Tiesioginė ir netiesioginė kalba

      Kito asmens arba savo paties kalbą ar mintį autorius gali perteikti tiesiogine arba netiesiogine kalba:

– O tau, dėde, ar teko jau važiuoti geležinkeliu?– pasiklausiau aš Vainorą.

Aš pasiklausiau Vainorą, ar jam jau tekę važiuoti geležinkeliu.

– Netruk, Juozeli, netruk,– prikalbinėjo motina, grįždama į vidų.

Motina, grįždama į vidų, kartojo Juozeliui, kad šis netruktų.

– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis.

Grainis ūmai prakalbėjo imsiąs ir nukirsiąs.

Taigi tiesioginė ir netiesioginė kalba gali sudaryti sintaksinius sinonimus. Stiliaus požiūriu tai gana nelygiavertės išraiškos priemonės.

Tiesioginė kalba yra pažodžiui pakartota kieno kalba, joje dažnai esti tokių ekspresyvumą stiprinančių kalbos reiškinių, kaip klausiamieji, skatinamieji, šaukiamieji, nepilnieji sakiniai, kreipiniai, jaustukai, ištiktukai, dalelytės, įterptiniai žodžiai, kartojimas ir kt.

Netiesioginė kalba paprastai išsiverčia be tų išraiškos priemonių, ji yra nors ir tikslus, bet ne pažodinis kieno kalbos išdėstymas. Netiesiogine kalba perduodamas veikėjo mintis rašytojas dažniausiai nusako šalutiniu papildinio sakiniu (arba šiaip dalyvine kalba), todėl nelieka emocingumo ir vaizdingumo, taip būdingo tiesioginei kalbai. Užtai pastaroji – nepamainoma priemonė grožinio kūrinio veikėjams individualizuoti, jų charakteriams išryškinti, kalbos ypatybėms iškelti. Netiesiogine kalba kartais visai neįmanoma perteikti veikėjo kalbos individualybių:

Taigi taigi, kaipgis! negirdėjau dar aš tavo pamokslo? atšovė sūnelis.

Perteikti netiesiogine kalba, šie Vingių Jono žodžiai skambėtų maždaug taip:

Sūnelis šiurkščiai atšovė, kad jau girdėjęs jos pamokslą.

Ekspresyvus, emocingas retorinis klausimas virto paprastu tiesioginiu sakiniu, o pertaro taigi taigi, kaipgis – Jono kalbos nuolatinio palydovo – teko išvis atsisakyti.

Vis dėlto nederėtų nuneigti netiesioginės kalbos, kaip sinoniminės išraiškos priemonės, stilistinės vertės. Ten, kur rašytojui terūpi perteikti kieno pasakytos minties esmę, neatskleidžiant visų ją lydinčių atspalvių atspalvėlių,– ten jo neretai pavartojama netiesioginė kalba:

Mikė visuomet sakosi galįs Juozapėlį viena ranka paguldyti ant žemės.

Su tiesiogine kalba dažnai eina autoriaus kalba. Ja nurodoma, kieno yra tiesioginė kalba, kaip ji pasakyta:

Kur tu eini, katinėli? klausia jo vilkas.

– Į kurmio vestuves,atsakė katinas, raitydamas ūsą.

Tiesioginė kalba eina be autoriaus žodžių tada, kai kalbantysis asmuo aiškus iš konteksto arba nesvarbus, kai be kokio papildomo aiškinimo suvokiama kalbančiojo intonacija:

Išsiuntė tarną, o tarnas susitiko tą žmogų, moteriške pasivertusį.

Iš kur tu? klausia tarnas.

Iš to paties krašto.

– O kaip ten kopūstai užaugo? Ar dideli?

– Nežinau, nebuvau, kai kopūstus raugė. Tik mačiau, kad dvylika arklių vieno kopūsto kotą vežė.

Autoriaus kalbos tarinys dažniausiai reiškiamas įvairiais sakymo veiksmažodžiais. Veiksmažodžiai pasakė, tarė, paklausė, atsakė yra stilistiškai neutralūs. Jie vartojami tada, kai norima tik nurodyti kalbantįjį asmenį ir konstatuoti patį jo kalbos faktą. Rašytojai nesitenkina šiais veiksmažodžiais, dažniau vartoja tokius, kuriais pasakomas ir kalbos būdas: sumurmėjo, rėkė, šaukė, šnibždėjo, tarškė, siūlė, patarė, grasino…

Tiesioginę kalbą arba patį kalbantįjį asmenį charakterizuoja būdo aplinkybės: liūdnai ir švelniai pasakė, negarsiai tarė, sausai pridūrė, įsižeidęs atrėžė…

Ekspresyvi esti autoriaus kalba, kurios tariniu eina ne sakymą, o gestą, mimiką, emocijas, kalbančiojo būseną žymintys veiksmažodžiai: atsiduso, linktelėjo, nusišypsojo, nuliūdo, supyko…

Vienas, sėdėjęs ant lovos, Petrylos žodžiais pasipiktino:

– Tai kad pasakė! (V. M.-P.)

– O jei vilkas, meška am? pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus.

Tai prašau tamstas trobon,išrietė nugarą šeimininkas.

Tokie metonimiškai pavartoti veiksmažodžiai daro kalbą vaizdingą ir trumpasakę: leidžia atsisakyti nevaizdingų veiksmažodžių pasakė, tarė…, plg.: tarė piktindamasis; pasakė baidydamas; pasakė, išriesdamas nugarą.

Be tiesioginės ir netiesioginės kalbos, dar yra trečia, tarpinė svetimos kalbos perteikimo forma – tai vadinamoji menamoji tiesioginė kalba. Menamąją tiesioginę kalbą sudaro sakiniai, kurie yra autoriaus kalboje, bet atskleidžia ne autoriaus, o veikėjo mintis ir jausmus:

Eina Rapolas, skuba žinomais raisto šuntakiais ir stebisi. Kurių gi monų? Griežtuvėlį pirma buvo gražiai girdėjęs. O dabar jau visai nebegirdi. Sustojo, įsiklausė. Ne, nebegriežia. Mykoliukas, ėmęs griežti, nebesustodavo. Nejaugi būtų kur kitur paėjėję? Ir pagreitino savo žingsnius.

Visi šios ištraukos iš Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ sakiniai yra autoriaus kalbos sudėtyje, bet išskirtieji sakiniai reiškia ne autoriaus, o veikėjo, Rapolo Geišės, mintis. Tai ir yra menamoji tiesioginė kalba. Iš autoriaus kalbos ji išsiskiria ne tik turiniu, bet ir emocingumu. Kaip ir tiesioginė kalba, menamoji tiesioginė kalba išlaiko individualiąsias veikėjo kalbos ypatybes, jo mąstymo būdą, žodyną, sakinių sandara. Tik apie veikėją čia kalbama ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu.

Menamoji tiesioginė kalba kartais yra dar parankesnė veikėjo individualizavimo priemonė, negu tiesioginė kalba. Savo pasakojime atskleisdamas veikėjo vidinį pasaulį, autorius čia pat gali parodyti ir savo pažiūrą į tą veikėją. Ypač ryški būna autoriaus pozicija satyriniuose kūriniuose.

Menamąją tiesioginę kalbą nesunku pakeisti tiesiogine kalba: trečiasis asmuo pakeičiamas pirmuoju, išskiriama atitinkamais skyrybos ženklais:

Martynas pasijunta besėdįs ant akmenų krūvos plento pakrašty. Kaip jis dabar čia atsirado? Juk jis Verdeno  fronte… Oi, ne, jis grįžta atostogų. Grįžta… Koks keistas tas žodis: grįžta. Ar dar yra pasaulyje vieta, kur galima grįžti, po to, kas darėsi ir tebesidaro fronte? Ar ne visas pasaulis vienas frontas? (I. S.)

Plg.: Martynas pasijunta besėdįs ant akmenų krūvos plento pakrašty. Kaip aš čia atsiradau? Juk aš Verdeno fronte

Geriausių menamosios tiesioginės kalbos pavyzdžių randame I. Simonaitytės, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino, J. Baltušio prozoje. Menamoji tiesioginė kalba, kaip puiki priemonė giliau ir betarpiškiau atskleisti veikėjų dvasiniam pasauliui, labai populiari ir naujausioje lietuvių grožinėje literatūroje.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *