Paralelizmas ir antitezė

      Paralelizmas – simetriškai išdėstytos tapačios arba artimos gramatinės sandaros konstrukcijos, atliekančios stilistinę paskirtį.

Tu – aras galingas, aš gulbė baltkrūtė. (S. N.)

Kraujas ne vanduo, širdis ne akmuo.

Sudėtinio sakinio dalis, prasidedanti įvardžiu aš, yra visai tokios pat sandaros, kaip prasidedanti įvardžiu tu. Tokios pat vienatipės yra ir kito sakinio dalys.

Paralelizmai esti reiškiami atskiromis sakinio .dalimis, atskirais sakiniais, eilutėmis, posmais.

Ei, pūtė pūtė

Šiaurus vėjelis,

Ei, barė barė

Jaunas brolelis.

Nustojo pūtęs

Šiaurus vėjelis,

Nustojo baręs

Jaunas brolelis. (flk.)

Ši kalbos figūra žmogaus gyvenimą dažnai gretina su gamtos reiškiniais ir, tarsi savotiškai palygindama, sukuria tam tikrą nuotaiką.

Paralelizmų daug smulkiojoje tautosakoje:

Vilku nearsi, meška neakėsi.

Krūmai su ausimis, laukai su akimis.

Antitezė – paralelizmo atvejis, kur nariai turi priešingą reikšmę.

Iš žodžių – Saliamonas, iš darbų – avinas.

Saldžiai gersi, karčiai mokėsi.

Blogam ir danguje bloga, geram ir pragare gera.

Darbas ne vargas, tinginystė ne laimė.

Kontrastiškas reiškinių gretinimas stiprina įspūdį: priešybės viena kitą labiau pabrėžia.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *