Linksnių reikšmės ir vartojimas

      Linksnis – daiktavardžio forma, rodanti jo vaidmenį žodžių junginyje ir sakinyje. Forma morfologinė, o jos turinys priklauso ne tik žodžiui, bet ir junginiui ar sakiniui. Todėl apie linksnių reikšmes kalbama ir morfologijoje, ir sintaksėje.

Lietuvių kalbos linksnių sistemą sudaro septyni linksniai – vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Jų eilė galėtų būti ir kitokia, nes šauksmininkas tiesiog susijęs su vardininku. Porą šauksmininkasvardininkas vienija kreipimosi ir pavadinimo reikšmės: šauksmininku kreipiamasi (siauresnė reikšmė), o vardininku pavadinama ir kreipiamasi (platesnė reikšmė).

Paprastai kreipiamasi tik į asmenį (žmogau, broli, sesute, Onute), bet, įasmeninant daiktus ir reiškinius, galima į daug ką kreiptis:

Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji, kodėl nežaliuoji žiemą vasarėlę!

Dek, dek, vainikėli, kad suvytai, kad netekai tam, kurį aš mylėjau.

Nors šauksmininkas sakinio dalimi neina, bet vis tiek turi ir prasminį, ir intonacinį, ir formalųjį ryšį su visu sakiniu. Tai dažniausiai dialogo linksnis su antrojo asmens tariniu. Dažna liepiamoji nuosaka:

Pažiūrėk, tėveli, Egle, žvelk ir tu.

Seneli, seneli, atidaryk dureles.

Be to, šauksmininkas gali būti vardininko sinonimas:

Ką tu, žmogau (žmogus), gali padaryti, kai visko trūksta?

Nulenksi motutė (motute) galvą Damulei.

Vardininkas rodo daiktavardžio savarankiškumą, kai reiškia veikėją ir eina veiksniu:

Mikas kaip tik laiku išgirsta dundėjimą. (P. C.)

Per kaitrą drambliai slapstosi tankumyne. (P. M.)

Štai lapai sušlamėjo, sukrutėjo šakos, viršūnės sulingavo. (V. K.)

Gramatikoje veikėjo (kaip ir daikto) sąvoka platesnė už buitinę. Čia veikia ir žmogus, ir daiktas, ir koks nors reiškinys (Leidžiasi saulė. Kyla rūkas).

Kai tariniu eina neveikiamosios rūšies dalyvis, veiksnio vardininkas reiškia ne veikėją, o veikiamąjį dalyką (veiksmo objektą):

Pirmoji telegrama buvo išsiųsta 1884 m. (P. M.)

Dažnai vardininkai reiškia būvį ir eina vardine tarinio dalimi:

Žmonės kurmiai, jų gyvenimėliai kurmiarausiai. (V.)

Mano gyvenimas vėjas palaidas. (S. N.)

Aplinkybių reikšmės šalutinės. Jas gali turėti tik laiką ar vietą reiškiantys daiktavardžiai. Ir tai ne patys vieni, o su kitais žodžiais (skaitvardžiais, įvardžiais) arba suporuotuose antoniminiuose junginiuose (žiema vasara, rytas vakaras, diena naktis), reiškiančiuose „visada, visur“:

Kas viena vasara Lapinas ganė gyvulius . (V. K.)

Kas namai tai dūmai.

Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis. (M.)

Kilmininkas – priklausomas linksnis, sudarantis junginius ir su veiksmažodžiais, ir su daiktavardžiais.

Veiksmažodžių valdomas kilmininkas reiškia veikiamąjį dalyką (objektą) ir eina papildiniu:

Negaila juodbėrių bėrų, jaunų dienų jaunam negaila. (S. N.)

Atvykusis ėmė dairytis kepurės. (J. Blč.)

Sėsk čia ir papasakok, kodėl žmogus nemoka laimės ieškoti. (V. K.)

Tėtė kando mėsos ir sviesto su duona. (L.)

Trokštu draugo arčiau. (M.)

Kai tariniu eina neveikiamosios rūšies dalyvis, kilmininkas reiškia veikėją:

Dėl to Algiukas buvo ne sykį žąsino išplaktas, kartą avino parblokštas. (Y. M.)

Galima klausti: Kas išplakė Algiuką? Ir atsakyti: Žąsinas išplakė. Šis veikėją reiškiantis kilmininkas yra papildinys. Arčiau veiksnio jis yra tada, kai tariniu eina nederinamoji neveikiamųjų dalyvių forma. Plg. Sėlių gyventa abiem Dauguvos pusėm. (K. Bg.) ir SėIiai gyvenę abiem Dauguvos pusėm.

Su veiksmažodžiais vartojamas kilmininkas prasminiais ryšiais susijęs su vardininku ir galininku. Pvz., neiginio kilmininkas gali būti kilęs ir iš galininko, ir iš vardininko (rašo laišką nerašo laiško. Petras yra namie Petro nėra namie). Kilmininkas su veiksmažodiniais daiktavardžiais taip pat atsiranda ir iš vardininko, ir iš galininko: paukščiai čiulba paukščių čiulbėjimas (iš vardininko), sėja rugius rugių sėjimas (iš galininko).

Be to, lyginant kilmininką su vardininku ir galininku, matyti, kad vardininkui ir galininkui būdingas apibrėžtumas, o kai norima pasakyti neapibrėžtą, dalinį veikėjų ar veikiamųjų daiktų kiekį, vartojamas kilmininkas. Plg. Atvažiavo svečiai ir Atvažiavo svečių; Mokytojai įteikėme gėles ir Mokytojai įteikėme gėlių.

Su veiksmažodžiais kilmininkas susijęs ir aplinkybių ryšiu. Tiktai aplinkybe jis eina ne vienas, o su pasakyta ar praleista bendratimi ir reiškia veiksmo tikslą:

atėjau pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos. (S. N.)

Zolys vedėsi Kupstį alaus (gerti). (Ž.)

Kviečiu jus pietų (valgyti).

Šis kilmininkas priklauso ir nuo asmenuojamojo veiksmažodžio, ir nuo bendraties tikslo reikšmės.

Su daiktavardžiais vartojamas nusakomasis kilmininkas. Jis nusako, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederinamuoju pažyminiu. Juo nusakomos labai įvairios daiktų ypatybės: priklausymas, medžiaga, iš ko kas padaryta, kilmės vieta, koks nors ypatingesnis požymis ir kt. Pvz.:

Šilas kvepėjo kaip pilnas avilių ūkininko sodas. (V. K.)

Prigyja nulaužta obels šaka, ir vaiko lopšį vėl po ja kabina. (Just. M.)

Ir galvojo dabar narsusis Margiris ant ąžuolo suolo sėdėdamas. (V. K.)

Šeštų metų Joniukas jau piemuo. (J. B.)

Tai buvo kokių devynerių metų berniukas, šviesių ant ausų uždribusių plaukų, lieso ir išblyškusio veido. (P. C.)

Kilmininkas turi ir stiprinamąją reikšmę:

Pražilo sodas žiedų žiedais. (S. N.)

Žygiavome granatoms trykštant kelių keliais nežinomais. (P. Š.)

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. (V.)

Pažyminiu einantis nusakomasis kilmininkas, pertvarkant sakinį, gali eiti ir vardine tarinio dalimi:

Jis visados buvo rūpestingo veido. (V.)

Medžio kamienas buvo vienų žaizdų. (P. M.)

Tariniu kilmininkas eina tik su savo pažyminiais.

Naudininkas reiškia daiktą, kuriam kas daroma, ir sakinyje dažniausiai eina papildiniu. Pirmiausia su naudininkiniais veiksmažodžiais (atsiduoti, atstovauti, aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, keršyti, pataikauti, pirštis, prieštarauti, tarnauti, trukdyti, vadovauti, vergauti ir kt.):

Dėkoju tau už džiaugsmo valandėlę. (V. M.-P.)

Čia mes prisiekiame savo posmais tarnauti žemei, grožiui ir žmogui. (E. M.)

Labai dažnai objekto naudininkas eina kaip antrasis papildinys su galininkiniais veiksmažodžiais:

Poetams kitiems numylėta ranka iš laurų vainiką nupynė. (M.)

Kistynaitės apmazgojo vandeniu keleiviui nuvargusias kojas. (A. V.)

Objekto naudininkas eina ir su jokio papildymo nereikalaujančiais veiksmažodžiais, svarbu, kad tą veiksmą galima kam paskirti:

Dėl to ir šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui. (V.)

Švietė mėnulis žvėreliams, švietė ant vieškelio pakeleiviams. (Ž.)

Veikėjo naudininku reiškiamas asmuo ar daiktas, kuriam kas yra ar darosi savaime:

Niekur Adomukui nebebuvo taip gera, kaip su dėde. (V.)

Karalienei blogai tesiseka nuslopinti savo širdyje kylantį pavydą. (I. S.)

Į kiekvieną berželį patupdžiau po gegutę: tai smagu bus mergaitėms, kai jos visos kukuos. (Just. M.)

Ypač ryški veikėjo reikšmė padalyvio konstrukcijoje:

Vyrams bešnekant, Katrė įnešė praustis. (Ž.)

Tikslo reikšmė:

Oi žirge, žirge juodbėrėli, taisyk kojas kelionėlei.

Žiūriu, tarytum maldai pasirengęs. (Just. M.)

Ne medžioklei gimėt, ne medžioklei augot. (V. K.)

Ši naudininko reikšmė artima bendraties reikšmei, plg.: pasirengiau medžioklei ir pasirengiau medžioti.

Dažnai reiškiant tikslą prie naudininko esti prilipusi bendratis:

Iš anksto Zidorius paruošdavo lovį mėsai sūdyti, nusivydavo virves kumpiams rūkyti. (P. C.)

Laiko naudininkas:

Net samdinius, ir tuos parsiveda vidurvasariui. (J. B.)

Petras grąžino šeimyną ateinantiems metams. (Ž.)

Naudininkas, vartojamas su veiksmažodiniais daiktavardžiais ar būdvardžiais, reiškia tikslą, paskirtį, kartu išlaiko ir objekto reikšmę: aukotis tėvynei – aukojimasis tėvynei, auka tėvynei; dėkoti tėvams padėka tėvams; gerbti senatvę – pagarba senatvei; gabus muzikai, nuolankus valdžiai, kenksmingas sveikatai, tinkamas medžioklei:

Nepridengta galva eini per tų varpų laukus ir geras tu žemei, ir tau tavo žemė gera. (V. M.-P.)

Gal aš ir ne per mažas kulkai. (Just. M.)

Šios žemės mano neįspėtai būčiai nereikalingi buvo man karalių dovanų likučiai. (V. M.-P.)

Galininkas, vartojamas su teigiamais galininkiniais veiksmažodžiais, reiškia daiktą ir eina papildiniu. Tai objekto galininkas:

Bet atėjo žiema, nugrindė tiltus per ežerus. (V. K.)

Žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą, rasa kėlė pasagėlę, pasagėlė žirgą.

Po neiginio galininkas virsta kilmininku: nekėlė žolės.

Su negalininkiniais veiksmažodžiais laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių galininkas eina laiko aplinkybe. Tada juo atsakoma į klausimus kada? kaip dažnai? kaip ilgai? Į klausimą kada? atsakoma vienu galininku, o į kitus du padeda atsakyti ir kiti junginį sudarantys žodžiai:

Aš tyčia išėjau šį vakarą (kada?) vėlai. (V. M.-P.)

Dieną kaip lelijėlė žydėjo, naktį kaip mėnulis blizgėjo. (V. K.)

Sunki mano senatvė, kas dieną ir kas naktį vis tas pats graužimas ir neramios mintys. (J. Blč.)

Aš jau septynias dienas kankinuosi, nežinodamas klausyti ar neklausyti to balso. (K. S.)

Nurimus širdis visą amžių klausytų birželio simfonijos smuikų ir fleitų. (V. M.-P.)

Laiką reiškia antonimų samplaikos:

Tą kraštą amžinai nešiojuos dienas ir nemigo naktis. (S. N.)

Spaudžia speigas, siaučia pūgos, dieną naktį sninga sninga. (V. M.-P.)

Įnagininkas turi daug reikšmių, bet svarbiausia iš jų įnagio (instrumento) reikšmė. Todėl jis ir vadinasi įnagininkas (lot. instrumentalis):

Kirviais turėdavo prasikirsti kelią. (A. V.)

Kai kurie ėmė svaidyti akmenimis, norėdami beždžionę nuvyti žemyn. (P. M.)

Tinginys ir kelią koja rodo.

Devyniomis pievos jau nudžiūvusios, miškas grožisi lapų gausumu ir gėlių puikumu. (P. M.)

Įnagininko ryšys su tam tikros reikšmės veiksmažodžiais nėra toks stiprus kaip galininko. Todėl jis vartojamas su visokiais veiksmažodžiais, ypač su galininkiniais, kaip antrasis papildinys. Kartais esti net galininko sinonimas: rištis skarelę ir rištis skarele; ryšėti skarelę ir ryšėti skarele; vilktis paltą ir vilktis paltu; vilkėti paltą ir vilkėti paltu; autis batus ir autis batais; avėti batus ir avėti batais; mautis pirštines ir mautis pirštinėmis; mūvėti pirštines ir mūvėti pirštinėmis.

Įnagininkas papildiniu eina ir su nereikalaujančiais jo veiksmažodžiais (žiūrėti, kvepėti, atsikvėpti, šviesti, švytėti ir kt.):

Tos kaukolės žiūri akiduobėm tiesiai į Lietuvą. (Just. M.)

Kvepia durpynu ir žemės sūrumu. (M. Kt.)

Vėl aitriais gimtinės dūmais atsikvėpt širdis panoro. (V. M.-P.)

Su tapsmą reiškiančiais veiksmažodžiais (tapti, pasidaryti, virsti, likti, užaugti ir kt.) įnagininkas reiškia veikėjo būvį:

Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. (V. M.-P.)

Ir rovė plaukus nuo savo galvos Raivedys, ir verkė kaip mažas vaikas, kad našliu jaunas liko. (V. K.)

Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga. (J.)

Veiksmažodis būti kartais reiškia „tapti“. Dėl to įnagininkas ir vardininkas vartojami kaip sinonimai:

Adomas nori būti kunigu ir Adomas nori būti kunigas.

Įnagininkas vartojamas ir aplinkybėms reikšti:

1. Vietos įnagininkas:

Jie lydi mane gimtinės šilainėm ir kloniais. (V. M.-P.)

Katytė pradėjo šliaužti vilkdama žeme savo kūnelį. (J. B.)

2. Būdo įnagininkas:

Uogienojai kaip rūtos kelmais, kelmais želia. (A. B.)

Apsikabinęs arklio galvą, ėjo galvodamas balsu. (Just. M.)

Gražumu pamesiu, mušti nereikės, jeigu tavo sesė už manęs tekės. (S. N.)

3. Laiko įnagininkas:

Pačiu pavakariu sugrįžo duobkasiai ir Saliamutė. (J. Blt.)

Kistynai mėnesienomis matydavo ir pažindavo pražuvusių medžiotojų šešėlius. (A. V.)

Dienom naktim skaičiuoti būtį yra taip menka ir koktu. (V. M.-P.)

Kas rytais vakarėliais pakūrė tau ugnelę? (J.)

4. Priežasties įnagininkas:

Tris savaites Vaiva išgąsčiu sirgo. (V. K.)

Juodu maru teišmirs, kas nori mums laisvę atimt. (S. N.)

Kerštu sudrebėjo maža krūtinėlė. (I. S.)

Girios krūpčioja slaptingumu, trinksi kalnas, lyg raiteliai joja. (M.)

Įnagininkas su savo pažyminiais nusako daiktą, apibūdina jį ir sakinyje eina nederinamuoju pažyminiu. Tai kokybės įnagininkas:

Kranklys atsiminė, kad tai toji pati varpinė, kur jaunas būdamas pirmąkart pamatė gražią, melsvai žvilgančiomis plunksnomis patelę. (P. C.)

Juodmargis, platus kaip krosnis, raudonomis iš piktumo akim bulius neskuba ėsti. (J. B.)

Vietininkas – aplinkybių linksnis. Jo reikšmės priklauso tik nuo daiktavardžio reikšmės. Junginio veiksmažodis jokio reikšmės skirtumo nerodo: galima dirbti, sėdėti, augti, pūti miške.

Vidaus vietininkas. Jo reikšmė ryškiausia tada, kai daiktavardis reiškia trimatį daiktą:

Troboje net galva sukosi nuo dūmų. (I. S.)

Liepsnai įsigavus, puode viralas pradėjo ūmai kunkuliuoti. (P. C.)

Abstrakčiųjų daiktavardžių vietininkas gali turėti būdo reikšmę:

Matai, Ilžele, kokiame neturte mes gyvename. (I. S.) (Plg. kaip neturtingai.)

Gyvendami vienybėje, dievaičiams įtikę. (A. B.)

Daugeliu atvejų abstrakčiųjų daiktavardžių vietininko reikšmė sunkiai nusakoma: negalima paklausti nei kur, nei kaip:

Tamsoje aš silpnesnis, manęs nepalaiko pasaulis. (Just. M.)

Klausė klausė lakštingala nakties švelnios kalbos ir sumanė išmėginti savo balsą nakties tylumoj. (P. M.)

Laiko vietininkas:

Ir štai jau želmuo rugsėjy vešliai sužaliavo. (V. M.-P.)

Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje. (V. K.)

Vienintelis prijaukintas mezolite gyvūnas buvo šuo.

Šis vietininkas turi sinonimų:

Brolis iškėlė jos gimimo dienoje (dieną) didelę puotą. (J. Blč.)

Toje pat valandoje (Tą pat valandą) suvirko kūdikis. (Ž.)

Kur žadi eiti tokiame šaltyje (tokiu šalčiu)?

Būvio vietininkas sakinyje eina vardine tarinio dalimi. Jis retas: pasitaiko tik grožinėje literatūroje ir buitinėje kalboje (netgi ne šių dienų):

Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta vyriška galva ir ne jos metuose tebesi. (Ž.)

Aš pačioj gerumoj, nors tokia didelė atrodau. (J. Blč.)

Valkčiai vienuos mazguos, reikia naujus įverti. (J. Blč.)

Dabar gramatikos pateikia tik vieną vietininką, bet senovėje jų būta net keturių. Kiti išnykę, likę tik kaip prieveiksmiai: vakarop, galop, velniop, namie, namo, lauk, laukan. Forma laukan, miškan (vidaus einamasis vietininkas) grožinėje literatūroje ir tarmėse dar vartojama ir kaip linksnis:

Miškan, būdavo, eini, tai net akį veria. (A. B.)

Baltą žąsį kelia aukso vežiman. (S. N.)

Yra ir vienaskaitos forma miškan, ir daugiskaitos miškuosna. Bet vienaskaita vartojama dažniau. Be to, šis vietininkas dar reiškia laiko, būdo ir vietos aplinkybes:

Visą dieną šutino kaip puode, bet pavakarėn truputį atvėso, padangės net nusidumblavo. (V. K.)

Vai nudžiugo brolužėliai, nusidžiaugė raitužėliai, vienan balsan jie sušuko. (V. K.)

Ir strazdas švirkštauja, atlėkęs čion svečiuosna iš unksnėtos girios. (V. K.)

Vyrai moterys, talkon. (K. Bg.)

Prie linksnių dabartinės kalbos norminamosiose gramatikose šis vietininkas dabar neminimas, nes visais atvejais (net frazeologiniuose junginiuose) jau pakeistas galininku su prielinksniu į: išėjo miškan išėjo į mišką, atvažiavo svečiuosna atvažiavo į svečius, kviečiu talkon kviečiu į talką; ranka rankon, koja kojon ranka į ranką, koja į koją. O frazeologizmas vienan balsan sušuko pakeistas įnagininku vienu balsu arba prieveiksmiu vieningai.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *