Retorinis kreipinys

      Labai dažnas retorinio klausimo ir sušukimo palydovas yra retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį asmenį ar veikėją arba į tokį veikėją, kuris nėra žmogus. Jis eina sakinių pradžioje, jų gale arba būna į juos įsiterpęs. Tačiau tie kreipiniai nereti ir tiesioginiuose sakiniuose.

Vartodamas šią stilistine priemonę, J. Baltušis sako:

Tai būk pašlovintas, žmogau kūrėjau, amžinai besiveržiąs į aukštį, erdvę, tyras dangaus žydrynes.

E. Mieželaitis kreipiasi į V. Kudirką:

Tu buvai daktaras, tu galėjai, kaip ir kiti daktarai, pasirinkti trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą ir gydyti žmogaus kūną…

Tu pasirinkai žmogaus sietą. Nesiveržei į žėrinčius garsius miestus Pasirinkai didelės imperijos nedidelį užkampį…

Tu pasirinkai tamsos užguitą, priespaudos užgniaužtą, vargo užgraužtą žmogų ir pasidalinai su juo paskutiniu savo kąsniu, tas kąsnis buvo tavo gyvenimas…

Kitas poetas kalbasi su upe, tarsi su žmogumi:

Op! Op! Kas ten? Nemunėli,

Ar tu mane šauki?.. (A. Všt.)

Gali būti ir atvirkščiai: čia nesantis asmuo kreipiasi į mus, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries eilėraštyje:

Brangieji! Kam išsekot raudomis?

Aš juk lieku visuomet su jumis…

Retorinį kreipinį turėsime ir tada, kai į mus kreipsis negyvas daiktas, pavyzdžiui, pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“:

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanykit.

Su nesančiu asmeniu kalbamasi tarsi su esančiu, su negyvu daiktu – tarsi su gyvu. Tai daro mūsų kalbą itin įtaigią.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *