Stilistinis bendraties vartojimas

      Veiksmažodis – stilistiniu požiūriu viena reikšmingiausių kalbos dalių.   

Veiksmažodžio bendratis – stilistiniu požiūriu įdomi forma. Jos nevaržo nei asmens, nei skaičiaus, nei laiko, nei nuosakos kategorija. Didžiausia stilistinę vertę bendratis įgyja, kai ji eina tariniu – vienos ar kitos nuosakos sinonimu:

Pasigavo ožką, pasikabino gyvai skūrą lupt.

Daukinčiai buvo neturtingi, kuo išmanė, tuo vertėsi, o pikti liežuviai tuojau šaipytis, juoktis.

Gyvojoje kalboje ir grožinėje literatūroje netrūksta pavyzdžių, kai bendratimi nusakomi tariami arba tik galimi veiksmai, kuriuos kituose stiliuose įprasta reikšti tariamosios nuosakos formomis:

Joks kelias man netolimas, joks vargas nesunkus – gulbe atplaukt, kregžde atskrist į tėviškės laukus.

Jei turėčiau jums kokią priklastį padaryti, verčiau gyvas į peklą įšokti.

Bendraties pasigaunama, reiškiant savo valią kitam asmeniui, reikalaujant ko nors, įsakant ar panašiai:

Užmušti arkliavagį!

Laimingai sugrįžti!

Sudeginti! Tą knygą sudeginti!

Žodžiu, bendratis tampa dar vienos nuosakos (liepiamosios) sinonimu.

Kontekste bendratis gali kaitaliotis su įvairiomis asmenimis nekaitomomis veiksmažodžio formomis. Dažniausiai bendratis pavaduoja artima jai reikšme būdinį. Bendraties ir būdinio funkcijų panašumas matyti iš šio V. Krėvės sakinio:

Senas Kindys buvo patenkintas, kad ūkis žento ne tik neapleidžiamas, bet nuolat gerinamas, kad svirnas, kluonas, daržinės visuomet grūste užgrūstos, tvartuose tiek gyvulių, kiek jam niekados nė sapnuoti nesisapnavo, kad galima jų tiek turėti.

Kalbant apie bendraties stilistinį vartojimą, reikia pastebėti, kad ši veiksmažodžio forma labai svarbi kalbos raiškumui, be to, padeda tiksliau ir įtaigiau išreikšti įvairius jausmo ir minties niuansus.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *