Polisindetonas ir asindetonas

      Polisindetonas – sakinio dalių ar sakinių jungimas keliskart kartojamu jungtuku ar kitomis gramatinėmis priemonėmis.

Ir vikri gi buvo Kaikario Veronika: ar tau vakaruškose, ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime visur ji pirmutinė.

Tėvas su motina pirmutiniai keldavos anksti rytą, paskutiniai eidavo gulti vėlų vakarą, o savo vaikams duodavo ilgiau ir pamiegoti, ir prie darbų jų nemygdavo, ir geresnį kąsnį jiems pakišdavo, ir labai rūpinosi jų sveikata.

Iš žemės

ir pilkas rugio grūdas,

ir mėlyna gėlė,

ir varputis, ir drūtas

sienojas, ir žolė

iš žemės. (E. M.)

Polisindetiškai jungiami ne tik sakiniai ar jų dalys – taip jungiamos ištisos pastraipos, pavyzdžiui, V. Krėvės padavime:

Ir toptelėjo galvon mintis, kuri kaip kirviu tvoskė jam smegenysna ir giliai giliai įstrigo, kad tasai kareivis pasiuntinys, kuris buvo nūnai jo tėvo dvare, tat gal tasai lenkų šalies kunigaikštis, kuri Munia pamilusi.

Ir taip skaudžiai susopėjo Ilgiui širdį, jog sudejavo, lyg sopulį atžeidęs, grąžino žirgą į Liškiavos šalį ir vijo, kiek galėdamas.

Žirgas skrido kaip viesulas.

– Ar patsai žūsiu, ar ji užmušiu, kai tik pavysiu!

Ir varė žirgą toliau. Žirgas stenėjo bėgdamas, šonai nuputojo, žąslai krauju teškėjo, bet nieko nepaisė Ilgis, vieno troškimo pagautas.

– Vysiu, kad ir iki Liškiavos pilies…

Ir klupo žirgas, ir nupuolė Ilgis nuo žirgo, kai vakaras temė girią. Ir puolė žirgas nuvarytas, ir vienas paliko Ilgis tarpu girių, toli nuo žmonių, nuo jų būklių visai dienai kelio.

Jungtukai bei jungiamosios priemonės kartojami, norint pabrėžti išvardijamuosius daiktus ar reiškinius:

Ir jovarų, ir pušų, ir beržų, ir senojo ąžuolo nebėr.

Jais sulėtinama kalbos tėkmė, išryškinamas ritmiškas jos bangavimas:

O kai jis atgal jojo, tai ir paukščiai linksmiau čiulbėjo, ir giria gražiau šlamėjo, ir saulė skaisčiau švietė, ir vėjelis švelniau pūtė…

Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungiamųjų priemonių.

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! (A. B.)

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! (A. B.)

Žemė kėlė žolę,

Žolė kėlė rasą,

Rasa kėlė pasagėlę,

Pasagėlė žirgą,

Pasagėlė žirgą.

Toks sakinio dalių bei sakinių jungimas daro kalba veržlią, dinamišką, glaustą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *