Labai dažnas retorinio klausimo ir sušukimo palydovas yra retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Tačiau tie kreipiniai nereti ir tiesioginiuose sakiniuose.
Vartodamas šią stilistine priemonę, J. Baltušis sako:
Tai būk pašlovintas, žmogau kūrėjau, amžinai besiveržiąs į aukštį, erdvę, tyras dangaus žydrynes.
E. Mieželaitis kreipiasi į V. Kudirką:
Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti „trupinį aukso“, „gardaus valgio šaukštą“ ir gydyti žmogaus kūną…
Tu pasirinkai žmogaus sietą. Nesiveržei į žėrinčius garsius miestus Pasirinkai didelės imperijos nedidelį užkampį…
Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, – tas kąsnis buvo tavo gyvenimas…
Kitas poetas kalbasi su upe, tarsi su žmogumi:
Op! Op! Kas ten? Nemunėli,
Ar tu mane šauki?.. (A. Všt.)
Gali būti ir atvirkščiai: čia nesantis asmuo kreipiasi į mus, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries eilėraštyje:
Brangieji! Kam išsekot raudomis?
Aš juk lieku visuomet su jumis…
Retorinį kreipinį turėsime ir tada, kai į mus kreipsis negyvas daiktas, pavyzdžiui, pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“:
Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Su nesančiu asmeniu kalbamasi tarsi su esančiu, su negyvu daiktu – tarsi su gyvu. Tai daro mūsų kalbą itin įtaigią.