Kreipinys ir priedėlis

      Sintaksėje kreipinys ir priedėlis turi skirtingą vaidmenį. Tačiau stilistikoje jų vaidmuo yra panašus, todėl jie aptariami greta.

Pagrindinė kreipinio funkcija – atkreipti pašnekovo dėmesį:

Mama, o kas čia parašyta?

Antanai, pašeimininkauk, kol grįšim.

Kreipinys, kuriuo pašnekovas paprasčiausiai pašaukiamas tam, kad išgirstų toliau sakomą mintį, neturi ryškaus ekspresyvumo. Kitaip tariant, jis perteikia daugiau loginę, negu stilistinę informaciją – parodo besikalbančiųjų santykių pobūdį: giminystę, artimumą, oficialumą ir pan.

Be minėtosios, kreipiniai dar gali turėti ir vertinimo funkciją: jie charakterizuoja asmenį ar daiktą, į kurį kreipiamasi. Šie pastarieji kreipiniai stilistiškai yra įdomiausi:

Vaikeli, betgi tu iš tokios kelionės pavargęs ir alkanas.Ir motina, šluostydama į prikyštę rankas, įsivedė sūnų vidun ir susirūpino, kuo pavalgydinti ir pavaišinti.

– Nužiūrėjai, grobikežvėrie! – Tai mirštančio senio Dirdos žodžiai dukteriai Saliamutei, besigviešiančiai tėvo sankaupų.

Emocinis atspalvis ir charakteristikos pobūdis priklauso nuo kreipinio leksinės bei gramatinės išraiškos. Ekspresyvūs, kaip matome, esti kreipiniai, išreikšti žodžiais, kurių leksinėje reikšmėje glūdi vertinimas (grobike), kreipiniai metaforos (žvėrie), kreipiniai deminutyvai (vaikeli).

Taip pat išraiškingi kreipiniai, kuriais eina frazeologizmas, perifrazė, daiktavardis su epitetu:

Ar nesiliausit jūs, velnio neštieji ir pamestieji!

Be tavęs negaliu gyvas būti, vienos dienelės neišturėčiau, tavęs nematęs, tu mano širdies paguodėle!

– Dėkui jums, narsieji vyrai, labai dėkui, aš jau išgelbėta iš slibino nelaisvės.

Kalbos emocingumą pabrėžia su kreipiniu einantys jaustukai:

Ak Arvydai! – apmaudžiai sušuko Ieva… Tu amžinai rūpiniesi kažkuo, dediesi nepatenkintas.

Emocinis kreipinio atspalvis daug priklauso nuo intonacijos. Ji, o ne leksinė ar gramatinė kreipinio išraiška, gali rodyti kalbančiojo džiaugsmą, nusivylimą, piktinimąsi, draudimą, įspėjimą ar kt.:

(Ona) Motut! Jonai! Vėl jūs abudu kaip šuva su kate…

Kreipiniai plačiausiai vartojami buitinėje šnekamojoje kalboje. Kurie ne kurie jų ir terandami šiame stiliuje. Sakysime, jam tebūdingi kreipiniai močiute, tėvuk, dukrele, sūneli, vaikeli, brolau, bičiuli, drauguži…, kai jie rodo ne giminystės ar draugystės ryšius tarp pokalbio dalyvių, o tik kalbančiojo nuoširdumą, palankumą ar tiesiog familiarumą. P. Cvirkos meisteris Deveika taip kreipiasi į kaimo mergaites:

 – Neišsisuksite nuo manęs, dukrelės.

Retorikai, poezijai, ypač liaudies dainoms ir raudoms, būdingi išplėstiniai kreipiniai, į kuriuos subėgusios įvairiausios emocingumą stiprinančios priemonės: jaustukai, mažybinės bei maloninės priesagos, epitetai, kartojimas:

Oi motuš motuš, motuše mano, tai labai toli mane nudavei

Broleli mano, žalias ąžuolėli, o kur tu nueisi, kur tu mus paliksi?

Oficialiosios kalbos kreipiniai paprastai neturi nei charakterizavimo galios, nei emocinių atspalvių:

Areštuotasis, sėskit čia.

Priedėlis ryškią stilistine paskirtį turi tada, kai juo emociškai vertinamas arba charakterizuojamas pažymimuoju žodžiu išreikštas daiktas ar asmuo. Pasakymo ekspresyvumas, emociniai atspalviai, charakteristikos pobūdis priklauso nuo žodžių, einančių priedėliu, leksinės reikšmės. Pavyzdžiui, Dalios Radvilaitės meilę, švelnumą, užuojautą motinai B. Sruoga paryškina tautosakiniu priedėliu:

Aš prie motulės

Mieliausios mano, vargšės sengalvėlės

Esu visam pasauly laimingiausia!

Stilistiniu vaidmeniu priedėlis visiškai priartėja prie kreipinio tada, kai jis pažymi kreipinį:

Kelk, dukrele, balta gulbele.

Plg.: Kelk, balta gulbele.

Kitais atvejais išryškėja jų stilistinės skirtybės. Tai geriausiai matyti tuose pavyzdžiuose, kur priedėlį galima pakeisti kreipiniu:

O kas tavęs, varlės, klausia, nori ar nenori?

O kas tavęs, varle, klausia, nori tu ar nenori?

Akivaizdus prasminis skirtumas: priedėlis tėra papildomas pranešimas apie asmenį, o tas pats žodis, tapęs kreipiniu, jau yra savotiškas to asmens vardas.

Priedėlio ir kreipinio stilistines skirtybes lemia nevienodas jų sintaksinis vaidmuo. Kreipiniu paprastai vertinamas bei charakterizuojamas antrasis asmuo, pašnekovas, o priedėliu – bet kuris asmuo. Kreipinys dažniausiai reiškiamas šauksmininku, o priedėlis – bet kuriuo linksniu. Šiuo atžvilgiu priedėlis yra lankstesnė išraiškos priemonė.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *