Aiškumas

      Kalbėdami turime stengtis dalyką padaryti aiškesnį, o ne jį aptemdyti. Šis reikalavimas kalbai keliamas visose jos vartojimo srityse: laikraščių informacijose, įstaigų raštuose, mokslo veikaluose, grožinėje literatūroje, publicistikoje.

Skaitymą jau sunkina nepakankamai akylas retesnių žodžių – siaurų tarmybių, archaizmų, mažai kam težinomų naujadarų – vartojimas:

Jis prisimerkė ir dar atidžiau įsistebeilijo, norėdamas suprasti, kas per vieni tie stiprūs, sportinės išvaizdos mažaūgiai gyslainiai, pasipūtę vyrai su akiniais, juodais kostiumais, cigarilėmis ir žiedais.

Bet ji siuvo ne tik marškinius ir delmonus, kuriuos aptresuodavo ir apsnapuodavo.

Jeigu toks žodis būtinas, jį reikia aiškinti – į sakinį taip įausti, kad tučtuojau iškiltų aikštėn jo reikšmė ir nereikėtų skaitytojui spėlioti.

Akyli būkime, vartodami įvardį. Mat, įvardis yra tokia kalbos dalis, kuri daikto arba reiškinio ne pavadina vardu, o jį tik nurodo. Todėl, jį vartodami, klauskime save: ar skaitytojui (arba klausytojui) bus aišku, kuriai kitai sakinio daliai ši kalbos dalis atliepia: Jonas Puidokas netikėtai susitiko buhalterį Dirvelę, ir jis jo nepasveikino. Kas ko nepasveikino? Įvardžio dviprasmybes taisome įvairiai: asmeninį įvardį keičiame parodomuoju: Jonas Puidokas netikėtai susitiko buhalterį Dirvelę, ir šis jo nepasveikino; su juo nepasisveikino. Įvardį keičiame daiktavardžiu: Steponas stipriai apkabino Karatajų. Iš jo akių pabiro ašaros. Iš kieno akių? Sakykime: Iš draugo iš bičiulio, svečio akių pabiro ašaros. Asmeninį įvardį papildome pažymimuoju: Elžbieta nugali Mariją, bet moraliai ji nugalėta (= ji pati nugalėta). Keičiame sakinio konstrukciją: Baltaragis prikalbina Cinokq eiti į dvarą derėtis su ponu, nes jis (?) yra gudresnis (= Būdamas gudresnis, Baltaragis prikalbina Cinoką eiti į dvarą derėtis su ponu). Arba: Ne vienas juos burnojo, kad traktoriaus burzgimas juos (?) pažadino iš miego (= Ne vienas, traktoriaus burzgimo pažadintas iš miego, juos burnojo). Kitur atpasakojamąją kalbą galime keisti tiesiogine: Pastaroji mums atsakė, kad jos pavardės nežinanti, nes ji neseniai dirbanti (= Ši mums atsakė:Aš jos pavardės nežinau, nes neseniai dirbu; arba Ši mums atsakė: Aš jos pavardės nežinau, nes ji neseniai dirba“).

Kartais esame nepakankamai akyli, vartodami daugiareikšmius žodžius bei formas: Kai mes atsisveikinome, jis žvelgė į mane senomis, nuvargusiomis akimis. Kada žvelgė? Ar abu veiksmai vyksta kartu ar vienas po kito. Dviprasmybės nebebūtų, jeigu sakytume: Mums atsisveikinant, jis žvelgė į mane… Arba: Kai tik atsisveikinome, jis žvelgė į mane…. Atseit, dviveikslio veiksmažodžio atsisveikinti vartojame padalyvio formą arba jį patiksliname dalelyte tik.

Venkime veikėją ir veiksmo objektą tame pačiame sakinyje reikšti tuo pačiu linksniu: Pirmiausia jiems ne tokiems abejingiems reikėjo būti kurso draugams. Kas turėjo būti ne tokie abejingi: jie ar kurso draugai? Čia veikėjui grąžiname vardininko formą: Pirmiausia jiems ne tokie abejingi turėjo būti kurso draugai.

Ypač dažnai veikėjas ir veiksmo objektas tame pačiame sakinyje reiškiamas kilmininku. O taip esti dėl to, kad 1) mintį reiškiame veiksmažodinio daiktavardžio junginiu, 2) ją reiškiame neveikiamosios rūšies konstrukcija: Ne per seniai teko matyti dramą, ore kovarnio puolimą vanago. Kas ką puolė? Tiek veiksmažodinis daiktavardis, tiek neveikiamoji rūšis veikėją, reiškiamą vardininku, pakeičia kilmininku. Tad čia neužmirškime sau patarti: „Atgal į veiksmažodį!“ „Atgal į veikiamąją rūšį!“ Ir sakykime: Ne per seniai teko matyti dramą ore: kovarnis puolė vanagą.

Ekspedicinės žvejybos bazės žvejų sveikinimas. Ar žvejai sveikino ar žvejus sveikino?

Čia sakykime: Pasveikinome Ekspedicinės žvejybos bazės žvejus; Pasveikinti Ekspedicinės žvejybos bazės žvejai.

Juo labiau aiškumo sumetimais vengtina kelių vienas nuo kito priklausančių daiktavardžio kilmininkų sandūra: Mašinos švaistiklio (?) padėties (?) fiksavimo (?) reguliavimo (?) įtaiso (?) patobulinimas davė 1,5 tūkstančio litų metinės ekonomijos. Atsiminkime: skaitydami trečiąjį kilmininką, jau būsime primiršę, koks jo santykis su pirmuoju, skaitydami ketvirtąjį, – koks jo santykis su antruoju ir t. t. Be to, informatyviausią sakinio žodį (patobulinimas) tokia kilmininkų grandinė nustumia į galą. Ją keičiame atitinkama dalyvio, padalyvio arba šalutinio sakinio konstrukcija: Patobulinę reguliavimo įtaisą, fiksuojantį mašinos švaistiklio padėtį, sutaupėme 1,5 tūkstančio litų per metus; Patobulinus reguliavimo įtaisą, fiksuojantį mašinos švaistiklio padėtį, per metus sutaupyta 1,5 tūkstančio litų.

Kitur esti neaišku, nes „praryjamas“ reikalingas žodis: Sode vaikščioja ir ganosi gyvuliai, visi skina vaisius, laužo šakas. Kas tie visi? Gyvuliai? Sakykime: …visi, kas tik nori, skina vaisius, laužo šakas. Arba: Napaliui  už linų auginimą išmokėti tik dalį premijos, nes kita dalis supuvo. Kas supuvo? Premijos dalis? Sakykime: …nes (kita) derliaus dalis supuvo.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *