Vienarūšės sakinio dalys

      Mokslo veikalų, dalykinių raštų kalboje vienarūšėmis sakinio dalimis tiksliai išvardijami daiktai, reiškiniai, požymiai, veiksmai. Klasifikacija esti griežta, logiška – pasakomos rūšinės, dalinės sąvokos, priklausančios tai pačiai gimininei, bendrajai, sąvokai:

Žodžių prijungimo būdai yra trys:  žodžių derinimas, žodžių valdymas ir žodžių prišliejimas.

Meninėje kalboje vienarūšės sakinio dalys turi ne tik loginę, bet ir stilistinę paskirtį: jos paryškina vaizdą, sustiprina atitinkamą nuotaiką. Dažnai jomis iškeliamos bendrojo vaizdo detalės, pabrėžiamas daiktų, asmenų gausumas. Šiam reikalui vartojami vienarūšiai veiksniai, papildiniai. Štai kaip P. Cvirka kuria prekymečio (,,kermošiaus“) vaizdą:

Ko čia tik nebuvo?! Puodžiai, skardininkai, kepėjai su savo margintais tešlainiais ir kurpiai, molinių švilpukų, žaislų pardavėjai, kiaurų indų nituotojai, kubiliai, račiai. Narvuose gagėjo žąsys, žvygavo paršiukai, pro rankas slydo batistas, perkelis, gelumbės.

Kitur vienarūšės sakinio dalys sudaro epitetų eilę, kuria perteikiama daikto ypatybių – spalvų, garsų, kvapų – įvairovė. Šį vaidmenį dažniausiai atlieka vienarūšiai pažyminiai. Paskaitykime A. Baranausko ,,Anykščių šilelį“.

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.

Ant žalio, rausvo, balkšvo dugno taškai grybų

Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų…

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę.

Linksmutės, gražiai auga, niekas jom nerūpi…

Ė, už visus viršesnis lakštingalės balsas:

Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:

Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos,

Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.

Vienarūšiais veiksmažodiniais tariniais gali būti paryškintas veiksmų gausumas, vaizdo gyvumas, dinamiškumas:

Mykoliukas bėga kaip įgeltas, krauna, mina, braukia, triūsia pluša,– ar maža Pats Pamarnecko dvaruose darbų lažininkams!

Vienarūšių sakinio dalių stilistinis vaidmuo susijęs su jų leksine išraiška. Dvi vienarūšės sakinio dalys, žyminčios priešingas sąvokas, sudaro vieną iš sintaksinių kalbos figūrų – antitezę:

Kamienai pilki suaižėję –

Ir šiurkštūs, ir tokie švelnūs (J. Dg.)

Tokiomis vienarūšių sakinio dalių poromis atskleidžiamas reiškinio sudėtingumas, priešingų dalykų vienybė. Vienarūšės sakinio dalys, išdėstytos sąvokų stiprėjimo arba silpnėjimo eile, sudaro kita kalbos figūrą – laipsniavimą.

Ryškus laipsniavimo pavyzdys – ištrauka iš B. Sruogos ,,Apyaušrio dalios“:         

Kaip gaisras iš mažutės kibirkštėlės

Prasideda, išsiplėtoja, auga,

Apimdamas namus, sodybas, kaimus,–

Taip bus mum sukilus.

Vienarūšių sakinio dalių įtaigumas, stilistinis efektas priklauso ir nuo jų skaičiaus: ilgesnė jų eilė – stipresnis įspūdis, labiau pabrėžiamas daiktų, ypatybių ar veiksmų gausumas.

Meniniame bei publicistiniame stiliuje randame vienarūšiškai jungiamus gana tolimų sąvokų pavadinimus: netikėtas sugretinimas daro didelį įspūdį, teikia meniniam vaizdui ypatingos ekspresijos.

Vienarūšės sakinio dalys jungiamos be jungtukų arba jungtukais. Konstrukcija be sudedamųjų jungtukų sudaro atvirą vienarūšių sakinio dalių eilę, rodo nebaigtą išvardijimą:

Dabar žydi obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos.  

Jungtukas prieš paskutiniąją vienarūšę sakinio dalį rodo, kad išvardijimas baigtas:

Dabar žydi obelys, kriaušės, vyšnios ir slyvos.

Tokia konstrukcija yra stilistiškai neutrali, vartojama visuose stiliuose.

Pabrėžiant išvardijimo narius, jungtukas kartojamas prieš kiekvieną vienarūšę sakinio dalį:

Dabar žydi ir obelys, ir kriaušės, ir vyšnios, ir slyvos.

Pasikartojančiais jungtukais vienarūšės sakinio dalys jungiamos emocingoje kalboje,– tai ekspresyvi konstrukcija.

Besikaitaliojančius veiksmus rodo pasikartojaritys skiriamieji jungtukai čia – čia, tai – tai:

Kas valandą senis kaišioja ūsą čia į virtuvę, čia į kamarėlę…

Šokčiojo jis pro šalį tai ant vienos, tai ant kitos kojos lyg gandras koksai, stengėsi sušilti.

Vienarūšės sakinio dalys esti jungiamos ir poromis:

Dabar žydi obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos.

Poromis jungiami artimas arba kontrastingas sąvokas reiškiantys žodžiai. Porinis vienarūšių sakinio dalių jungimas būdingas grožinei literatūrai, publicistikai.

Kaip ir jungtukai, prieš kiekvieną išvardijimo narį kartojami prielinksniai taip pat paryškina vienarūšiškumą, pasakymui teikia ekspresyvumo:

Kad aš kada nors dėl ežios, dėl kąsnio to dumblo kam pastočiau kelią!

Analogišką stilistinę paskirtį turi su vienarūšėmis sakinio dalimis kartojama ta pati priklausoma sakinio dalis:

Geišė užstojo jai visą saulės šviesą, visą pasaulį, visus žmones.

Priešpriešiais statomos vienarūšės sakinio dalys dažniausiai esti jungiamos priešinamaisiais jungtukais o, bet. Kai tokios sakinio dalys jungiamos be jungtukų, priešprieša pabrėžiama intonaciškai. Tuosyk tarp vienarūšių sakinio dalių paprastai dedamas brūkšnys, rodantis emfatinę (pabrėžiamąją) intonaciją.

Apibendrinamųjų žodžių vartojimas su vienarūšėmis sakinio dalimis taip pat priklauso nuo stiliaus. Moksliniame, dalykiniame stiliuje apibendrinamieji žodžiai paprastai nurodo artimiausią gimininę sąvoką. Vienarūšės sakinio dalys suskaido tą sąvoką į dalines, rūšines. Apibendrinamieji žodžiai dažniausiai stovi prieš vienarūšių sakinio dalių eilę:

Be observatorijų, pasaulyje veikia nemaža kitokių astronominių įstaigų: skaičiavimo institutų, astronomijos laboratorijų, biurų ir t. t.

Daug įvairiau apibendrinamieji žodžiai vartojami meninėje kalboje: čia jais eina ne tik artimiausi gimininę sąvoką nurodantys žodžiai:

O, kai tu pamatysi Nidąkopas, smėlio tyrlaukius, marias, laivelius! Koks grožis!

Neretai apibendrinamaisiais žodžiais eina įvardžiai bei prieveiksmiai, reiškiantys labai plačią sąvoką: viskas, visi, visa tai, niekas, kiekvienas, visur, visada, niekur:

Pasakyk tą patį visiems: mokytojai, kaimynams, mano draugams, sugauk paleistą žvirblį, tada nebepyksiu.

Ekspresyviame pasakyme apibendrinamieji žodžiai dažnai stovi po vienarūšių sakinio dalių eilės ir turi stipresnį loginį kirtį:

Ir bare, ir dainoj visur pirmoji!

Kartais vienarūšės sakinio dalys pavartojamos klaidingai. Jų vartojimo klaidų būna dvejopų: logikos ir gramatikos.

1. Vienarūšės sakinio dalys turi reikšti kuriuo vienu pagrindu skirstomas sąvokas. Šiam reikalavimui nusižengiama vienarūšiškai jungiant sakinio dalis, reiškiančias giminines ir rūšines sąvokas:

Į parduotuvę atvežė vaisių ir apelsinų. Apelsinai yra vaisių rūšis; sakinyje pažeisti logikos dėsniai – ne vienas skirstymo pagrindas.

Skirtingą loginį pagrindą turi vienarūšės sakinio dalys ir šiame pavyzdyje:

Prasidėjo žudynės, ašaros, krašto niokojimas. Čia supainioti veiksmai (žudynės, niokojimas) ir tų veiksmų padarinys (ašaros).

Nedera vienarūšiškai vartoti žodžių, kurie žymi nevienarūšius, nesugretinamus daiktus. Šiuo atžvilgiu taisytinas sakinys Jam patinka algebra ir futbolas. Daiktavardžiai (veiksniai) algebra, futbolas kiekvienas atskirai gali būti pavartoti su veiksmažodžiu (tariniu) patinka, bet tarpusavyje šie daiktavardžiai neturi kokio prasminio bendrumo, todėl, juos pasakius greta, sakinyje neišvengta minties šuolio.

Grožiniame kūrinyje toks netikėtas sąvokų sugretinimas turi stilistinę paskirtį.

2. Vienarūšės sakinio dalys paprastai esti vienodos gramatinės išraiškos. Nedera vienarūšiškai vartoti daiktavardį ir bendratį:

Aš mėgstu dainavimą ir groti.

Dažnai pasakymą daro nesklandų vienarūšiškas sakinio dalies ir šalutinio sakinio jungimas:

Katrei reikia ir muilo, ir kad darželis būtų prie namo.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *