Periodas

       Prie kalbos figūrų dar skiriamas periodas. Jis yra visiškai išbaigto turinio ir formos daugianaris sakinys, aiškiai skylantis į dvi pagrindines dalis, turinčias skirtingą intonaciją – kylančiąja ir krintančiąją – ir einantis emocinio poveikio priemone.

Dangus buvo toks gilus, rytas toks ramus, medžiai taip gardžiai kvepėjo, ir paukščiai taip gražiai čiulbėjo, ir tiek jėgų pajuto savo krūtinėje Ilgis, tiek meilės, jog visą pasaulį norėjo apglėbti ir prispausti drūtai prie savo krūtinės. (V. K.)

Pirmoji periodų dalis yra tam tikra prielaida, antroji – išvada, apibendrinimas: ji pabaigia sakinį ir logiškai, ir gramatiškai, ir intonaciškai. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai: apibendrinimas gali būti pirmojoje sakinio dalyje, prielaida – antrojoje.

Meniniai periodai vartojami norint sukelti skaitytojo ar klausytojo vidinę įtampą, padaryti kalbą ritmiškai banguojančią. Jų būtinybė – sakinio dalių vienarūšiškumas, paralelios bei vienatipės konstrukcijos, atskirų komponentų kartojimasis (dangus buvo toks…, rytas toks…, medžiai taip… ir t. t.).

Tie komponentai dažnai esti vienarūšės sakinio dalys, pavyzdžiui, vienarūšiai tariniai (su jiems priklausančiais žodžiais):

Kai apsitaisys, būdavo, Veronika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles supins dvigubu vainikėliu, perriš jas raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele,– tai, į  ją  pažvelgus, dievas žino kas darydavos ne vieno vaikino širdyje. (A. V.)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *