Veiksnys

      Paprastai manoma, kad veiksnys esąs veikėjas. Daugeliu atvejų taip esti (Kalvis kala). Tačiau veiksnys gali reikšti ir objektą, daiktą, į kurį nukreiptas veiksmas. Taip esti pasyvinėse konstrukcijose, pvz.: Namas darbininkų statomas, kur namas, eidamas veiksniu, turi panašią semantiką kaip papildinio (Darbininkai stato namą). Veiksnys nėra veikėjas ir kitais atvejais: Laužas dega. Mėsa verda. Jau namai (trobos) matyti. Ne veikėjai ir šie veiksniai: Lapas pūva. Žemė džiūva. Brolis serga. Lydys – žuvis. Tik sąlygiškai tiktų veikėjo pavadinimas ir šiems veiksniams: Sesuo gavo knygą. Jonukas bijo ir t. t.

Ne visada veiksnys sutampa ir su (aktualiosios skaidos) sakinio tema, plg. Grįžo (tema) / tik Petras (rema).

Būdingieji veiksnio požymiai – tai sakinio organizuojamasis vaidmuo, nepriklausymas, ryšiai su tariniu, jo bazė – vardininkas.

Pagal sudėtį veiksnys esti vientisinis ir sudėtinis.

 

Vientisinis veiksnys

 

Vientisinis veiksnys gali būti skirstomas į grynąjį (paprastąjį), reiškiamą vienu žodžiu, ir samplaikinį (minių minios).

 

Grynasis veiksnys

1. Dažniausiai veiksnys reiškiamas daiktavardžio vardininku:

Gyveno žmogus, vardu Džiugas (P. Cvir). Baltos žvaigždės plevena (V. Šimk). Iš pievų kėlėsi rūkas. (V. Myk-Put). Mirė Aras (V. Krėv). O paskui Valentas vėl važiavo (J. Balt).

2. Įvardžiai, pavaduojantys daiktavardžius, irgi dažnai eina veiksniais, ypač asmeniniai: aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos, mudu, mudvi, judu, judvi, juodu, jiedvi. Druskos visuomet nešiojausi kišenėje (J. Balt). Gano jis žąsis (J. Bil). Valandėlę juodu stovėjo, žiūrėdami vienas i kitą (A. Poc). Kurgi tu eini?

2.1. Eina veiksniu ir kiti įvardžiai: šis, tas, anas, kiekvienas, visi, niekas, vienas, kitas: Vienas šerną užmušė, o kitas mėsą valgo (flk). O tas ėmė ir pakirdo (J. Balt). Išėjo anuodu į girią (flk). Kažkas palietė mano petį (M. Sluck). Šis atsakė.

2.2. Klausiamuosiuose ir sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose veiksniai reiškiami įvardžiais kas, kuris, katras: Kas ten miške kala? (J. Avyž). Kas dirba, tas ir turi (flk). Kuris vogs, tas nepralobs (flk). Einam rungtynių, kuris kurį įveiksim, to bus pinigai (flk). Katras pirmas pribėgsim, tas bus batai (flk).

2.3. Veiksniai reiškiami ir bevarde įvardžių gimine: tai, tat, tatai, visa, viskas, šit, šitai: Viskas aišku. Tai buvo balta katytė (J. Bil). Kas tatai galėtų būti? (DLKŽ). šit(ai) reiškia? (DLKŽ). Nieko nepirkdino, buvo visa sava (LKŽ).

3. Būdvardžiai, dalyviai gali eiti veiksniais tik tada, kai jie suvokiami daiktavardiškai; pvz.: Kalbus kalbą, darbus darbą randa (flk). Sotus alkano neužjaučia (flk). Aklas aklą netoli tenuves (flk). Augąs daug suvalgo (flk). Eina gaunąs, eina negaunąs (flk). Muštas nemuštą neša (flk).

3.1. Esti vartojamos ir bevardės giminės formos: Juoda balta ėda (flk). Raudona gražu (flk).

3.2. Skaitvardžiai dažniau pasakomi mįslėse, patarlėse: Kur du stos, visados daugiau padarys (flk). Du bėga, du veja, du spokso, du riogso, du kiokso, vienuoliktasis pliekia (flk).

Įvardžiuotinės formos dažniau eina veiksniais, plg. Trečiasis grįžo. Kol riebusis sulys, tai liesasis padvės (flk). Kaip senieji švilpė, taip jaunieji šoko (flk).

Vienas kitas įvardžiuotine forma išreikštas veiksnys esti sudaiktavardėjęs, pvz.: jaunasis, degloji, bėrasis, dvyloji, valgomasis, kuliamoji. Jaunasis siuntė jaunajai dovanas (S. Dauk). O degloji išlindus ausimis tik krato (V. Kud).

4. Kai bendratis eina veiksniu, tarinys reiškiamas bevarde gimine, daiktavardžiais (uždavinys, pareiga), bendratimi: Meilikauti nedora, bjauru, žalinga (J. Jabl). Ne, čia ilsėtis pavojinga (tsp). Kasti sunku. Dirbti – žmogaus pareiga (tsp). Bet ir čia gulėti buvo neįmanoma (A. Vencl). Kaip lengva buvo skristi, kaip jis vartėsi! (P. Cvir). Tekėti ne akėti (flk).

5. Esamojo laiko padalyvis vartojamas retokai (tarinys tada suvestinis): Jau matyti einant (J. Žiug). miško buvo matyti degant (J. Žiug). Bet kieme girdėti šūkaujant (I. Simon). Saulė jau nusileido, o Monika vis stovėjo būryje, prie salės, nors viduje buvo girdėt griežiant ir šokant (P. Cvir).

6. Atskirai reikia paminėti vadinamuosius loginius veiksnius. Tai „cituojamieji“ žodžiai. Tokiu veiksniu gali būti vartojamas kiekvienas žodis, pvz.: „Be“ yra prielinksnis (J. Jabl). Tas tavo „rytoj“ man, sūneli, labai nepatinka (J. Jabl).

 

Samplaikinis veiksnys

Čia reikėtų priskirti tarpinius atvejus tarp grynojo ir sudėtinio veiksnio. Samplaikiniam veiksniui priklausytų įvairūs leksiniai junginiai, kurių atskiri dėmenys neturi reikšmės savarankiškumo, atsiejantys vieną žodį, kartais vadinami leksemomis. Tai būtų pakartojimai (ežerai ežeriukai), dažnai pabrėžiami stiprinamuoju kilmininku (kalnų kalnai), sinonimų grupės (čiūčiavimas liūliavimas), skaitvardžių, įvardžių ir kitų kalbos dalių samplaikos (trisdešimt pirmas, visa tai, kas kita), veiksnys su būtinuoju rūšiniu pažyminiu (baltieji dobilai), frazeologizmai (perkūno oželis), poetiniai junginiai, poetizmai (lapų varis), sudėtinės antraštės („Tiltas per Žalpę“) gal ir sudėtiniai pavadinimai (Paukščių Takas) ir kt.: Vai, barė barė močiutė motinėlė (flk). Pro akis prabėgo metų metai (P. Cvir). Dešimt uždirba, trisdešimt du pradirba (flk). Visa kas aišku (DLKŽ). Kiškio kopūstas auga daugiausia drėgnuose miškuose (LKŽ). Stuksena garlaivio širdis (E. Matuz). Išnyko gatvių skruzdėlynas (K. Kors). Grįžulo Ratai krypo į vakarus grįžulu žemyn (A. Vien).

Tačiau kol kas klausimas nėra dar pakankamai ištyrinėtas, sunku nustatyti aiškias ribas tarp samplaikinio ir sudėtinio veiksnio. Todėl painesnius atvejus (baltieji dobilai, Juodoji jūra) galima nagrinėti dvejopai: arba, atsižvelgiant į sandarą, laikyti dviem sakinio dalimis, arba, atsižvelgiant į prasminę (semantinę) vienovę, laikyti samplaikiniu veiksniu. Leksikologijos, kaip ir morfologijos, vienetai yra žemesnio lygmens negu sintaksės, dėl to pastaroji gali juos laikyti neskaidomu vienetu – sakinio dalimi.

 

Sudėtinis veiksnys

 

Veiksnys pasakomas ne tik vienu žodžiu, o ir laisvais junginiais, sudarančiais sudėtinį veiksnį. Kad du (ar keli) žodžiai sudaro veiksnį, kartais matyti iš tarinio formų, plg. Daugelis langų uždaryti ir Daugelis durų uždarytos. Tarinio formos uždaryti ir uždarytos pareina nuo antrojo komponento langų (vyr. g.), durų (mot. g.).

Sudėtinį veiksnį sudaro daiktavardžio, reiškiančio kuopą, vardininkas ir daiktavardžio, nurodančio objektą, kilmininkas, pvz., būrys kareivių, minia žmonių. I komponentu eina daiktavardžiai: kuopa, pulkas, masė, aibė, gauja, marios, dalis, truputis, pusė, daugelis, daugybė arba skaitvardžiai: šimtas, tūkstantis, dvejetas, įvardžiai: keletas, keliolika, prieveiksmiai: daug, kiek, tiek: Girioje žmonių būrys kirto rąstus (M. Val). Ant ir atjoja šimtas brolelių (flk). Labai daug žmonių buvo. Tiek mūsų čia buvome, ir kas gi! (J. Jabl). Pora rąstų sienoje buvo išmušti. O štai keletas darbininkų tarėsi malantys (I. Simon). Panašius sudėtinius veiksnius sudaro ir konstrukcijos: (įvardžiai) kiekvienas, () vienas, kažin kas, kuris, kas, kas nors, katras + iš + kilmininkas, pvz.: Kiekvienas iš jų galėtų padaryti (DLKŽ). Kuris iš jūsų tai padarė? (DLKŽ). Kažkuris iš jų tai padarė (DLKŽ). Vaikų nė vienas dar nėra pajudėjęs (I. Simon).

Čia priskirtinos ir konstrukcijos aš su tavimi, tu su juo, mes su tavimi, mudu su juo, tėvas su sūnumi: Aš su draugėmis buvome išvažiavusios. Rimukas su Nerimuku kareivauti buvo išėję (Vaižg). Tačiau, kai tarinys reiškiamas vienaskaitos forma (Ji su vaiku buvo išėjusi), tai veiksnys grynasis (ji), o kiti žodžiai (su vaiku) laikytini papildiniu.

Suvestinio veiksnio konstrukcijos (ratai bildant, dūmai rūkstant) esti prie suvestinių tarinių (buvo girdėti, matyti…) jos dabar ne dažnos: Paskui ir šunys girdėti buvo lojant (J. Balč). Pasakojant kartais girdėti buvo vaitojant Kalum-Bekas (J. Balč). Kęstučio gatvėje girdėti grojant orkestras (A. Vencl). Toli, bene antrame marių šone, matyti praplaukiant didesnis laivas (I. Simon). Buvo jausti vėjelis padvelkiant (J. Balk). Jau matyti žąsys parskrendant (J. Balk).

Svarstytina nepilnojo veiksnio problema (LKG III 302-305). Kartais vienas žodis (daug), atstodamas veiksnį (Daug taip sako), iš tikrųjų jaučiamas nepilnas. Tačiau daugelį kitų atvejų (kas, tas, niekas, visi, pats, šiaurusis, motutė), plg.: Kur dings dabar vargšas! … iš kur pūtė šiaurusis? … kur dingo nevertoji! … jei ponas norėsi (LKG III 305), ten laikomų nepilnaisiais, sunku būtų beatskirti nuo „pilnųjų“, t. y. vientisinių veiksnių (Cinoko, jauni, šaltas, vienas, riebusis, kelintasis), plg. ten pat: Cinoko dar neišvirė, – o Baltaragio jau susėdo valgyti (LKG III 290). Vienas ir košėj prapuola. Visi miegojo pokaičio (LKG III 288). Kol riebusis sulys, tai liesasis nusprogs (LKG III 289). Plg. dar ten laikomus vientisinius (vienas kitas, tie patys) ir sudėtinius (niekas kitas, tas viskas, visa tai, viena šitai) veiksnius. Tai rodo, kad čia reikalingas kruopštus tyrinėjimas.

Panašus klausimas, kaip traktuoti sudėtinių veiksnių (minia žmonių, būrys kareivių, daugelis žmonių) komponentus minia, būrys, daugelis. Grynieji veiksniai vartojami ir be kilmininko, plg.: Minia buvo išsiskirsčiusi. Būrys buvo apsistojęs. Palyginę Niekas nežino ir Niekas iš jų nežino, matome, kad išvis keblu spręsti, ar čia kas praleista, ar ne.

Kol ši tema nėra pakankamai ištirta, siūloma tokio tipo vienažodžius veiksnius paprastai laikyti grynaisiais.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *