Stilistinis laikų vartojimas

      Esamasis laikas didžiausią reikšmę kalbos išraiškai turi, kai vartojamas praeities veiksmams ir būsenoms nusakyti. Veiksmai ir būsenos, perteikiami šiuo laiku, vyksta tarsi skaitytojo ar klausytojo akivaizdoje, jis tarsi tampa piešiamų įvykių liudininku:

Aną vakarą einam namo ir dūsaujam visos bobos: šventa teisybė gi aprašyta, lyg iš mūs gyvenimo viskas.

Tai vadinamasis istorinis esamasis laikas. Istoriniu esamuoju įprasta perteikti veikėjų prisiminimus ir asmeninius pergyvenimus:

Visi geri pasakų didvyriai man buvo panašus į tėvą. Aš mylėjau jį, savo senį, labai mylėjau… Ir dabar tebestovi akyse: sėdi jis virtuvėje prieš ugnį, juokingai atkišęs priledėjusius ūsus; nuo jų laša kaip nuo šiaudinio stogo.

Istoriniu esamuoju laiku gali būti pabrėžiamas koks nors veiksmas, kuris, pasakotojo nuomone, turi didesnę reikšmę siužetinės įtampos plėtojimui ar tolesnei įvykių raidai suprasti:

Aš valgydamas nuėjau į kamarą, pyragą pasidėjau ant krėsliuko ir leidžiu alų.

Dėl didelio ekspresyvumo istorinis esamasis laikas vartojamas kalbant apie netikėtą situacijos pasikeitimą, perteikiant nuostabą, išgąstį ir kitokią dvasinę būsena:

Rytmetį atėjo ropių žiūrėti velnias ir Perkūnas. Žiūrinė vienos nepavogta.

Istorinio esamojo laiko pavyzdžių randame ir moksliniame stiliuje. Šis laikas vartojamas rašant ar pasakojant įžymių žmonių biografijas, kalbant apie praeities įvykius:

J. Biliūnui tenka pergyventi staigią draugo mirtį, o po pusantrų metų užgęsta ir jo kupinas įtampos gyvenimas.

Reikšme ir funkcijomis panašus į istorinį yra esamasis laikas, vartojamas praeityje su pasikartojimais vykusiems veiksmams ar būsenoms nusakyti. Jis laikytinas būtojo dažninio sinonimu:

Geras ir lėtas žmogus buvo tasai senbernis Dzidorius: beveik niekada nesibardavo, nepykdavo ir namuose retai tesėdėdavopareina iš laukų, pavalgo vakarienę ir išlinguoja pas našlę Jadvygą kortomis lošti.

Esant atitinkamoms kontekstinėms sąlygoms, esamuoju laiku ne mažiau vaizdingai nusakomi artimiausios ateities įvykiai:

Kaip matai, nupjaunu tau liežuvį, – gražiojo su peiliu atsisukęs Marcinkus.

– Oi, mano pienas! Bėgu, vaikeliai, ištrauksiu iš šulinio.

Kalbantysis, vartodamas esamąjį laiką būsimojo vietoje, pabrėžia būsimų veiksmų įvykimo tikrumą, neišvengiamumą, pašalina ribą tarp dabarties ir ateities.

Kontekste būtasis kartinis laikas įgyja naujų reikšmių ir vartojamas stilistinei išraiškai sustiprinti. Iš visos lietuvių kalbos laikų sistemos būtajam kartiniam artimiausias būtasis dažninis, dėl to būtasis kartinis kontekste greitai įgyja kartotinę reikšmę:

Tik baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė, savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais.

Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei valtelės, tik kopose vėjas siautė, nešiojo smiltis, blaškė, lingavo šiurkščius viksvynus, ir bėgo, skubėjo prie kranto baltakartės bangos. Pribėgusios jos papūškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo paplūdimy ir apsiputojusios nenoromis traukdavosi atgal į jūrą.

Būtojo kartinio laiko formomis pasakomi ir tokie veiksmai, kurių eiga sutampa su kalbos momentu arba jų įvykimo laikas neapibrėžtas, kiekvienu metu galimas. Šiuo atžvilgiu būtasis kartinis priartėja prie esamojo laiko:

O ta ar ne velnias? Kai tik jo birbynę išgirdo, žiūrėk, ir belekianti…

– Vilnų negaliu, nesiveda man avys: tai vilkas nujojo, tai nuparko kuri.

Siekiant didesnio raiškumo būtasis kartinis laikas vartojamas kalbant apie veiksmus, kurie įvyks tik ateityje, bet kalbantysis vaizduojasi juos jau įvykusius:

Švilptelėjai, skvernais skėstelėjai – arklys šoks kaip pasiutęs, ir dragūnas kebėkšt į purvyną.

– Iš tikrųjų, kokia paranki vagiliams vieta,apsidairė daktaras: – puolei, apgrobei ir į girelę, o ten tokie grioviai ir pagrioviai, jog ir su kurtais nesuvaikysi.

Toks būtasis kartinis laikas yra pusiau apibendrintas; veiksmažodžio vienaskaitos antrasis asmuo taip pat akivaizdus apibendrinimo įrodymas.       

Būtasis dažninis laikas, reiškiantis praeityje vykusį kartotinį veiksmą, yra specifinė lietuvių kalbos veiksmažodžio forma, atsiradusi palyginti vėlesniais laikais ir kitose giminingose kalbose neaptinkama. Dėl nesenos kilmės šio laiko daryba įvairuoja, jis neturi papildomų reikšmių gamos, būdingos aptartiems laikams, ir laikomas stilistiškai skurdžiausiu. Visuose lietuvių kalbos stiliuose jis vartojamas ta pačia viena reikšme, kalbant apie praeityje vykusius pasikartojančius veiksmus:

Į ūkį daktaras nesikišdavo, tačiau kartais šaukdavo prievaizdą ir rimtai klausinėdavo apie dalykus.

Literatų, kilusių iš Žemaitijos, raštuose randame būtojo dažninio laiko formų, sudėtų iš liuob(ėti) ir asmenuojamojo veiksmažodžio būsimojo laiko atitinkamo asmens ar bendraties:

Ir dėl ko tave varo? Juk liuob visada Stasiulis važiuos.

Kas teisybė, tas teisybė – nebus taip pašanki. kaip liuobu būti.

Ilga būtojo dažninio laiko priesaga sunkina jo vartojimą – kalbą daro monotonišką, kausto veiksmą, tačiau išimtinais atvejais kaip tik ši minėtosios veiksmažodžio formos ypatybė ir panaudojama monotoniškiems reiškiniams ar būsenoms stilistiškai išryškinti.

Būsimojo laiko stilistinės ypatybės labiausiai išryškėja šnekamojoje kalboje, grožinėje literatūroje, kur loginis šios formos tikslumas nevaidina lemiamo vaidmens. Minėtuose stiliuose pasitaiko, kad būsimasis laikas vartojamas kaip esamojo sinonimas. Vienu atveju būsimasis laikas atstoja paprastąjį esamąjį, kuris rodo, jog veiksmas sutampa su kalbos momentu, kitu – istorinį esamąjį, dar kitu – apibendrintą esamąjį, vartojama kalbant apie gyvenimo patirtį, mokslo tiesas:

Varyti nevarau, bet ir nestabdysiu, kad nesakytum: tėvas laimės pavydi.

Kiek ta Katrė vargsta su juo… bučiuos ir myluos, šnekins, malonėsis, glamžuos, norėtų pabudinti, norėtų žmogumi atversti, nieko negali.

Tokių kirvių kaip maniškis niekur negausi. Tegu ir senas, o naujam nenusileis. Tik kartą su galąstuvu perbrauksi – ir skuti barzdą.

Būsimasis laikas vartojamas perteikti ir praeityje įvykusiems veiksmams, kurie paprastai nusakomi būtuoju kartiniu:

Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.

Būsimojo laiko pasakojant pasigaunama, kai norima išryškinti veiksmo staigumą ar situacijos netikėtą pasikeitimą; raiškumą sustiprina tokiais atvejais kartu vartojamos pabrėžiamosios dalelytės kaip, kad.

Ypač mėgstama būsimuoju laiku reikšti praeityje su pasikartojimais vykusius veiksmus, kurie paprastai turėtų būti nusakomi būtuoju dažniniu:

Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš  jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele – tai, į ją pažvelgus, dievas žino, kas darydavos ne vieno vaikino širdyje.

Būsimasis laikas, eidamas būtojo dažninio sinonimu, leidžia statiškas būsenas arba scenas perteikti dinamiškiau, padeda išvengti priesagų kartojimosi.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *