinio komponentas. Trisdešimt treji metai tai ilgas laikas! (V. Krėv). Antras mano idealas tai tylėjimas (J. Paukš).

2. Kilmininku reiškiama vardinė dalis turi keletą reikšmių: ji rodo daikto medžiagą, priklausymą, kokybę ir kt. jo ypatybes.

2.1. Medžiagos kilmininkas rodo, iš ko padarytas daiktas: Pas mus kalneliai alavėlio, o akmenėliai sidabrėlio (flk). Jo žiedas aukso (J. Jabl). Aš prašiau, kad [suknelė] būtų šilko (E. Miež). Mano dalgis kieto plieno (P. Cvir).

2.2. Priklausymo reikšmės kilmininkas rodo, kieno yra daiktas: Tie pinigai buvo mano motinos (J. Avyž). Juk šuo viršininko. Šitas namukas yra vienos baisios raganos (flk). Tie dideli puikūs miškai buvo „mūsų“ pono (J. Bil).

2.3. Kokybės kilmininkas rodo daikto esmines (vidines, pastovias) ypatybes. Jis turi būtinąjį priklausomąjį žodį (tvirto būdo, silpnos valios, gražaus veido, gailios širdies, geros galvos, pakilios nuotaikos, kitos nuomonės), kurio neįmanoma praleisti (plg. Vaikas buvo atminties). Tik abu komponentai geros atminties tevartojami, tai sudėtinė vardinė dalis. Ji gali būti kartais pakeičiama vienu žodžiu (būdvardžiu), pvz., tvirtabūdis, gailiaširdis. Našlaitėlė gero būdo (S. Nėr). Tas arklys kietų nasrų (J. Jabl). Jis vidutinio ūgio. Būna jie įvairaus amžiaus, išsilavinimo. Kontora buvo senos mados. Tie duburiai yra apvalios formos. Mėsa esti nevienodo kietumo ar riebumo. Tie kalnai buvo visokio pavidalo (J. Balč). Tvarsčiai esti įvairių pavidalų. Visi atrodė vieno ūgio ir amžiaus (P. Cvir).

Kilmininkai, einantys vardine dalimi, esti įvairių reikšmių bei atspalvių ir sunkiai duodasi klasifikuojami. Sakysime, medžiagos ar priklausymo reikšmės, pavartotos metaforiškai, priartėja prie kokybės reikšmės: Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs (Žem). Kiba (argi) geležies? (LKŽ III). Jėga lokio, darbštumas – suomio (Vaižg).

Dar pluoštas įvairesnių pavyzdžių: Vėjas pietų, vidutinis. Aš – ne tokios giminės! (J. Dov). O ji taip pat bajorų kilmės (I. Simon). Jis šuniško gimimo, poniško palikimo (flk). Kambarys trijų sieksnių ilgio (LKŽ IV) Jūsų kišenės trijų rietimų (flk). Ir galop pasidarė visai paprasto didumo (J. Balč). Klasė šešių metrų ilgio ir penkių metrų pločio.

Atskirai paminėtini vienanarių sakinių kilmininkai: Pamotės būta raganos (flk).

3. Įnagininku vardinė dalis reiškiama rečiau, ji rodo kintamą (nenuolatinę) būseną.

3.1. Jungtis būti tada esti būsimojo (rečiau būtojo) laiko ar tariamosios (liepiamosios) nuosakos.

Tegu mano vyras bus tau tėvu, vaikai – broliais ir seserimis, o aš pati būsiu tau motina (J. Balč). Jūsų vaikai ir jūs daugiau nebūsite ponų vergais (P. Cvir). Tu būsi mokytoju (J. Jabl). Jis nori, kad būčiau agronomu (J. Avyž). Juk aš sau ir skaliku pabūdavau (P. Cvir). Aš dvidešimt penkerius metus buvau gydytoju (flk). Jie vėl su ja žaidę kaip seniau, kai vaikais tebebuvo (J. Balč).

3.2. Su kitomis jungtimis įnagininkas dažniau pasakomas, nes čia nenuolatinė būsena arba virtimas kuo nors labiau akcentuojamas: Juk gražu žiūrėti, kai toks pilvūzėlis darosi žmogumi (P. Cvir). Pati egle tapo (J. Jabl). Ji šeimininke jau dedas (J. Jabl). Kartais ir vilkai lapėmis išvirsta (J. Jabl). Gailesys lieka gailesiu, o biuro nutarimas nutarimu (J. Avyž). Valdžia lieka valdžia, įsakymai įsakymais (J. Avyž). Karšatis karšatimi, o tinginys tinginiu lieka (Vaižg). Gal jie jaučia, gal supranta, kad paliks našlaitėliais (LKŽ VII). Meisteris vėl meisteriu pasidaro (P. Cvir). Diegelis virto medeliu, medelis – medžiu (P. Maš). Jie dėjosi audėjais(J. Balč).

3.3. Būvio įnagininkas su būtinu priklausomuoju žodžiu (ar žodžiais) paprastai rodo neesmines, nepastovias ar kartais ir išorines pastovias ypatybes: Jis buvo baltais marškiniais ir suveltais plaukais. Arklys buvo senas ir aklas, plėškių nutrintais šonais (P. Cvir). Mūsų karvė dideliu pienu. Visi tie namai buvo dideliais langais, aukštomis sienomis, tvirtais pamatais.

4. Linksniais su prielinksniais reiškiama vardinė dalis dažnai gali būti lyginama su atitinkamais būdvardžiais: be vaikų – bevaikis, be galvos – begalvis, su kraičiu – kraitinga, su sparnais – sparnuotas, iš plieno – plieninis. Kaip matome, prielinksninės konstrukcijos gali užimti panašias sintaksines pozicijas kaip ir būdvardžiai: Du kvaili, trečias be proto (flk). Peilis iš plieno (LKŽ IV). Indas su ąsa (DLKŽ). Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu (flk). Jis ir ji iš kumečių (J. Dov). Subrendusi į mergas, duktė išvirto į negirdėtą tinginę (P. Cvir). Vadinas, jis buvo paverstas į bjaurų nykštuką! (J. Balč). Ir pavirto, po galais, jo rimtumas tuoj į nieką, virto muilo burbulais (E. Miež).

5. Kiti linksniai (naudininkas, vietininkas) vardinės dalies paprastai nereiškia. Tarinio bruožų daugiausia turi vardininkas, jis pakartoja veiksnio formas (linksnį, skaičių, kartais giminę), nedaug tenutolęs ir įnagininkas bei kilmininkas. Vietininkas ar naudininkas predikatinių formų nerodo. Vis dėlto kai kurie sustabarėję leksiniai vienetai, netolimi nuo frazeologizmų, gali užimti panašią į tarinio poziciją, pvz., Vaistai – ne mūsų nosiai. Aš buvau pačioj gerumoje. Jis pačiame smagume. Ji buvo mergos vietoj.

Panašūs esti ir lyginamieji posakiai (su jungtukais kaip, lyg, tartum), pvz., Tu kaip ugnis, kaip viesulas; frazeologizmai (Jam tai peilis po kaklu)

Nebūdingos tarinio funkcijos ir prieveiksmiui. Tiktai vienas kitas prieveiksmis, pvz., gerai, blogai, atsidūręs į panašią poziciją kaip ir bevardės giminės būdvardžiai (gera, bloga), gali eiti vardine dalimi: Man čia gerai. Mums blogai. Viskas veltui. Svečiui ir tiek buvo gana.

Ne visada ir linksniai su prielinksniais turi aiškią sintaksinę poziciją. Visa tai priklauso ne centriniams, bet periferiniams kalbos reiškiniams, jų interpretacija negali būti vienoda.

Apžvelkime tarinio, reiškiamo daiktavardžiu, vartosenos polinkius:

1. Su jungtimi būti dažniausiai vartotinas vardininkas. Įnagininkas galimas vartoti, kai būti esti būsimojo ar būtojo laiko, tariamosios ar liepiamosios nuosakos, ir rodo kintamą būseną. Siūloma nevartoti įnagininko, kai jungtis esamojo laiko. Su kitomis jungtimis – vartojami abu linksniai, tiktai vardininkas labai jau retas (archainis) su jungtimi tapti (tapo mokytojas), plg. Jis tapo mokytojas (LKG UI 386); su virsti, be įnagininko, vartojamas ir prielinksnis į su galininku.

2. Būvio įnagininkas (Troba buvo dviem galais) vartotinas, kai reiškiamas daikto išorinis požymis; kilmininkas reiškia vidinius požymius: Žmogus tvirto būdo. Kai požymis ne visai aiškus, galimi abu linksniai: Mergaitė mėlynų akių ir mėlynomis akimis; be to, sakoma ir su mėlynomis akimis arba mėlynakė.

Vardinė dalis, reiškiama būdvardiškosiomis kalbos dalimis (ir įvardžiu)

Vartojamos tos pačios jungtys būti, likti, tapti, pasidaryti, virsti, atrodyti. Vardinė dalis dažniausiai reiškiama būdvardžio (rečiau skaitvardžio, dalyvio) vardininku.

1. Būdvardžiu nusakomas daikto požymis. Jis man per senas (P. Cvir). Baržos buvo pilnos grūdų (V. Daut). Gulėdamas sotus nebūsi (flk). Akmuo kantrus, o žmogus dar kantresnis (flk). Sunkiausia pirmoji vaga (flk). Bet jautėsi dabar daug silpnesnis nekaip pirma (J. Bil). Mergaitė ūmai randas čia gudri (Š. Rag). Jis gudrus statosi (DLKŽ). Po šito nuotykio Algiukas pasidarė žymiai atsargesnis (P. Maš). Miestas atrodė gražus ir net didelis (P. Cvir).

1.1. Tokį būdvardį gali pabrėžti dar ir įvardis: Kitą kartą nebūk toks ūmus (P. Cvir). Bet tu kažkoks keistas. Pamatysi, koks gražus bus jūsų gyvenimas!. Prikūrenk gerai pirtį, tai ir tu tokia jauna tapsi (flk).

1.2. Dažna ir bevardė būdvardžio giminė. Tik jungties tapti tada siūloma nevartoti, nors plg. …nuo to jai netapo lengviau (LKG III 387). Visuomet jam buvo vienodai šalta (P. Cvir). Daug kas čia neaišku (J. Balt). Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! (A. Bar). Girtam ir baloj sausa (flk). Buvo čia žydra, balta ir žalia (S. Nėr). Kas jauna, tas auga, kas sena, tas žūsta (LKŽ IV).

Jam nuobodu pasidarė (J. Jabl). Radosi drėgna, šalta (J. Balč). Ir viskas jai atrodė taip svetima.

2. Skaitvardžiu vardinė dalis reiškiama rečiau: Aš ir tu būsim du (LKŽ II). Vienuolika mes esam (LKŽ I). ne pirmoji ir ne paskutinė (P. Cvir). buvau koks dvidešimtas (LKŽ II). Devyni amatai, dešimtas badas (flk). Dukart du – keturi.

3. Įvardžiai neretai eina vardine dalimi, ypač būdvardiški: toks, anoks, kitas, mano, tavo, tas, (klausiamuosiuose ar šalutiniuose sakiniuose) kas, koks, kelintas, kieno; galimi ir jų junginiai (deriniai):

3.1. Toks mūsų amžius (J. Dov). Žasliai dabar nebe tie. Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės (V. Krėv). Ir tėvas buvo kitoks (J. Balt). Štai kokia buvo Julė (Just. Marc). Kiekviena (lėlė) vis kitokia. Kas ji tokia yra? (J. Bil). Kas jūs tokia?. Kas čia per liga, aš nesuprantu? (P. Cvir). Kas gi tie ponai? (K. Saj). Koks darbininkas, toks ir jo darbas (flk). Tebūnie jis toks, koks yra. Gerardai, kodėl tu šitoks tapai(A. Gric).

3.2. Jūs šiokie tokie! (P. Maš). Matyt, žmogus ne bet koks! (LzP). O tu, lapute, kas kita (P. Cvir). Nelaimė ta pati, tik laikai šiandien kitokie. Vienišos moters radinys buvo ne kažin koks (J. Dov). Tu ir šioks ir toks! (E. Miež). Kodėl prie jos kažkoks kitoks pasidarai(J. Paukš).

3.3. Kai kuriais atvejais eina tariniu ir asmeniniai įvardžiai: Tasai „vagis“ – juk tai aš (I. Simon). Aš … tai aš! (P. Cvir). Tai nebe aš. Tu – , aš – tai tu (A. Vencl). Aš buvau geras, aš buvau ne aš. Ir mes būsime ne mes, jei taikstysimės su miesčioniška pažiūra į darbą.

3.4. Įvardžių kilmininkai (mano, tavo, to, jo, mūsų, jų, visų, kieno, niekieno), turintys priklausymo reikšmę, yra gana dažni: Tas arklys mano! (flk). Būk mano, Barbele! (LzP). Ašys jūsų! (A. Vien). Viskas mūsų (J. Dov). Jaučiu, kad tokios mintys ne mano vieno, bet ir kitų (J. Bil). Kazys dabar yra ne tiktai tamstos, jis mūsų visų. Kieno esi? (LKŽ V) Kieno vaikai, to ir vargai (flk). Kieno tas šuva? – Niekieno (LKŽ VIII).

3.5. Esti įvardžių ir su prielinksniais: Dailidė buvo ne iš tokių, kurie, perlipę per šiaudą, tvirtino šokę per tvorą (P. Cvir). Kadangi ji ne iš tų, kas vagia. Bet į ką ji dabar pavirto, bjauru ir žiūrėti! (P. Cvir).

3.6. Pasitaiko raštuose ir įvardžio įnagininkų (juos mini ir LKG III 377; Jis tik buvo savimi, plg. ir kas kuo yra DLKŽ).

3.7. Įvardis vienas gali sudaryti junginius su vardažodžių daugiskaitos kilmininku su prielinksniu ar be jo (sudėtinė vardinė dalis): Laurelis buvo vienas iš tų penkių, kuriuos pirmuosius atvarė į šį Žemaitijos užkampėlį (J. Dov). Ji buvo viena iš apsinuodijusių (J. Avyž). Tai vienas iš atbundančių tautiečių (J. Bil). Ji viena seniausių kombinato darbininkių.

4. Dalyviai, priskirtini šiai grupei, yra artimi būdvardžiams (subūdvardėję). Jie esti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies, be to, dar ir reikiamybės dalyviai. Pagal savo sandarą jie laikomi dalyviais, tačiau veiksmažodžių kategorijos, pvz., laiko, gerokai išblankusios. Šie dalyviai padaryti iš veiksmažodžių, turinčių tam tikrą semantiką, būtent rodančių daikto ar asmens psichinę arba fizinę būseną; tokie veiksmažodžiai dažniausiai intranzityviniai. Veikiamosios rūšies dalyviai esti būtojo kartinio, rečiau esamojo, rečiausiai būsimojo laiko, pvz., atsiliekantis, netikintis, pirmaujantis, spindintis, išalkęs, išbalęs, išdykęs, išdžiūvęs, įkaitęs, iširęs, įšilęs, išpurtęs, išsigimęs, ištižęs, ištroškęs, išvargęs, nuaugęs, nuilsęs, nuliūdęs, nuplyšęs, nusibaigęs, nusiminęs, nutukęs, pageltęs, paliegęs, paniuręs, paraudęs, pasenęs, pasipūtęs, pasišiaušęs, pašėlęs, pavargęs, permirkęs, persidirbęs, suaugęs, subrendęs, sugedęs, sukaitęs, sulysęs, sumišęs, sumitęs, sunykęs, supuvęs, surūgęs, susenęs, susitraukęs, susmukęs, sušlapęs, sutrešęs, užsispyręs, (nepriešdėlėti) linkęs, (ne)valgęs, pratęs, tikęs, vedęs; mirsiantis, turėsianti.

Panašūs yra ir neveikiamosios rūšies esamojo ir būtojo laiko dalyviai dažnai ir su neiginiu ne-: ištikimas, matomas, mylimas, neapsakomas, nedegamas, neišbrendamas, nepagaunamas, nepalenkiamas, nepermaldaujamas, nesurandamas, (ne)pageidaujamas, pakenčiamas, pažįstamas, sukalbamas, suprantamas, žinomas, apleistas, iškreiptas, išlepintas, įžeistas, matytas, nekviestas, parblokštas, prislopintas, sukrėstas, suplotas, virintas, virtas.

Skirti dalyvius, turinčius būdvardžio reikšmę, nuo paprastųjų dalyvių nėra lengva. Prie pirmųjų, kaip ir prie būdvardžių, galima pridėti įvardžius toks, koks, kažkoks, (prieveiksmį visada), pvz., Jis (visada) toks nusiminęs. Laiko reikšmė išblėsusi, nejaučiama, plg. nuliūdęs ir liūdnas. Vartojami jie paprastai kartu su vienarūšiais būdvardžiais, pvz.: Vyras jau sumitęs, aukštas, stambus (Žem). (Ligonis) būna labai nusiminęs, nejudrus. O kitų dalyvių vienarūšiai tariniai – veiksmažodžiai; jų vartojami visi laikai (einąs, ėjęs, eidavęs, eisiąs), kurių laiko reikšmė neišblėsusi, pvz., Kitą kartą medžiai kalbėdavę (flk). Plg. 1. Jis vis toks pavargęs (su būdv. reikšme – sudurtinis tarinys). 2. Sako, jis tada tiek daug privargęs, kol visą pievą nupjovęs (be tos reikšmes, paprasti dalyviai – grynieji tariniai).

Su dalyviu, turinčiu būdvardžio reikšmę, vartojamos tos pačios jungtys būti, pasidaryti, pasijusti, likti, atrodyti, net ir tapti, kuri šiaip su kitais dalyviais nevartotina.

esu netikintis. Abidvi brigados pirmaujančios (J. Dov). Barbelė neįgalinti buvo (LzP). Todėl ir Juozukas buvo pageltęs, suvargęs. Julė atsiprašė, kad esanti labai pavargusi (Just. Marc). Mūsų karvelė buvo pribūsianti (LKŽ I). Ji vylėsi, kad Gaidienė bus sukalbama (I. Simon). O dabar visi buvo išsigandę ir sukrėsti.

Jautėsi parblokštas, nusiminęs ir neramus (A. Vencl). Ir aš pasidarysiu niekam tikusi (A. Vien). Atrodė ji labai išvargusi ir suliesėjusi (A. Vien). Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas (J. Bil). Pirmiausia atsiminiau žmogų, kuris, paėmęs į rankas kerų lazdelę, tapo nematomas (J. Balč). Ar negalėtum man tokio audeklo išausti, kad [] nematomas, nesurandamas tapčiau? (P. Cvir). O varna liko išsižiojusi (flk).

Reikiamybės dalyvis iš kitų sintaksinių funkcijų dažniausiai atlieka tarinio (sudurtinio tarinio) funkcijas. Jam nebūdingas veikėjo kilmininkas (kaip kitoms pasyvinėms konstrukcijoms), o naudininkas: Šis karas bus visiems atmintinas. Be to, galima prie jo pridėti ir įvardžius toks, koks. Tai jį artina prie būdvardžio.

Tuoj tuoj ir miežiukai bus pjautini. Ir toks jis jai pasirodė iš karto geras, mylėtinas (I. Simon). Šis žodis tapo įtartinas. Būk girtinas, bet nesigirk (LKŽ III). Jei gyventina pergyvens, jei vargtina – pervargs (flk). Bet motinai atleistina (P. Cvir). Tačiau pažymėtina ir kitkas.

Netikrosios jungties problema

Esama ir tokių atvejų, kurie panašūs į aptartuosius, tačiau kai kuo skiriasi. Nėra vienodos jų klasifikacijos ir kitų kalbų sintaksės darbuose.

Pirmiausia tai konstrukcijos su „negrynosiomis jungtimis“ (eiti, daryti, paversti, laikyti vadinti, rasti), pvz., Sveikata eina geryn (plg. Sveikata gerėja). Paskui konstrukcijos su „netikrosiomis jungtimis“ (užaugti, gimti, pasiduoti; skirti, rinkti, kviesti; dirbti, tarnauti,gyventi; () eiti, lakioti, atvykti, pargrįžti ir kt.), pvz., Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga (J. Jabl).

Pagal tradiciją ne tik tokios konstrukcijos kaip dirbo sargu, juodvarniais lakstė, išėjau už pusbernį, račium mokos, pargrįžo kareiviu, bet ir šios: paskyrė meistru, padarė tarnais, liudininku pašaukė, pavertė į ežį; darė nerangius, palieka tuščią, laiko kaltu – laikomos sudurtiniais tariniais. Plg. dar: Onytė dešimtus metus jau eina (J. Jabl). Vaikas užaugo piemuo (LKŽ I). Tuo metu jis dirbo sargu. Tarnavau šitame dvare kumečiu (P. Cvir). Žiogas pateko į iždininkas (A. Vien). Žmonės jį vadino Katinu (P. Cvir). Netikėdavau Rainiaus pūravimu, nelaikiau jo savo draugu (P. Maš). Ar tu mane už mergą parvedei? (Žem). Mane turtingą padarė mano du bičiuliai (J. Balč). O kaipgi jis būstinę palieka tuščią? – Jis nepalieka tuščios (J. Balt.) Visi tave kaltu išranda (J. Jabl). Visa tai … mane darė tartum kitą žmogų (A. Vencl).

Prie kitų tarmių šias konstrukcijas artina reikšminis panašumas, plg. dirbo sargu ir buvo sargu, padarė ramų ir nuramino, laikė kaltu ir kaltino. Arba: paskyrė meistru ir buvau paskirtas meistru.

Vis dėlto esama ir skirtybių. Juk šiaip tarinys susijęs su veiksniu, o „vardinė dalis, reiškianti objekto požymį“ susijusi su papildiniu. Jis namą paliko tuščią; Jį laikėme draugu. Be to, netikrųjų jungčių ryšys su daiktavardžiais kitaip traktuojamas negu su būdvardžiais (ir net su daiktavardžiais, turinčiais būdvardžius), plg. Grūdelis medžiu užauga (sudurt. tarinys) ir užaugsiu (gryn. tarinys) didesnė (predikatinis pažyminys), plg. LKG III 389 ir 443. Sūnus (…) užaugo (tar.) geras berniokas (pred. pažyminys) LKG III 448.

Kartais tariniais laikomi ir tokie pavyzdžiai: Ji rankų neturi (J. Jabl). Rusų kalbininkas L. Barchudarovas, analizuodamas anglų k., pateikia tokį tarinį: Jis turi draugų. Vis dėlto tai skiriasi nuo tikrųjų tarinių.

Šios konstrukcijos nėra dar pakankamai ištirtos (kiti laiko predikatiniu pažyminiu; nevienodai jos traktuojamos ir rusų k. gramatikose). Ir LKG III 389 leidžiama „kitaip pažiūrėti“ – laikyti papildiniu, aplinkybe, sakytume, ir predikatiniu pažymimu.

Sudurtinis veiksmažodinis tarinys (II grupė) 

(Veiksmažodis ir nesubūdvardėjęs dalyvis)

Specifinę tarinio grupę sudaro veiksmažodis + dalyvis. Čia veiksmažodis paprastai nėra pagalbinis (sinsemantinis), o savarankiškas (autosemantinis); autosemantinis ir dalyvis, be to, nesubūdvardėjęs, t. y. jo laiko, rūšies kategorijos yra neišblėsusios, pvz., sakosi žinąs. Šio tipo tariniai gerokai skiriasi tiek ir nuo sudurtinių, tiek ir nuo suvestinių tarinių. Jie yra tarytum dvigubi tariniai. Prie sudurtinių tarinių šią grupę artina konstrukcijos sandara (vkž + linksniuojamojo žodžio vardininkas, plg. buvo vargingas – buvo pavargęs), prie suvestinio – kalbos dalių tapatumas. Tačiau ši grupė gan marga tiek struktūros, tiek semantikos atžvilgiu; galima išskirti kelis pogrupius: l) sakosi žinąs, 2) laukia pavežamas, 3) neiškentė nepasakęs, 4) turėjo pasidaręs, 5) nustojo pūtęs.

I-ojo pogrupio veiksmažodžiai yra kalbėjimo veiksmažodžiai ir dar kiti artimesnės semantikos žodžiai: apsimesti, dėtis, tartis, tvirtinti, paskelbti, meluoti, pareikšti, aiškintis, atsisakyti, manytis, žinotis, girtis, gėdytis, stebėtis, prisipažinti, dejuoti, gailėtis, džiaugtis, skųstis, jaustis.

Jų paradigma labai turtinga – abiejų komponentų vartojamos įvairių laikų formos (sakėsi, sakydavosi, sakysis; žinojęs, žinodavęs, žinosiąs).

2-ojo pogrupio veiksmažodžiai nevienodos reikšmes (laukti, prašytis, duotis, leistis, siūlytis, priešintis, norėti, mėgti, tikėtis, bijoti, paprasti). Dalyvio komponentas čia paprastai būna neveikiamosios rūšies esamojo laiko (paglostomas, įtikinamas, perkalbamas, įprašomas).

3-ojo, 4-ojo ir 5-ojo pogrupio dalyviai tik būtojo kartinio laiko (griežęs); tuo tarpu veiksmažodžiai labai negausūs, tik 5 pogrupio kiek gausesni – tai faziniai baigmės veiksmažodžiai: liautis, paliauti, nustoti, apstoti, perstoti, baigti, mesti, dažnai turintys cesatyvinę reikšmę, t. y. labiau rodo pertrauktą (negu baigtą) veiksmą.

1. Vilius sakosi nežinąs (I. Simon). Orbasanas pasisakė juos pavysiantis (J. Balč). Anicetas apsimetė nepastebįs Vilės (J. Avyž). Džiaukis duonos turinti (Žem). gailiuos taip pasielgęs (J. Jan). Persigandę atėjūnai tarėsi jau esantys apsupti (M. Val). Suprato žmogus negerai padaręs (P. Cvir). Kai Juozas aiškindavosi sirgęs, draugai tylėdavo.

2. Deja, man jos sunkiai davėsi skaitomos (I. Simon). [Šyvis] davėsi kiekvieno paimamas (P. Cvir). Jis leidosi viską daromas. Bet medeliai ne taip labai pasiduoda lankstomi (P. Maš). Argi jūs kęsitės taip barami? (LKŽ V).

3. Nenustygsta nepapasakojusi. Jis vos valdėsi nepravirkęs (P. Cvir). Bet neilgai iškentė Ilgis žmonių nesiklausęs (V. Krėv).

4. Mes turėjom sudėję apie jį net šitokią linksmą dainelę (J. Balč). Ar turi darbą kam apsiėmęs? (Žem). Turėdavau įsižiūrėjęs keliolika lizdų ir saugodavau (P. Maš).

5. Martynas paliovė griežęs (P. Cvir). Seniai mečiau ėjusi į bažnyčią. Net arkliai nustodavo kramtę avižas (J. Balt). Vaišnora baigė pasakojęs (V. Krėv). Apstojo dantį skaudėję (DLKŽ).

2-ojo ir 5-ojo (kartais I) pogrupio galimos ir sinoniminės konstrukcijos su bendratimi: Šieną kramtydamas, duodasi ir sprandą pakasinėti ar už rago nutverti (P. Maš). Plg. nustojo pūtęs ir nustojo pūsti, tikisi parduosiąs ir tikisi parduoti.

1. Laikų vartosena

tariny1

(tikisi)                    grįšiąs

(laukia)                  parvežamas

(neiškenčia)           nepasakęs

(turi)                      pasidaręs

(nustojo)                pūtęs

2. Sinoniminės eilutės

nustojo pūsti = nustojo pūtęs

tikisi parduoti = tikisi parduosiąs

leidžiasi paglostyti = leidžiasi paglostomas

Būdvardiškųjų tarmių vartosenos polinkiai:

1. dažniausiai vartojamas jų vardininkas: buvo geras, tapo geri, apsimetė nepatenkinti, dėjosi sergąs, sakosi žinančios.

2. tik retais atvejais galimas kilmininkas: Jo būta gero; naudininkas: Jam reikėtų būti atidesniam (pastarasis tarinys yra mišrus).

 

Suvestinis tarinys

Suvestiniu tariniu laikomos konstrukcijos, susidarančios iš pagalbinio (sinsemantinio) veiksmažodžio ir bendraties (buvo matyti, ėmė bėgti, turi grįžti).

Šios konstrukcijos esti ir kitaip traktuojamos: ėmė laikoma grynuoju tarimu, o bėgti papildiniu. Tačiau pagalbiniam veiksmažodžiui trūksta savarankiškumo, sakysime, ėmė, pradėjo terodo veiksmo pradžią, o leksinį turinį rodo bendratis. Tokią konstrukciją nesunku paversti vienu žodžiu, plg. ėmė dainuoti → uždainavo. Be to, visa konstrukcija gali turėti tikrą papildinį (plg. Galiu pikto išvengti, naują žiburį įrengti Jov), gali turėti (su paprasta jungtimi) bendrą komponentą, būtent vardinę dalį: Mes nesame ir negalime būti tikri, kur papildinio (bendraties) išskyrimas iš viso nebūtų įmanomas, plg. dar: Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti(J. Bil). Šie ir kiti faktoriai neleistų bendraties laikyti papildiniu.

Pagalbiniai veiksmažodžiai skirstomi į tris semantines grupes: 1) būti, 2) faziniai (pradžios, baigmės) (pradėti; baigti, liautis), 3) modaliniai (galėti, turėti, reikėti, tikėtis, ketinti).

1. Būti vartojamas tik su keliomis bendratimis (girdėti, matyti, regėti, numanyti, neišmanyti, justi, jausti, pažinti). Bendratys tranzityvinės, o prie jų sakomi vardininkai, kuriuos reikia laikyti veiksniais dėl jų derinimo su jungties būti formomis (Troba jau būtų buvusi matyt. Iš Vilko lūpų girdėti viduramžiai (I. Simon). Iš čia būdavo toli matyti (P. Cvir). Tame juoke buvo jausti gili širdgėla ir ašaros (LzP). Kas matyti? Užsnigę grioviai ir kelelis, net vieškelis menkai pažinti (I. Simon). Jau dienelė buvusi numanyti. Troba besanti matytis. Kaip jie pažinti? (Vaižg). Nė vėjo kvapo nejusti (I. Simon). Ar tebematyti dar žvaigždė? (J. Bil). Dar nepažinti, kad jau aušta (K. Jaun). Šiito metu dar nelabai regėti siūti (J. Balč).

2. Kitų grupių (faziniai ar modaliniai) veiksmažodžiai vartojami su bet kuriomis bendratimis (jos leksiškai neribotos). Daugiau yra ir modalinių (apie šimtą) bei fazinių (apie pusšimtį) veiksmažodžių.

2.1. Iš fazinių – gausiau pradžios veiksmažodžių: pradėti, imti(s); mestis, leistis, pulti(s), šokti(s), sujusti, sukrusti, suskasti, susijudinti, suskubti, subruzti, pagauti, pakilti, stoti, kibti, čiupti, stverti(s), griebti(s), gautis, įnikti, pagesti, padūkti, patrakti, pasiusti, pašėlti, prapliupti, pratrūkti, prabliūti, prakiurti, išsibudinti…

Paprastai bendratys prie jų (kaip ir prie visų fazinių) vartotinos be priešdėlio (tik neiginys, žinoma, galimas).

2.1.1. Ūmai pradėjo plaustas irti (E. Miež). Nervingai ėmė drebėti rankos (I. Simon). Imkime sakyti kokias istorijas (J. Balč). Sujudo dobilai augti (DLKŽ). Tai kad pasileido gerti!.. (Žem). Ir paukščiai lėkti pasikėlė (E. Miež). Niekas nešoko ginčytis (A. Poc). Nei kiek nesigriebia šalti (LKŽ III). Sveteliai subruzdo rengtis namo (P. Maš). Sujunda sopėti (LKŽ IV). Vakarykščiai ant stalo pastatytos gėlės pradėjusios vysti (I. Simon). O mamukas [] pradėjo nebekalbėti (I. Simon).

2.1.2. Su priešdėliu bendratys esti tik tada, kai be priešdėlio jos turi kitą reikšmę arba kai be priešdėlio visai nevartojamos: Ona vėl puola įrodinėti, kad čia grynas melas ir išmislai (= prasimanymai) (J. Balt). Galų gale savo marčiai ėmė jis nieko nebeatsakinėti (Vaižg). Pagaliau Rapolas ėmėnebegirdėti ar bent nebesuprasti (Vaižg). Grėtė jau pradeda nebeatsilikti nuo Gaidienės (I. Simon). Juozapėlis rimtai kimba pavyti draugus (P. Cvir). Jis būdavo bepradedąs ką nors pasakoti, bet žmona jį nutraukdavo ir jis nutildavo.

2.2. Baigmės veiksmažodžių kiek mažiau: (pa)baigti, nustoti, liautis, paliauti, mesti ir rečiau vartojami baigioti, baiginėti, baigštauti, bangstyti, trm. gynėti: Baigiu šienauti (LKŽ I). Pabaigiau statyti stotį, ima šviesos degti (E. Miež). Meškerioti taip pat netrukus palioviau (P. Maš). Nuilso velnias ir metė gaudytis (fIk). Ir pakriautė baigia aižėti (Vaižg). Baigštaujame sėti vasarojį() (LKŽ II).

Kaip matome, skiriasi reikšmės: tai a) veiksmo pabaigos (terminatyvinė) – pabaigiau statyti, t. y. pastačiau; b) nebaigto veiksnio, tik einančio į pabaigą (infektinė) – baigštauju sėti, t. y. dar ne viską pasėjau; c) veiksmo nutraukimo, liovimosi (cesatyvinė) – metė gaudyti, t. y. nebegaudo. Ne visada aiški ir baigti reikšmė: ar terminatyvinė (baigė sėti), ar infektinė (baigia aižėti), ar cesatyvinė (baik juokauti, t. y. mesk).

2.3. Veiksmo trukmę, tąsą rodo baigmės veiksmažodžiai, pasakyti su neiginiu: Upeliukai nepaliaus sroventi. [] mylėti tačiau nebuvo nustojęs (LzP). nemesiu rašyti (flk).

3. Modaliniai veiksmažodžiai, rodantys kalbėtojo požiūrį į pranešamąjį dalyką, į jo santykį su tikrove, sudaro tik dalį pagalbinių veiksmažodžių. Tai reiškiantys būtinumą (turėti, privalėti, reikėti, gauti), galėjimą, sugebėjimą (galėti, sugebėti, įstengti, pajėgti) atlikti kokį veiksmą: Į viską Mikutis turėjo įprasti (P. Cvir). Tie medžiai turėtų nudžiūti (A. Vencl). Tuojau turi tekėti saulė (DLKŽ). Šitai iš jų visiems reikia pasimokyti. Matyt, gausiu nakvoti lauke (J. Balč). Kam jai buvo („reikėjo“) leisti sūnų Amerikon? (V. Krėv). Kas čia gali būti? (J. Balč). Aš ir užmigti negalėjau (P. Cvir). Lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėr). Šis arklys stengs ir tokį vežimą patraukti (DLKŽ). Motina gebėjo galvelę iššukuoti (LKŽ III). Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui (Vaižg).

4. Kiti pagalbiniai veiksmažodžiai gali reikšti norą, pastangas (norėti, geisti), vidinę būseną (bijoti, drįsti, gailėtis, gėdytis) ir kitokias reikšmes (tikėtis, viltis, manyti): Norėčiau pareikšti kelias pastabas ir pasiūlymus. Rūstusis karalius gailėjosi juos paleisti (P. Cvir). Jie bijooperuoti (šnek). Ką gi dabar manote daryti? (LzP).

Reikia pasakyti, kad pagalbinių veiksmažodžių reikšmės yra gerokai susipynusios, plg. Gali lyti ir Nori lyti arba Jau turi tekėti saulė. Kita vertus, jie dažnai esti daugiareikšmiai, pvz., galėti (Po ligos galės dirbti, t. y. įstengs; Ar galiu išeiti? „ar man leidžiama“. Jau gali būti dvi – spėjama, kad jau dvi valandos ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, sakysime, į pasirengimo veiksmažodžius: bandyti, mėginti, rengtis, ruoštis, veržtis, baustis, ketinti, žadėti, stengtis, ryžtis, siekti, viltis, tikėtis,, manyti, nutarti, nuspręsti, norėti, užsimanyti, užsimoti, taikytis, taisytis, grasinti. Nors jie, atrodytų, skirtingų reikšminių grupių ir iš pirmo žvilgsnio nedaug bendro teturintys žodžiai, tačiau vis dėlto galintys tam tikrame kontekste vienas kitą pavaduoti, pvz., Ar nežadi / nesirengi / nebandai / nemanai į Rygą važiuoti? Žadu / rengiuos / baudžiuos / nutariau / manau / taisaus čia pasilikti. Žadėjo / norėjo / užsimojo / nusprendė / ryžosi / siekė / vylėsi / grasino / kėsinosi / stengėsi mums sukliudyti.

Žinoma, justi reikšminiai atspalviai, tačiau visų bendras bruožas – pasirengimas ką nors padaryti. Kita vertus, ne taip tolima ir veiksmo pradžios reikšmė (plg. buvo bepradedąs / bandė / mėgino / rengėsi / norėjo / žadėjo draugauti). Štai kodėl tiksli klasifikacija kol kas nėra sudaryta.

 

„Objektinės“ bendraties problema

Ligi šiol aptarto suvestinio tarinio bendratis (turiu eiti) pažymi tą patį veikėją kaip ir pagalbinis veiksmažodis (aš turiu ir aš eisiu). Tokia bendratis vadinama subjektine (tiksliau būtų – tautosubjektinė; gr. tautos „tas pats“, lot. subjectum „veikėjas, veiksnys“). Bendratis gali žymėti ir ne to paties veikėjo veiksmą (Aš liepiau jam eiti, t. y. aš liepiau, o jis eis). Tai „objektinė“ bendratis (tiksliau – heterosubjektine, gr. heteros „kitas“).

Dažnai tokią bendratį laiko papildiniu (J. Balkevičius, rusų kalbininkės J. Skoblikova, V. Babaiceva). Bet ji turi aiškių tarinio bruožų, pvz., liepė dirbti nepakeisime liepė darbą. Artimesnė būtų tarinio pozicija: liepė išlipti = išlaipino, užsakė siūti = pasiūdino. Tiesa, vienas kitas motyvas tokių bendračių poziciją artina ir prie papildinio pozicijos, plg. jis sakėsi einąs / jis sakė ją einant, jis siūlosi / jis siūlo jai eiti. Tačiau padalyviui (eidavus, eisiant) iš viso nebūdinga tarinio pozicija (išskyrus nuėjus), o bendračiai kaip tik būdinga (plg. Išsivaikščioti!). Todėl objektines bendratis laikysime tarinio komponentais, bent sąlygiškai, nes šis tarpinis reiškinys vis dėlto artimesnis tariniui. Ir K. Timofejevas šią bendratį vadino „antriniu tariniu“.

Be to, esama ir pereinamųjų atvejų, kur ne visada lengva nustatyti, ar bendratis heterosubjektinė, ar tautosubjektinė: Petras susikalbėjo su draugais rytoj, prieš auštant, iš namų išeiti (J. Bil). Siūlau dainą sudainuoti (E. Miež). O kas mums padės sunkaus darbelio daryti? (flk).

Prie bendraties gali pritapti veiksmažodžiai, reiškiantys kito asmens valią – įsakymą, prašymą, skatinimą, leidimą, draudimą: liepti, įsakyti, versti, prašyti, raginti, siūlyti, patarti, įkalbėti, leisti(s), drausti, kviesti, siųsti, pavesti. Be to, veiksmą atlikti padedama ar trukdoma, pvz.: Ponas liepė tučtuojau jam išlipti iš medžio (P. Cvir). Tai skatina kiekvieną imtis plunksnos. Numigti duotumėt vaikui (J. Balt). Uždrauskite dukteriai su juo matytis (V. Myk-Put). Siūlau dainą sudainuoti (E. Miež). Kas kliudo susipažinti? (LzP).

Įsidėmėtina, kad ne visos bendratys eina suvestinio tarinio komponentu. Sakysime, po judėjimo veiksmažodžių (eiti, bėgti, vykti, važiuoti, grįžti) bendratis eina tikslo aplinkybe, pvz., Išėjo (ko?) grybauti (tikslo aplinkybė). Kitais atvejais gali eiti papildiniu: Atnešk (ko?) valgyti (papildinys), veiksniu (Kasti sunku), pažyminiu (Įpratimas tinginiauti žalingas).

 

Tarinys su keliais komponentais

Lietuvių kalboje tarinių sandara yra įvairi.

1.1. Kaip jau matėme, svarbu įsidėmėti, kad vienas komponentas sudaro grynąjį tarinį (Jis eina). Žodis būti gali būti nepasakytas (tiesiog, nuosakos es. laiko III asmuo: Jis čia), tai nulinė tarinio forma = yra (čia – viet. aplinkybė). Komponentą pabrėžiantis žodis (bėgte bėgo), komponento kartojimas (bėgo bėgo ar lakstė bėgiojo), analitinės veiksmažodžių formos (esu rašęs) nesudaro dviejų lygiareikšmių komponentų. Tai samplaikiniai ir analitiniai tariniai.

1.2. Du komponentai sudaro sudurtinį (Jis yra geras, sakosi žinąs) ar suvestinį (Jis pradėjo dirbti) tarinį. Sudurtiniu (Jis geras) laikoma ir vieno komponento (geras) konstrukcija, nes komponentas (nulinis) sintaksiškai atstatomas pagal paradigmą (buvo, būdavo, bus). Šiuo atveju nulinis komponentas tegali reikšti yra ir tiktai yra.

Vienas iš dviejų sudėtinio tarinio komponentų irgi gali būti sudėtingas, išplėstinis: Žmonės pradėjo griūte griūti į teatrą (J. Balč). Todėl jis geiste užsigeidė Sigute kaip norint atsikratyti (flk), plg. dar Jis būtų buvęs liūdnas. Vaikas buvo geros širdies.

2. Sudėtiniai tariniai gali susidaryti ir iš trijų ar daugiau komponentų.

2.1. Sakysime, prie veiksmažodžio (V) pridedama ne viena bendratis (infinityvas – I), o dvi: reikia pradėti mokytis. Tada pirmoji bendratis esti pagalbinė, o leksiškai svarbesnė antroji. Gauname suvestinį tarinį, susidarantį iš trijų žodžių: Jis skubiai pradėjo rengtis važiuoti namo (I. Simon). Žmonės turi liautis kariauti. noriu išmokti fotografuot (P. Maš). Pati šokodrausti neliesti svetimo daikto, bet jis neklausė (J. Balč). Trys bendratys esti labai retos: Įsakyti Nastutei ką nors dirbti ar paprašyti padėti jai ruoštis marti vengė (A. Vien). (Plg. vengė paprašyti padėti ruoštis). Onutė prašė motiną leisti ir jai padėti kepti pyragą (LKG III 342). Galėtų būti ir subjektinės bendratys: Jis žadėjo pradėti mokytis dainuoti.

2.2. Esti ir sudurtinių tarinių su trimis komponentais. Jis pasisakė vadinantisis Omaras (J. Balč). Jis pasigyrė esąs daktaras (J. Balč). Kaip aš džiaugsiuos tapęs gyvuliu! (J. Balč). Ir tada Elė dingodavusi tapusi kur kas supratingesnė ir protingesne. Ir jis jau jautėsi (vylėsi, tikėjosi) gyvas išliksiąs (J. Jabl). Jis tarėsi esąs ne kas kitas, kaip karaliaus sūnus (J. Balč). Gripas suprato esąs nelabai pageidautinas ir pakilo. Nuo tada jis paliovė tikėjęs ką nors pasieksiąs. Bet pats bent šį momentą tarėsi žinąs neturėsiąs niekad ramybės.

3. Sudurtinis ir suvestinis tarinys neretai kartu sudaro bendrą sudėtinį tarinį, dažniausiai susidedantį iš trijų komponentų. Tokį tarinį galėtume vadinti mišriuoju.

3.1. Jį sudaro veiksmažodis, bendratis ir dalyvis (V I P ir V P I).

3.1.1. V I P – ėmė gintis nežinąs: Juozukas gavo mesti skutęs (Žem). Boba ėmė gintis nežinanti (flk). Buvo taip juokinga, jog Idutė negalėjo susilaikyti nesijuokus (J. Balč). Jis pasiryžta daugiau nesiduoti suvedžiojamas.

3.1.2. V P I – tikėjosi pradėsiąs mokytis: Jis liovėsi bandęs nutraukti ryšį (V. Piet). Net mamytė sakosi negalintisuskaityti (Š. Rag). Jis dažnai gyrėsi galįs atrasti karaliaus dukterį (flk). Jis apsimetė norįs atsistoti. Visi dėjosi jo gailį, norį jam padėti, patarnauti (A. Vien). Motina pasisakė šią žiemą mokyti jo dar neketinanti, būsią dar laiko (Š. Rag).

3.2. Mišrųjį tarinį taip pat sudaro veiksmažodis, bendratis ir vardažodis (V I D, V I B, V I Įv…), pvz.: turi + būti + geras: Jis numanė, kad tas vergas negali būti nebylys (flk). Tos jūrės marės tegali būti tiktai Baltija (K. Būga). Raganius nebegalėjo atvirsti žmogumi (flk). Būtų menkas juokas, jei aš turėčiau gužu pasilikti (J. Balč). Nenorėk būti liudininku [] (I. Simon). Vasara gali būti graži (J. Avyž). Dabar pabaliais pradės šlapia darytis (LKG III 391). Žadėjai būti geras (šnek). Svajojo būti pirmas (šnek). Kuonorėčiau būti. Galėsiu būti toks (šnek). Jie sugebėjo ne tik tapti medikais, bet ir jais būti.

3.3. Panašiai sudaryta konstrukcija vartojama ir beasmeniuose sakiniuose, tačiau trečiuoju komponentu paprastai eina būdvardžio naudininkas: Ar galima būti abejingam? Ir tamstoms patariu būti labai atsargiems (J. Jabl). Nereik būt tokiam besočiui, taip ėdriam (J. Jabl). Kam man reikia būti panašiai į kitas mergas? (I. Simon). Varžybų dalyviams reikia būti gerai pasiruošusiems.

4. Mišrusis tarinys iš keturių komponentų nėra toks dažnas, vis dėlto pasitaikantis (ypač spaudoje): Jūs širdyje džiūgaujate galinti pasiūlyti pašalinti iš gimnazijos vieną geriausių [] mokinių (J. Avyž). Jis aiškinasi negalįs prisiversti mokytis (J. Balk). Tu sakaisi negalįs atvirai prisipažinti mylįs moterį? (V. Myk-Put). Gal nedrįsti prisipažinti esanti kalta (LKG III 394). Vakar prezidentas oficialiai paskelbė ketinąs siekti perrenkamas šių metų lapkričio mėnesį Karo žygininkai sakėsi prisipažinsią esą nuveikti (K. Būga).

 

Dalelyčių vaidmuo

Tarinio pagrindinę reikšmę modifikuoja ir įvairios dalelytės: vienos pabrėžia veiksmo intensyvumą (kad, kai, kaip, kadgi, tik), kitos nurodo jo trukmę, tąsą (vis, tik-tik) arba veiksmą kiek susilpnina (vos, bene). Žinoma, dalelytės pritampa ir prie kitų sakinio dalių, tačiau susijusių su tariniu yra daugiausia. Be to, dalelytės, modifikuojančios visą sakinį, yra labiausiai susijusios su tariniu (V. Vinogradovo teigimu, beveik pusė rusų k. dalelyčių priklauso veiksmažodžiui), plg. geidžiamąsias, klausiamąsias, emocines-ekspresines, tikslinamąsias ir t. t.

Čia priskirtinos ir kitos kalbos dalys, pavartotos dalelyčių reikšme (tiesiog, sau, man), pvz.: O jis dirba sau, nieko neklauso. Juozas Galinis iš nusistebėjimo tiesiog išpūtė akis (A. Vencl). Žiūrėkit man! (J. Balč). Važiuok sau sveika! (J. Balč).

Veiksmo staigumą (staigią pradžią) bei intensyvumą parodo dalelytės kad, kadgi, kaip, kai, tik: Kad šoks velnias, kad duos duris ir išdūmė (flk). Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! (P. Maš). Kumelė kai spyrė, vilkas – tik dulkt (flk). Intensyvumą rodo ir kitos dalelytės: O jau lijo! Akis atmerkė tai miegota! (Just. Marc).

Kartojamuosius tarinius pabrėžia dalelytės kad-kad, kadgi-kadgi, kad-tai, kai-tai, tik-tik: Kad ima šuo, kad ima (LKŽ IV). Tai, žinot, kad kaitino, tai kaitino (P. Maš). Visi jie kadgi gražiai smuikavo, kadgi smuikavo (A. Vien).

Tačiau reikia pasakyti, kad ne visų dalelyčių funkcijos tokios. Sakysime, dar, jau, vėl rodo ne tik veiksmo trukmę (dar neatėjo, jau išėjo, vėl grįžo). Jų funkcijos yra dar svarbesnės – tai teksto jungikliai (konektoriai).

Tokių tarinio modifikatorių vaidmenį atlieka dar modaliniai ir kiti žodžiai, plg. būtinai ateisiu gal ateisiu, labai skubėjau, lėtai ėjau.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *