Labai dažnas retorinio klausimo ir sušukimo palydovas yra retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Tačiau tie kreipiniai nereti ir tiesioginiuose sakiniuose.

Vartodamas šią stilistine priemonę, J. Baltušis sako:

Tai būk pašlovintas, žmogau kūrėjau, amžinai besiveržiąs į aukštį, erdvę, tyras dangaus žydrynes.

E. Mieželaitis kreipiasi į V. Kudirką:

Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti „trupinį aukso“, „gardaus valgio šaukštą“ ir gydyti žmogaus kūną…

Tu pasirinkai žmogaus sietą. Nesiveržei į žėrinčius garsius miestus Pasirinkai didelės imperijos nedidelį užkampį…

Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, – tas kąsnis buvo tavo gyvenimas…

Kitas poetas kalbasi su upe, tarsi su žmogumi:

Op! Op! Kas ten? Nemunėli,

Ar tu mane šauki?.. (A. Všt.)

Gali būti ir atvirkščiai: čia nesantis asmuo kreipiasi į mus, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries eilėraštyje:

Brangieji! Kam išsekot raudomis?

Aš juk lieku visuomet su jumis…

Retorinį kreipinį turėsime ir tada, kai į mus kreipsis negyvas daiktas, pavyzdžiui, pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“:

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanykit.

Su nesančiu asmeniu kalbamasi tarsi su esančiu, su negyvu daiktu – tarsi su gyvu. Tai daro mūsų kalbą itin įtaigią.