Skatinamieji ir klausiamieji sakiniai

      Pagal pasakymo tikslą sakiniai skirstomi į tiesioginius, skatinamuosius ir klausiamuosius:

Jonas atvažiuoja.

Atvažiuok, Jonai. 

Ar Jonas atvažiuoja?              

Tiesioginiu sakiniu kalbantysis asmuo pasako, konstatuoja kokį nors tikrovės faktą (1), skatinamuoju – skatina pašnekovą ar kitą asmenį atlikti kokį nors veiksmą (2), klausiamuoju – nori ką nors sužinoti iš pašnekovo (3).

Visų tų grupių sakiniai pasižymi gramatinės sandaros ir reikšmės atspalvių įvairumu. Ne vienu atveju tie sakiniai esti tarp savęs sinonimiški. Ekspresyvumu, emocinių ir funkcinių atspalvių įvairumu labiausiai patraukia dėmesį skatinamieji ir klausiamieji sakiniai.

Skatinamieji sakiniai:

Skuduti, geras būk, nubėk pas Morką.

Užsisek kaklą – gausi slogą.

Baikit dainą, baikit!

Tik pamėgink! perspėjo jį Misiulis.

Lįsk iš palovio!

– Tylėk, na! – sušuko vyras.

Skatinamaisiais sakiniais gali būti reiškiamas prašymas (1), patarimas (2), raginimas (3), įspėjimas (4), įsakymas (5), draudimas (6) ir kitos skatinimo rūšys.

Skatinimo reikšmė ir emociniai atspalviai daugiausia priklauso nuo tarinio gramatinės išraiškos ir nuo sakinio intonacijos. Skatinamųjų sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas liepiamąja nuosaka. Jos vietoje sinonimiškai esti vartojama tariamoji nuosaka, bendratis, esamasis ir būsimasis laikas.

Tariamoji nuosaka paprastai reiškia pageidavimą, mandagų prašymą, patarimą:

Geriau jūs eitumėt namo. Patarčiau.

Bendratimi pasakomas griežtas. kategoriškas įsakymas:

Girdėjai: stot! Ar apkurtai? Aš tau…

Tokie skatinamieji sakiniai labai lakoniški, todėl jie yra paplitę komandose, bendro pobūdžio draudimuose, kvietimuose, šūkiuose:

Netriukšmauti! Netrankyti durų! 

Būsimuoju laiku reiškiamas įsakymas rodo įsakantįjį asmenį esant labai tikrą, kad jo paliepimas bus įvykdytas:

Parausi kiaulėms žolės per rytagonę.

Toks skatinimas turi familiarumo atspalvį.

Skatinamieji sakiniai, kurių tariniu eina esamojo taiko antrasis asmuo, artimi tiesioginiams sakiniams: Jais pasakomas koks nors pašnekovo veiksmas ir kartu pageidaujama jį nutraukti:

Kad jūs ir riejatės!

Pabrėžti kokius reikšminius bei emocinius skatinimo atspalvius galima įvairiomis dalelytėmis, jaustukais. Štai, sakysim, skatinamieji sakiniai, reiškią draudimą, neretai turi stiprinamąją dalelytę dar:

Tu dar čia atsiliepk!

Liepiamoji nuosaka čia yra priešingos, draudžiamosios reikšmės: šiuo sakiniu reikalaujama neatsiliepti, tylėti. Palyginkime panašią mintį, išreikštą ramesnio skatinimo rūšimi patarimu:

Tu tai jau geriau patylėk.

Griežtas įspėjimas reiškiamas tariamosios nuosakos forma su dalelyte kad:

Kad tavęs čia daugiau nebebūtų.

Skatinimo stiprinamosiomis dalelytėmis eina žodžiai man, tau, sau. Dalelytės man, tau suteikia skatinimui griežtumo, grasinimo atspalvį:

Kad man į varpinę nekeltum kojos.

Aš tau išeisiu.

Dalelytė sau pabrėžia atsiribojimą nuo pašnekovo:

Eik sau nuo mano galvos.

Nekantrumo atspalvį pasakymui teikia dalelytė gi:

Sakyk gi pagaliau!

Šnekamosios buitinės kalbos atspalvį turi sakiniai, kur skatinimas reiškiamas dalelytėmis še, te, jaustukais na, nagi, cit, marš:

Še obuolį!

Nagi, parodyk kišenę!

Cit cit, aš tavęs niekam neatiduosiu!

Jaustukas marš šnekamojoje kalboje rodo grubų, familiarų kalbančiojo toną:

Daug nešnekėk. Sakau ir marš!

Skatinamieji sakiniai plačiausiai ir įvairiausiai vartojami šnekamojoje kalboje bei grožinės literatūros kūrinių dialoguose.

Klausiamųjų sakinių ekspresija bei emocingumas priklauso nuo jų leksinės sudėties, gramatinės sandaros ir intonacijos. Emociniais nustebimo, prieštaravimo, nepasitenkinimo, pasipiktinimo, ironijos atspalviais pasižymi klausiamieji sakiniai su dalelytėmis argi, nejaugi, bene. Jeigu klausiamojo sakinio tarinys yra teigiamas, klausiantysis laukia neigiamo atsakymo:

Argi patingėsi ranką ištiesti į laimę?

Jeigu klausiamojo sakinio tarinys neigiamas, tai neigiamas atsakymas klausėjui atrodo neįtikimas, beveik negalimas:

Argi tu pinigų neturi?

Nuo tokių sakinių jau tik vienas žingsnis iki retorinių klausimų, kuriais pasakomas netiesioginis tvirtinimas ar neigimas:

Bene visados saulė šviečia?

Argi aš ją peikiu?

Šitokie sakiniai, yra tiesioginių sakinių sintaksiniai sinonimai, plg.:  Ne visados saulė šviečia. Aš jos nepeikiu.

Retoriniai klausiamieji sakiniai už pastaruosius yra emocingesni, įtaigesni.

Klausiamieji sakiniai, reiškiantys neigimą, nesutikimą, būdingi šnekamosios kalbos dialogams:

Atiduok stalelį ir avinėlį!

Kokį stalelį? – gynėsi smuklininkas. – Kokį avinėlį? Aš nieko nežinau!..

Klausiamaisiais sakiniais čia prieštaraujama raginimui, pašnekovo minčiai. Toks neigimas yra ekspresyvesnis už neigimą tiesioginiu sakiniu, plg.: Aš nežinau jokio stalelio, jokio avinėlio.      

Įvairiais emociniais atspalviais pasižymi klausiamieji sakiniai, kuriais reiškiamas skatinimas, prašymas, draudimas. Mandagus prašymas pasakomas klausiamuoju sakiniu su dalelytėmis ar, gal:

Gal į nakvynę priimsite?

Ar negalėtumei tapybos darbų pratęst kiek galima ilgiau. maestro?

Atitinkamuose sintaksiniuose sinonimuose, skatinamuosiuose sakiniuose (Priimkite į nakvynę. Pratęsk tapybos darbus…) jaučiamas drąsesnis prašymas.

Klausiamaisiais sakiniais su dalelyte ar esti reiškiamas ir nekantrus, grubokas raginimas:

Ar neisite sau namo? Galgonai! prie darbo!

Skatinimą gali reikšti ir klausiamieji sakiniai su žodžiais ko, kam, ką, kur:

Ko gi čia kėksai visą rytą?

Vaikai! Kam gi vėpsot taip?

Kurgi lendi kaip pelė?

Tokie sakiniai rodo nepasitenkinimą, pasipiktinimą ir turi ryškų buitinės kalbos atspalvį. 

Sakinių, prasidedančių žodžiais ko, kam, ką arba dalelyte ar, skatinimo intonacija kaitais esti tokia ryški, kad jų gale rašomas ne klaustukas, o taškas arba šauktukas:

Ko tu lakstai, liežuvį išleidęs, bariau.

Ką čia niekus šneki!

Ar tu tylėsi, ar tu nematai, kaip mergelė kenčia.

Klausiamieji sakiniai paplitę ne visuose funkciniuose stiliuose. Labai plačiai jie vartojami šnekamojoje kalboje ir grožinės literatūros kūrinių dialoguose. Meniniame kūrinyje jie eina ir specialias funkcijas. Efektyvi meninio stiliaus priemonė yra klausiamieji sakiniai, kuriais pradedamas grožinis kūrinys ar jo epizodas, skyrius. Klausiamuoju sakiniu prasideda ne vienas Maironio, Salomėjos Nėries, V. Mykolaičio-Putino eilėraštis. Štai Salomėjos Nėries eilėraščio „Saulytė“ pirmasis posmas:

Kas gi užuolaidų judina lango,

Kieno balta rankelė?

Saulytė savo brolelį brangų

Sauliuką iš miego kelia.

Ne tik kūrinio pradžioje prabylama klausiamuoju sakiniu. Pavartodamas jį savo pasakojime, autorius daro skaitytoją savo minčių bendrininku, pašnekovu, aktyvina jo mintį, vaizduotę. Toks gyvas bendravimas su skaitytoju ypač būdingas Vaižganto stiliui:

Gal jo kaimas nekentė? Kur tau! Visam kaimui, kaip ir dvarui, jis buvo tikras Mykoliukas.

Mykoliukas, kaip ir pirma, jai griežė. Tik ar be vienam Mykoliukui Severja šoko

Mokslinėje kalboje klausiamieji sakiniai gana reti. Čia jie pavartojami siekiant sukaupti dėmesį į kalbamąjį dalyką. Klausiamieji sakiniai pagyvina mokslinį stilių, be to, teikia jam populiaraus dėstymo atspalvį:

Kiek žalos padaro žvirblis? Teko matyti pasėlius, per pusę sunaikintus.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *