Morfemos ir jų rūšys

      Morfema yra paprasčiausias, mažiausias kalbos vienetas, turintis reikšmę. Pavyzdžiui, žodyje stalelis yra trys morfemos: stal-, -el- ir -is. Visos jos turi vienokią ar kitokią reikšmę: stal- sudaro šio žodžio leksinės reikšmės branduolį, -el- parodo, kad žodis turi mažybinę reikšmę, –is – kad jis yra vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksnio. Žodyje užauginau yra keturios morfemos: leksinės jo reikšmės pamatą sudaro morfema -aug-, priežastinę šio veiksmažodžio reikšmę signalizuoja morfema -in-, užbaigto veiksmo (įvykio veikslo) reikšmę – morfema už-, o būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens reikšmę – morfema -au.

Morfema negali būti skaidoma į smulkesnius vienetus nepažeidžiant jos reikšmės. Pavyzdžiui, atkarpos -au, kuri žodyje užauginau turi gramatinę būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens reikšmę, negalima laikyti absoliučiai neskaidoma. Juk lietuvių kalboje yra savarankiškos morfemos a ir u (pvz.: galv-a, suk-u). Tačiau neskaidoma ši atkarpa yra todėl, kad visų minėtų reikšmių dabartinėje lietuvių kalboje negalima nusakyti nei vienu a, nei vienu u. Vadinasi, au yra šiuo atveju neskaidomas morfologinis vienetas, t. y. morfema.

Morfemos terminą pirmaisiais 20-ojo amžiaus metais pasiūlė L. Boduenas de Kurtenė. Jį apibrėžė vienas iš Amerikos struktūrinės lingvistikos pradininkų L. Blumfildas. Vėliau morfemos apibrėžimą koregavo daugybė kalbininkų. Tradicinis tapo 1931 m. Prahos lingvistinio būrelio suformuluotas morfemos apibrėžimas. Prahos kalbininkai rašė, kad morfema yra toks morfologinis vienetas, „kurio negalima išskaidyti į mažesnius morfologinius vienetus; tai yra žodžio dalis, kuri keliuose žodžiuose atlieka tą pačią formalią funkciją ir kurios negalima išskaidyti į sudedamąsias dalis, pasižyminčias tokia pačia ypatybe“. Morfemą, kaip elementariausią, paprasčiausią morfologinio lygmens vienetą, apibūdina ir Amerikos deskriptyvistai, ir daugelis rusų kalbininkų.

Kai kurių lingvistinių mokyklų atstovai teigia, kad morfema, o ne žodis yra pagrindinis kalbos analizės vienetas. Pavyzdžiui, Amerikos deskriptyvistų darbuose žodžio sąvoka stengiamasi visai neoperuoti. Morfologinės analizės uždaviniu jie laiko ne žodžių, o morfemų tipų, jų rūšių nagrinėjimą, įvairių morfemų kombinacijų tyrinėjimą. Požiūrį į morfemą, kaip į pagrindinį gramatinės analizės vienetą, siūlo ir rusų kalbininkė J. Kubriakova. Pripažindama žodžio autonomiją bendravimo procese, ji teigia, kad morfologinio analizavimo objektas yra morfemos.

Tačiau morfemos, kaip buvo matyti iš pavyzdžių, tėra žodžio, dalys, vienos pačios, ne žodyje, funkcionuoti negalinčios, išskyrus kai kurias laisvąsias morfemas, kurios sudaro šakninius žodžius. Jos yra išskiriamos, tik specialiai tyrinėjant žodžio struktūrą. Tai sąmoningos abstrakcijos elementai. Morfemų tapatumas, ryšiai, rūšys gali būti nusakomos, visų pirma remiantis jų funkcija žodyje. Taigi morfema yra reikšminis, bet nesavarankiškas kalbos vienetas. Todėl morfologinės analizės pagrindiniu vienetu laikytina ne morfema, o žodis, skaidomas į morfemas. Be abejo, požiūris į žodį, kaip į pagrindinį kalbos vienetą ir morfologinio tyrinėjimo atramos tašką, nesumenkina morfemos, lemiančios žodžio struktūrą, reikšmės.

Lietuvių kalbos morfemos pagal funkcijas skirstomos į šaknis, arba šaknines morfemas, ir afiksus, arba afiksines morfemas.

Šakninės morfemos apibūdina leksinį žodžio pamatą, sudaro jo semantinį stuburą. Jos visada nusako bendrą žodžio reikšmės aspektą, kuris sukonkretėja kontekste. Pvz., konkrečias reikšmes turinčių žodžių eilėje bendras, bendrinis, bendrovė, bendrumas, bendratis, bendrinti ir t. t. pagrindinė žodžio dalis, nusakanti leksinės reikšmės esmę, yra šaknis bendr-.

Šakninių morfemų klasė yra labai gausi. Nors naujų šaknų kalboje atsiranda palyginti nedaug, visas jas suregistruoti nelengva.

Šakninės morfemos dar vadinamos savarankiškomis. Kaip suprasti šaknies savarankiškumą? Ar gali šaknis pati viena funkcionuoti? Koks yra santykis tarp šakninio žodžio ir šakninės morfemos? Jei žodis yra nekaitomas, kartais jis gali sutapti su šaknine morfema, pvz., žodžius ir, bet, lyg, per, o ir kt. sudaro vien šaknys. Tokios šaknys, arba šakniniai žodžiai, funkcionuoja savarankiškai. Tačiau tokių žodžių, kuriuos sudaro vien šaknis, yra labai nedaug. Dauguma žodžių, be šaknies, kuri yra svarbiausios leksinės reikšmės rodiklis, turi ir kitokių morfemų. Jos arba rodo to žodžio gramatinius santykius su kitais žodžiais, arba sukonkretina jo leksinę reikšmę. Pavyzdžiui, jei žodis kaitomas, prie jo šaknies jungiasi kaitybos morfemos: knyg-a, knyg-os, knyg-ai, knyg-ą ir t. t.; šaknis dažnai yra pagrindas, prie kurio jungiasi darybos morfemos: knyg-yn-as, knyg-el-ė. Taigi daugumos šakninių morfemų savarankiškumas yra reliatyvus. Nuo kitų morfemų jos skiriasi ne savo sugebėjimu savarankiškai funkcionuoti, o savo sugebėjimu sudaryti leksinį žodžio pamatą.

Daugumos lietuvių kalbos žodžių šaknys yra vienaskiemenės (dain-a, cyp-ti, ger-as, laisv-as, saul-ė, vyr-as, žais-ti), yra dviskiemenių šaknų (dobil-as, katil-as, milžin-as, perkūn-as, svogūn-as, tijūn-as, vainik-as). Yra viena kita šaknis, kurią sudaro tik vienas garsas (į, o, j-is, k-as, š-en, t-en).

Visos kitos morfemos, išskyrus šaknis, yra vadinamos afiksais. Afiksai nuo šakninių morfemų skiriasi savo apibrėžta vieta žodyje. Pagal vietą žodyje jie skirstomi į priešdėlius (prefiksus), priesagas (sufiksus) ir galūnes, (fleksijas). Be to, afiksų palyginti su šaknimis yra nedaug, visus juos galima suregistruoti.

Pagal funkcijas skiriami darybos ir kaitybos afiksai.

Darybos afiksai yra tokios morfemos, su kuriomis sudaromi nauji žodžiai iš jau turimų. Pavyzdžiui, iš stalas sudaryti žodžiai stalelis, stalius, pastatė. Tai bendrašakniai, tačiau atskiri žodžiai, turį visai skirtingas individualias reikšmes. Darybos afiksai, kaip ir kiti, esti kelių rūšių: priesagos, priešdėliai ir galūnės. Jų funkcija yra sudaryti naują žodį ir signalizuoti naujo žodžio priklausymą kokiai nors darybos kategorijai. Savarankiškos reikšmės šie afiksai dažniausiai neturi.

Gausiausią darybinių morfemų, arba darybos afiksų, klasę sudaro priesagos. Priesaga dažniausiai jungiasi prie pamatinio žodžio šaknies, pvz.: darb-inink-as (: darb-as), šok-ėj-as (: šok-ti), med-in-is (: med-is), šeš-et-as (: šeš-i), aug-in-ti (: au-gti) ir t. t. Tačiau nereti atvejai, kai darybinė priesaga prisijungia ne prie žodžio šaknies, o prie tokio pamatinio kamieno, kuris jau turi vieną ar net dvi priesagas, pvz.: augin-toj-as (: aug-in-ti), plėšik-au-ti (: plėš-ik-as), mokytoj-au-ti (: mok-y-toj-as).

Vien su priesagomis lietuvių kalbos žodžiai retai kada sudaromi. Tik nekaitomų žodžių (pvz.: šit-aip, kit-aip, vis-ur, vien-ur, kit-ur) priesaga yra .vienintelis jų darybos rodiklis. Kaitomų žodžių darybos priesaga paprastai nurodoma kartu su galūne. Sakoma, kad žodis auginti padarytas su priesaga -inti, žodis auksinis – su priesaga -inis, o žodis rašinys – su priesaga -inys. Priesaga kartu su galūne sudaro darybos formantą.

Priesagos savarankiškos reikšmės neturi. Pavyzdžiui, vien iš priesagos negalima pasakyti, ar veiksmažodis yra kartotinis, ar priežastinis, plg.: badyti „dažnai, ne kartą besti“ ir aižyti „daryti, kad ižtų, eižėtų“, šaudyti „dažnai šauti“ ir gydyti „daryti, kad gytų“, sukinti „dažnai sukti, sukinėti“ ir gesinti „daryti, kad gestų“. Kaip matyti iš pavyzdžių, priesaga gali turėti ne vieną, o kelias darybines funkcijas; iš vienokių pamatinių žodžių sudaryti kartotinį veiksmažodį, iš kitokių – priežastinį. Panašių pavyzdžių galima rasti ir daiktavardžių daryboje, pvz., su priesaga -iena gali būti sudaryti vietų pavadinimai (bulviena, rugiena) ir kilmės bei priklausymo pavadinimai (jautiena, kiškiena). Toks darybos priesagų daugiafunkciškumas gali būti suvokiamas ir kaip homonimiškumas: sinchroniniu požiūriu remiantis, neretai sunku pasakyti, ar tai tos pačios priesagos kelios funkcijos, ar tai skirtingi darybos afiksai, sutapę fonetiškai.

Mažesnio produktyvumo darybos afiksas yra priešdėlis. Jis stovi prieš šaknį. Priešdėlinių veiksmažodžių daryboje priešdėlis yra vienintelis jų darybos rodiklis, pvz.: pa-matyti, su-mesti, už-važiuoti, par-keliauti, at-keliauti ir t. t. Vien su priešdėliu yra padaryta ir šiek tiek vardažodžių (po-dukra, pa-ilgas), prieveiksmių (po-ryt, už-pernai). Tačiau sudarant daugumą daiktavardžių ir būdvardžių su priešdėliais, keičiasi ir pamatinio žodžio galūnė, pvz.: pa-miškė (: miškas), už-sienis (: siena), po-ilgis (: ilgas), apy-kvailis (: kvailas). Kaip ir priesagų, priešdėlių reikšmės nėra savarankiškos. Nuo pamatinio žodžio reikšmės ir priešdėlio santykių priklauso, pavyzdžiui, ar su priešdėliu padarytas veiksmažodis žymi veiksmo kryptį (daugumos priešdėlių vediniai iš slinkties veiksmažodžių), ar veiksmo vykimo pobūdį (priešdėlių nu-, pri-, su- vediniai iš savaiminių veiksmažodžių), ar veiksmo trukmę (priešdėlio pra- vediniai iš būsenos veiksmažodžių) ir t. t. Daiktavardžiai, padaryti su priešdėliu pa- iš konkrečių dalykų pavadinimų, turi vietos reikšmę (pagirys, pakelė, pakraigė), o padaryti iš asmenų pavadinimų – kiek modifikuotos reikšmės asmenų pavadinimų (pabrolys, patėvis, pameistrys).

Darybos funkcijas gali atlikti ir galūnė, kuri paprastai apibūdinama kaip kaitybos afiksas. Ta pati daiktavardžio galūnė –a, būdama gramatinis moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko rodiklis, gali būti ir vienintelis žodžio darybos formantas, pvz.: pajuoka (: pajuokti), išgama (: išsigimti). Būdvardžio nuobodus galūnė -us rodo, kad žodis yra vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksnio, kartu ji gali rodyti, kad tai veiksmažodinis vedinys (plg. veiksmažodį nubosti, nubodo). Veiksmažodžio galūnė –ti yra žodžių akti, mažti ir pan. darybos afiksas.

Kaitybos afiksai, jungdamiesi prie leksinių morfemų, nepakeičia žodžių leksinės reikšmės, o tik rodo jų gramatines reikšmes. Dėl to jie kartais vadinami gramatinėmis morfemomis. Be tam tikrą gramatinę reikšmę signalizuojančių galūnių, priesagų, priešdėlių, gramatine morfema laikytinas ir sangrąžos afiksas si, kurio ,,pagrindinė funkcija yra paversti tranzityvinį veiksmažodį intranzityviniu arba bent apriboti jo tranzityvumą“.

Morfemų variantai

Skaidyti žodį į morfemas ir tik jų sąvoka remtis tyrinėjant morfologinę žodžio struktūrą galima būtų tada, jei kiekviena atskira morfema būtų tik vieno pavidalo, t. y. išliktų fonologiškai tokia pati bet kokioje aplinkoje. Bet ta pati morfema priklausomai nuo konteksto, kuriame ji vartojama, gali turėti kelias formas. Dėl to morfologijoje šalia morfemos yra vartojamas morfo terminas.

Morfema – ne konkreti sąvoka, o tam tikra abstrakcija. Tai – kuopinė sąvoka, sąlygiškai jungianti visus savo morfus. Morfas – konkreti morfemos išraiška. Jeigu morfemą reprezentuoja morfas, pasikartojąs tokia pat forma keliuose žodžiuose (pvz.: brolis, brol-iškas, brol-ybė), morfo ir morfemos terminai gali vienas kitą pakeisti. Tačiau vienos morfemos morfų materiali išraiška gali būti ir neabsoliučiai tapati, t. y. fonologinė seka, sudaranti materialų morfo pagrindą, gali varijuoti, pvz.: kil-ti, kel-ti. Kitaip sakant, ta pati morfema gali turėti keletą variantų, arba alternantų. Kokie morfai gali būti tos pačios morfemos išraiška?

Morfų jungimo į morfemas procesas yra vadinamas morfemų tapatinimu, arba morfemų identifikacija.

Tapatinami gali būti tik tokie morfai, tarp kurių yra dvipusis (formalusis ir semantinis) panašumas. Vienos morfemos variantais, visų pirma, laikomi tokie morfai, kurie turi bendrą reikšmę, bet nebūtinai absoliučiai tapačią. Galimi tam tikri semantiniai nukrypimai, reglamentuojami semantinės žodžio struktūros.

Be to, vieną morfemą reprezentuoja tik tokie morfai, kurių formaliosios struktūros skirtumai dėsningi.

Morfemų identifikavimo procese didelį vaidmenį vaidina ir distribucijos kriterijai. Distribucija yra visų kontekstų (fonologinio, morfologinio ir sintaksinio), kuriuose gali būti pavartotas nagrinėjamas morfas, suma. Yra skiriami trejopos distribucijos santykiai. Papildomosios distribucijos santykis yra tarp tokių morfų, kurie tuo pačiu metu negali būti pavartoti vienoje aplinkoje. Pavyzdžiui, tarp morfų -inė- ir -dinė- žodžiuose suk-inėti ir apgau-dinėti yra papildomosios distribucijos santykis, nes ten, kur vartojamas -dinė-, negali būti pavartotas -inė-. Laisvosios distribucijos santykis esti tarp tokių morfų, kurie gali būti vartojami toje pačioje aplinkoje, tačiau neatlieka reikšmės skyrimo funkcijos. Laisvai varijuojančių morfų pavyzdžiu gali būti daiktavardžių debesimi ir debesim, piemenys ir piemens galūnės, kurias galima kaitalioti, nepakeičiant žodžių gramatinės reikšmės. Kontrastinės (opozicinės) distribucijos santykis  būna tarp tokių morfų, kurie pavartoti toje pačioje aplinkoje, atlieka žodžio reikšmės skiriamąją funkciją.

Pavyzdžiui, toks distribucijos santykis yra tarp galūnių -as ir -a (varnas, varna), -as ir -is (šaltas, šaltis), -as ir –o (vaikas, vaiko), nes jos lemia skirtingas šių žodžių leksines, darybines ar gramatines reikšmes.

Vienos morfemos variantai niekada negali būti tokie morfai, tarp kurių yra kontrastinės distribucijos santykis. Morfai, tarp kurių yra laisvoji ar papildomoji distribucija, gali būti vienos morfemos variantai, jei jie semantiškai ir formaliai panašūs.

Taigi vieną morfemą sudaro tokie morfai, kurie turi bendrą reikšmę, kurių fonologiniai skirtumai yra dėsningi ir tarp kurių yra papildomosios ar laisvosios distribucijos santykis.

Ryškiausi yra šakninių morfemų variantai. Visų giminiškų žodžių šaknys yra vienos morfemos variantai, nes išlaiko bendrą leksinės reikšmės aspektą ir papildomosios distribucijos ryšius. Tos pačios šakninės morfemos variantai atsiranda sudarant naujus žodžius arba žodžius kaitant, pvz.: kremta – krimto, lyja lijo, varna varnas, kilti kelti, lėkti lakstyti lakūnas, rėkti rėkauti, šaltas šaltis ir t. t. Ir šaknies balsių kaita, ir metatonija, pasitaikanti kaitant ir sudarant žodžius, tėra dėsningi, įprasti lietuvių kalbai šaknies pakitimai.

Galima kalbėti ir apie kai kurių darybos afiksų variantiškumą. Vienos morfemos variantais laikytinos priesagos -yti, -styti ir –dyti, -inti, -dinti ir -linti; -ėti, -dėti ir -sėti ir t. t. Visos priesaginių veiksmažodžių darybinės morfemos turi po kelis variantus. Vienos priesaginės morfemos variantai atlieka tas pačias funkcijas: su jais padaryti veiksmažodžiai priklauso tiems patiems darybos tipams. Pvz., veiksmažodžiai, padaryti su morfemos -ėti variantais (-ėti, -sėti, -dėti) žymi arba pasikartojantį veiksmą, arba trunkančią būseną; morfemų –yti ir -inti visų variantų vediniai – priežastinį arba pasikartojantį veiksmą. Tarp šių variantų yra ir papildomosios distribucijos santykis, nes -inti, -yti ir -ėti niekada negali jungtis prie kamieno, besibaigiančio balsiu ar dvibalsiu. Vengiant balsių susidūrimo, priesagos praplečiamos priebalsiais ar jų junginiais. Foneminiai minėtų morfemų variantų skirtumai yra dėsningi ir paaiškinami fonologiškai: priebalsiais ar jų junginiais praplėstos priesagos dažniausiai įsivedamos norint išlaikyti nepakeistą pamatinio žodžio šaknies struktūrą.

Priesaginių daiktavardžių daryboje vienos morfemos variantais laikytinos priesagos -imas ir –ymas, -ėlis ir -elis. Su katra iš šių morfemų sudaromas žodis, priklauso nuo pamatinio žodžio: -ymas dedama tik prie tų veiksmažodžių, kurie bendratyje turi -yti, o būtojo kartinio laiko kamiene neturi priesagos; -elis – prie vienskiemenio daiktavardžio kamieno, -ėlis – prie dviskiemenio ar triskiemenio kamieno. Būdvardžių daryboje morfai -snus ir -šnus taip pat reprezentuoja vieną morfemą (š atsiranda tik tada, kai priesaga jungiasi prie kamieno, besibaigiančio k, g, p, b).

Turi variantų ir kai kurios priešdėlinės morfemos. Viena morfema laikytini priešdėliai ap– ir ap i-, a t- ir at i-, nu- ir nuo-. Jų formos skirtumus dažniausiai nulemia pozicija (priešdėlis api- jungiasi prie šaknų, prasidedančių b ir p, ati– – prie šaknų, prasidedančių d ir t, o nuo- turi daiktavardžiai, kurių priešdėlis yra kirčiuotas ir kurie yra padaryti iš veiksmažodžių, turinčių priešdėlį nu-).

Po keletą variantų turi ir kai kurios kaitybinės morfemos. Variantais laikytinos pilnosios ir sutrumpėjusios asmenų ir linksnių galūnės (-yje, -yj, -y; -ose, -os; -ams, -am; -me, -m; -te, -t). Sangrąžos morfema taip pat turi kelias atmainas: si, s, is (prausiasi, piausiamės, prausimasis).

Tuštieji morfai

Išskiriant morfemas, mažiausias reikšmines dalis, žodyje gali likti savotiškų elementų, turinčių fonetinę išraišką, bet neturinčių reikšmės. Tokie elementai vadinami tuščiaisiais morfais. Daugelio kalbininkų darbuose laikoma, kad tokie morfai nepriklauso jokiai morfemai, kitaip sakant, negali būti kokios nors morfemos variantai. Tuščiaisiais morfais siūloma laikyti sudurtinių žodžių jungiamuosius balsius (saulėlydis, akimirksnis), esamojo laiko veiksmažodžių – šaknų (tekti tenka, tikti tinka) intarpus, kai kurių veiksmažodžių bendračių elementus, esančius tarp šaknies ir formanto -ti (skaityti, ieškoti, matyti). Tačiau pastaruoju metu tuščiojo morfo sąvoka gerokai susiaurinta. Sudurtinių žodžių jungiamuosius elementus siūloma laikyti savarankiškomis morfemomis, nes jų funkcijos žodyje atitinka sujungiamųjų jungtukų funkcijas sakinyje (jungtukas ir yra žodis, susidedąs iš vienos morfemos). Esamojo laiko intarpas nėra savarankiška morfema, bet jis yra laikytinas vieno šakninės morfemos varianto dalimi (šakninė veiksmažodžio morfema reprezentuojama dviejų morfų: tik- ir tenk-, tek- ir tenk-). Tuščiaisiais morfais galima laikyti minėtų veiksmažodžio bendračių elementus, kurių išskaidžius žodį į neginčytinus morfus negalima prijungti nei prie šaknies, nei prie bendraties formanto. Tačiau ir tokie elementai yra laikomi morfais, t. y. variantais tokios morfemos, kurios kiti variantai – turintys reikšmę – yra tos pačios materialios struktūros kaip ir tuštieji morfai. Tuščiasis morfas – savotiškas, semantiškai neutralizuotas tos pačios morfemos variantas. Pavyzdžiui, vieni veiksmažodžių darybinių morfemų –y-, –o– morfai turi aiškią kartotinę reikšmę (badyti ,,dažnai besti“, šaukoti „ne kartą šaukti“), o kiti morfai tam tikruose žodžiuose yra „tušti“, t. y. neturi funkcinio krūvio (iešk-o-ti, mieg-o-ti, skait-y-ti, sop-ė-ti, žad-ė-ti).

Kamienas

Morfologiškai analizuojant žodį, neretai vartojamas kamieno terminas. Kamienu yra laikoma žodžio dalis, kuri lieka, atmetus galūnę, pvz.: knyg-a, knygyn-as, kabin-ti, kabindav-o, iškab-a. Taip apibrėžiama žodžio dalis kartais vadinama morfologiniu kamienu norint jį atskirti nuo leksinio kamieno. Leksiniu kamienu vadinama žodžio dalis, kuri lieka atmetus visus kaitybos afiksus, pvz., veiksmažodžio uogausi leksinis kamienas yra uogau-, o -s- ir –i– yra kaitybos afiksai (būsimojo laiko priesaga ir antrojo asmens galūnė). Žodžių, turinčių tik šaknį ir galūnę, leksinės reikšmės pagrindą sudaro šaknis, o žodžių, prie kurių šaknies yra prisijungusių ir jo reikšmę pakeitusių darybos afiksų, leksinės reikšmės pagrindas yra kamienas.

Daugelio žodžių leksinis ir morfologinis kamienas sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pvz., kabindavo leksinis kamienas yra kabin-, o morfologinis – kabindav-.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *