Įterptiniai žodžiai

      Įterptiniais žodžiais išplečiame, papildome sakinio mintį: jais parodome savo požiūrį į kalbamąjį dalyką, pareiškiame pastabą sakomos minties atžvilgiu. Pavyzdžiui, sakiniu Petras parėjo, neturinčiu įterptinio žodžio, apie tikrovės faktą paprasčiausiai pranešama, o sakinyje Aišku, Petras parėjo patvirtinamas to fakto tikrumas. Sakinyje Matyt, Petras parėjo tuo faktu abejojama, jis tik spėjamas. Sakinyje Petras, mūsų laimei, parėjo kalbamasis dalykas vertinamas emociškai. Sakinyje Matai, Petras parėjo atkreipiamas pašnekovo dėmesys. Sakinyje Vadinasi, Petras parėjo daroma išvada.

Iš sintaksės žinome, kad pagal reikšmę skiriama keletas įterptinių žodžių grupių:

1) kalbamojo dalyko tikrumą patvirtina įterptiniai žodžiai aišku, aiškus dalykas, savaime aišku, be abejo, teisybė, tiesa, žinoma, žinia;

2) abejojimą, spėjimą, prielaidą reiškia įterptiniai žodžiai matyt, matyti, rodos, atrodo, regis, galimas dalykas, galimas daiktas, rasi, tikriausiai, greičiausiai, veikiausiai;

3) emocijas sakomo dalyko atžvilgiu rodo žodžiai laimei, nelaimei, mano (mūsų, tavo…) džiaugsmui, mano nuostabai, keistas dalykas, deja, gaila;

4) atkreipia, paaštrina pašnekovo ar skaitytojo dėmesį įterptiniai žodžiai matai, girdi, žiūrėk, sakau, atkreipkite dėmesį, supraskite, galite įsivaizduoti, tarp mūsų, be juoko;

5) pasakymo išraiškos būdas, stilius aptariamas žodžiais trumpai sakant, žodžiu, kitaip tariant…;

6) įterptiniai žodžiai gali rodyti, ar sakomoji mintis yra kalbančiojo asmens, ar svetima, kur nugirsta: mano nuomone, mūsų žiniomis, anot jo, pasak jo, esą, kalba, sako, atseit, girdi, matot…;

7) minčių nuoseklumą, santykį, ryšį rodo žodžiai viena, antra; priešingai, atvirkščiai, antra vertus; vadinasi.

Tų pačių grupių įterptiniai žodžiai neretai sudaro leksinių sinonimų poras arba eiles. Sakysim, pirmosios grupės žodžius vienija bendra tvirtinimo reikšmė, todėl sakinyje vienus šios reikšmės įterpinius pakeitus kitais, mintis iš esmės nepakinta:

Tai buvo, be abejo (aišku, žinoma), atsitiktinė mintis silpnybės valandą.

Visai panašiai sinonimiškai gali būti vartojami abejojimą, spėjimą reiškiantys įterptiniai žodžiai:

Aš, matyt (turbūt, rasi, veikiausiai…), netinku tokiam gyvenimui.

Aišku, beveik kiekvienas žodis teikia pasakymui kiek kitokį reikšmės atspalvį: rasi rodo kalbančiojo asmens abejonę, matyt – spėjimą, veikiausiai – spėjimą, artimą atsargiam tvirtinimui, kad sakomoji mintis atitinka tikrovę.

Kai kurie įterpiniai, būdami gana artimos reikšmės, vis dėlto negali vieni kitų pakeisti, nes kiekvienas jų turi ryškų savitą reikšmės atspalvį. Vartojimo sferas yra „pasidaliję“ įterptiniai žodžiai su prielinksniais anot ir pasak. Įterpinys su pasak vartojamas pranešant mintį dėl kurios kalbantysis nėra tikras, kuri paremta kieno kito nuomone, žiniomis, o įterpinys su anot pasakomas tiksliai perteikiant kieno žodžius ir jiems pritariant:

Italų laivynas, pasak gautųjų žinių, išgriovęs veik visą miestą.

Jis, anot senelio, eidamas vis žingsnius skaito.

Nemaža įterptinių žodžių tarp savęs gali sudaryti antonimų poras: jūsų laimei jūsų nelaimei; iš vienos pusės iš kitos pusės, kita vertus; švelniai tariant grubiai kalbant; senoviškai pasakytum naujoviškai pasakytum.

Dėl reikšmių ir atspalvių įvairumo įterptiniai žodžiai vartojami visuose stiliuose, tik vieni labiau paplitę šnekamojoje, kiti – raštų kalboje. Emocijas reiškiantys bei dėmesį paaštrinantys žodžiai būdingesni šnekamajam, taip pat meniniam stiliui, o minčių ryšį, nuoseklumą parodantys įterpiniai dažniau vartojami mokslo darbuose ir reikalų raštuose. Ypač ryškų knyginės kalbos atspalvį turi žodžiai pirma, viena, antra, trečia…, kita vertus, iš vienos pusės, iš kitos pusės. Šnekamosios kalbos atspalvį jaučiame įterptiniuose žodžiuose matai, matot, žinai, girdi, žiūrėk, sakau, be juoko, tarp mūsų kalbant, kaip čia pasakius. Šie ir kiti panašūs įterptiniai žodžiai, pavartoti grožinėje literatūroje, ypač poezijoje, padeda šnekamosios kalbos stilizacijai:

Atsiremsiu, sakau,

Į nedidelį žemės sklypelį,

                vadinamą Lietuva,

Žvilgsnį, mintį ir širdį

                joje panardinsiu. (Just. M.)

O man, sakysiu atvirai,

Pabrėždami šnekamosios kalbos intonacijas, primindami pasakotojo kalbos manierą, šitokie įterpiniai didina autoriaus kalbos įtaigumą, pasakojimo įtikinamumą:

Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą.

Įterptiniai žodžiai, apibūdinantys kalbos išraiškos būdą, stilių, plačiausiai vartojami grožinėje literatūroje, publicistikoje, šnekamojoje kalboje. Ypač dažni jie prie metaforų, frazeologizmų ir kitų vaizdingų pasakymų:

O tą pačią vasarą juk būčiau jos netekusi, per vieną plauką, galima sakyti.

Taigi užsisvajojom, nubridom, kaip sakoma, jaunystės, lyrikos papieviais, o mūsų autobusas per tą laiką turbūt jau kažin kur nuvažiavo.

Šaltis, senoviškai pasakytum, pyškino tvoras, bet reikalai, matyt, vertė žmones laukti.

Tie patys įterpiniai kitame stiliuje turi kitą stilistinę paskirtį. Palyginkim:

Be to, visas nakties dangus arba, tikriau pasakius viršutiniai atmosferos sluoksniai, šiek tiek šviečia.

Žiūrėjo į svečią arba, teisingiau pasakius, ryte rijo jį akimis.

Pavyzdyje iš mokslinio stiliaus įterptiniai žodžiai padeda patikslinti minties išraišką, nuo buitinio pasakymo pereiti prie termino, o meninio stiliaus sakinyje tos pačios reikšmės įterpinys sukuria stilistinę figūrą: jis yra lieptas iš paprasto veiksmažodžio į jo vaizdingą sinonimą – frazeologizmą. Matome, jog įterptiniai žodžiai sustiprina kalbos raiškumą, praturtina sakinio mintį, teikia jam įvairių atspalvių. Tačiau dažni įterpiniai gadina kalbą, trukdo ją suvokti. Kai kurie žmonės dėl blogo įpročio kalbėdami nuolat kartoja kokį žodį: sakau, taip sakant, supranti, žinai, atseit, vadinasi… Tai pertarai, kartais dar vadinami žodžiais parazitais.

Pažymėtina, kad bendrinei kalbai neteiktini įterptiniai žodžiai reiškia, bendrai, matomai. Kai kas juos vartoja ten, kur turi būti žodžiai vadinasi, apskritai, matyt arba kur visai nereikia įterpinių.

Dviejų grupių įterptinių žodžių – reiškiančių abejojimą ir svetimą mintį – vartojimas kartais esti susijęs su dalyvine kalba:

Petro pas jį būta, o dabar, matyt, ir Katrės papasakota apie ginčą su tėvu sekmadienį.

Dalyvinė kalba šiuo kartu tik pastiprina įterptinio žodžio reikšmę, bet jo atstoti negali. Kitur iš dalyvinės kalbos išleidus įterptinį žodį, sakinio mintis beveik nepasikeistų:

Tuose namuose buvo juoda kalaitė ir juoda karvutė. Juodvi abidvi mokėjo šnekėti, nes senovėje, sako, ir gyvuliai kalbėję.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *