Daiktavardžių daryba

Priesagų vediniai

Vediniai iš daiktavardžių

Iš kiekvieno daiktavardžio su įvairiomis priesagomis daromi mažybiniai daiktavardžiai (deminutyvai). Dažniausios priesagos yra šios: -elis, -elė (kalnelis, saulelė, senelė), -ėlis, -ėlė (dobilėlis, nugarėlė), –(i)ukas, –(i)ukė (šuniukas, varniukė), -utis, -utė (kiškutis, pievutė), -ytis, -ytė (brolytis, mergytė), -ulis, -ulė (žmogulis, gegulė), -užis, -užė (bernužis, saulužė), –(i)ūkštis, –(i)ūkštė (žvėriūkštis, mergiūkštė), -okšnis (upokšnis, ledokšnis) ir kt.

Kadangi su šiomis priesagomis daromi tik daiktavardžiai iš daiktavardžių, o kiekviena priesaga rodo vis kitą mažybinės reikšmės atspalvį, tai iš to paties daiktavardžio galima padaryti daug variantų: vaikelis, vaikiukas, vaikeliukas, vaikytis, vaikiūkštis, vaikutis (: vaikas).

Priesagų kiekis ir su keliomis priesagomis galėjimas daryti mažybinius daiktavardžius neribotai dar nereiškia, kad jie dažnai vartojami, nes mažybiniai daiktavardžiai tinka ne kiekvienam stiliui. Daugiausia jų liaudies dainose, tautosakoje, šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje, bet jie netinka oficialiai kanceliarinei ir mokslinei kalbai, nes yra tik antriniai, emociniai daiktų pavadinimai (plg. žmogus ir žmogelis).

Asmenų pavadinimai pagal profesiją, dirbamą darbą, kilimo ar gyvenamąją vietą yra vyriškosios ir moteriškosios giminės: -ininkas, -ė darbininkas, -ė (: darbas), durininkas, -ė (: durys), bitininkas, -ė (: bitė), smuikininkas, -ė (: smuikas), varpininkas, -ė (: varpas), šeimininkas, -ė (: šeima).

Asmenis pagal kilimo ir gyvenamąją vietą pavadina priesagų -ietis, -ė, -iškis, -ė, -ėnas, -ė vediniai: vilnietis, -ė, kaunietis, -ė ir vilniškis, -ė, kauniškis, -ė (: Vilnius, Kaunas), bet tik varėniškis, -ė (: Varėna), alytiškis, -ė (: Alytus), daugiškis, -ė (: Daugai). Priesagos -ėnas, -ė vediniai: anykštėnas, -ė (: Anykščiai), kupiškėnas, -ė (: Kupiškis), rokiškėnas, -ė (: Rokiškis), švendubrėnas, -ė (: Švendubrė).

Pagal priklausymą šeimai žymima tik moterys ir vaikai.

Ištekėjusiu moterų pavardės turi priesagas -ienė ar (i)uvienė: Daukša – Daukšienė, Jonaitis Jonaitienė, Sutkus Sutkuvienė arba Sutkienė, Valius Valiuvienė arba Valienė.

Mergaičių pavardės turi šias priesagas: -aitė (Daukšaitė, Jakubauskaitė Daukša, Jakubauskas), -ytė (Platūkytė, Račkytė Platūkis, Račkys), -utė (Šarkutė, Venckutė Šarkus, Venckus), -iūtė (Balčiūtė, Šalčiūtė Balčius, Šalčius).

Buitinėje kalboje priklausymą šeimai žymi ir vyriškųjų pavardžių mažybinės formos: Jonaitukas „Jonaičių sūnus“, Šidlauskiukas „Šidlauskų sūnus“. Tai tikriniai daiktavardžiai.

Pagal moterų pavardžių pavyzdį sudarytos ir kai kurių bendrinių daiktavardžių poros: kalvis kalvienė, brolis brolienė, uošvis uošvienė, dėdė dėdienė, sargas sargienė, karalius karalienė ir kt. Moteriškosios giminės daiktavardžiai žymi vyrų žmonas, tik sargienė ir karalienė gali būti ne sargo ir ne karaliaus žmonos. Karalienės vyras gali būti princas.

Gyvulių ir paukščių pavadinimai gali būti abiejų giminių. Jų vyriškosios giminės formos dažniausiai daromos iš moteriškosios giminės su priesaga -inas: avinas (: avis), antinas (: antis), žąsinas (: žąsis), katinas (: katė), lapinas (: lapė) ir kt.

Augalų stiebų pavadinimai daromi iš atitinkamus augalus reiškiančių daiktavardžių. Jų priesagos -ojas, -ienojas, -ojys: aguonojas (: aguona), pupojas ir pupojys (: pupa), žirnojas ir žirnojys (: žirnis); agurkienojas (: agurkas), bulvienojas (: bulvė), rugienojas ir rugojys (: rugys).

Mėsos pavadinimų darybos priesaga yra -iena: arkliena (: arklys), aviena (: avis), jautiena (: jautis), kiauliena (: kiaulė), triušiena (: triušis), žąsiena (: žąsis), vištiena (: višta), briediena (: briedis), šerniena (: šernas), žvėriena (: žvėris).

Išimtį sudaro žuvies mėsa. Jos nevadiname žuviena, o tiesiog sakome: Aš mėgstu žuvį.

Prie mėsos pavadinimų dar šliejasi keletas kitokios reikšmės žodžių: mediena (: medis), ląsteliena (: ląstele), grybiena (: grybas), uoliena (: uola).

Daiktų pavadinimams pagal medžiagą ir paskirti sudaryti vartojamos priesagos: -inė, -ienė, -ainis skardinė (: skarda), stiklinė (: stiklas), peleninė (: pelenai), rašalinė (: rašalas), duoninė (:  duona); kiaušinienė (: kiaušinis), duonienė (: duona), lapienė (: lapas), kopūstienė (:  kopūstas); tešlainis (: tešla).

Vietų pavadinimai turi priesagas -ynas, -ynė, -inė, -iena, -idė, -ija, -udė: beržynas (: beržas), dilgėlynas ir dilgėlyne (: dilgėlė), grybynas (: grybas), žemuogynas (: žemuogė), bitynas (: bitė); ligoninė (: ligonis), malkinė (: malkos), plytinė (: plyta), vaistinė (: vaistai); antidė (: antis), avidė (: avis), mėšlidė (: mėšlas), žvakidė (: žvakė) „prietaisas žvakei įdėti“, aludė (: alus).

Nupjautų javų ar nukastų bulvių vietą žymi priesagos -iena vediniai: avižiena, bulviena, rugiena, kvietiena, liniena.

Priesagos -ija vediniai rodo pamatiniu žodžiu reiškiamų asmenų valdomą, prižiūrimą vietą, administracinį vienetą: eigulija (: eigulys), girininkija (: girininkas), vyskupija (: vyskupas).

Panašią reikšmę turi tarptautiniai žodžiai su priesagomis -atas, -ūra: dekanatas, rektoratas, notariatas, sekretoriatas; komendantūra, prefektūra, prezidentūra ir kt.

Kuopiniai daiktavardžiai reiškia daiktų visumą. Jie turi priesagas -ija, -ynas, -iava: brolija (: brolis), ponija (: ponas), lapija (: lapas); raidynas (: raidė), raumenynas (: raumuo), žarnynas (: žarna); šuniava (: šuo), velniava (: velnias).

Tarptautinių šios reikšmės žodžių priesaga – (i)atūra ir -alitetas: advokatūra, klaviatūra, kubatūra; admiralitetas, generalitetas.

Švenčių pavadinimai daromi su priesaga -inė(s): Jurginės (: Jurgis), Petrinės (: Petras), Joninės (: Jonas), Vėlinės (: vėlė), Žolinės ir Žolinė (: žolė).

 Vediniai iš būdvardžių

Abstraktieji daiktavardžiai daromi su priesagomis -umas, -ybė, -enybė, -uma, -ovė, -ulys, -atvė, -atis. Išsiskiria priesaga -umas, su kuria daromi abstraktai iš visų laipsniuojamų būdvardžių.

Yra vienas kitas priesagos -umas vedinys iš kokybinę reikšmę turinčių daiktavardžių, skaitvardžių, prieveiksmių: invalidumas (: invalidas), pirmumas (: pirmas), daugumas (: daug).

Nemažai abstrakčiųjų daiktavardžių padaroma ir su kitomis priesagomis, bet jų vediniai ne tokie reguliarūs kaip priesagos -umas. Pvz.: -ybė – aukštybė (: aukštas), didybė (: didis), kantrybė (: kantrus), puikybė (: puikus); prie šios grupės šliejasi ir keletas darinių iš kitų kalbos dalių: vienybė (: vienas), trejybė (: trys), daugybė (: daug); -enybė brangenybė (: brangus), keistenybė (: keistas), garsenybė (: garsus), retenybė (: retas); -uma aukštuma (: aukštas), lyguma (: lygus), sausuma (: sausas); –ovėgerovė (: geras), naujovė (: naujas), senovė (: senas); -ulys graudulys (: graudus), nuobodulys (: nuobodus), šleikštulys (: šleikštus); -atvė jaunatvė (: jaunas), senatvė (: senas), vienatvė (: vienas); -atis – pilnatis (: pilnas), senatis (: senas).

Pastaba. Žodžiai aukštuma, sausuma, lyguma turi ir konkrečią reikšmę: Tas kraštas tai Žemaitijos aukštumos.

Asmenų pavadinimai pagal jiems būdingą ypatybę yra su šiomis priesagomis: -uolis, -ė – gudruolis, -ė (: gudrus), gražuolis, -ė (: gražus), jaunuolis, -ė (: jaunas); -ūnas, -ė ėdrūnas, -ė (: ėdrus), plėšrūnas, -ė (: plėšrus), žymūnas, -ė (įžymus); -okas, -ė naujokas, -ė (: naujas); -eiva – gudreiva (: gudrus), šventeiva (: šventas); -ininkas, -ė – blaivininkas, -ė (: blaivus), privatininkas, -ė (: privatus).

Daiktų pavadinimai daromi su būdvardį menančiomis priesagomis -inis, -inė, -ainis, -ukas, -ukė: skersinis (: skersas), šaltinis (: šaltas); palaidinė (: palaidas); saldainis (: saldus), riestainis (: riestas), apskritainis (: apskritas); apatinukas (: apatinis); rudukė (: rudas).

Vietų pavadinimai turi priesagą -uma: erdvuma (: erdvus), kiauruma (: kiauras), lyguma (: lygus), plokštuma (: plokščias), žemuma (: žemas).

Nedaug darinių yra su priesagomis -ovė ir -ymė: tvirtovė (: tvirtas), šventovė (: šventas); kiaurymė (: kiauras).

Kuopiniai daiktavardžiai žymi asmenų visumą ir turi priesagas -uomenė ir -imas: aukštuomenė (: aukštas), diduomenė (: didis), bendruomenė (: bendras); jaunimas (: jaunas), senimas (: senas).

Vediniai iš veiksmažodžių

Abstraktai su priesagomis -imas ir -ymas daromi iš kiekvieno veiksmažodžio: augimas (: augti), rašymas (: rašyti). Darinys nuo pamatinio žodžio skiriasi tik priklausymu kitai kalbos daliai. Kai kurie jų greta abstrakčiosios turi ir konkrečią reikšmę, pvz., skelbimas (: skelbti) ne tik veiksmas, bet ir „popieriaus lakštas, kuriame kas skelbiama“, kalėjimas ne tik „sėdėjimas kalėjime“, bet ir „pastatas, kur kalima“.

Abstrakčiųjų daiktavardžių yra ir su kitomis, mažesnio darumo priesagomis: -tis būtis (: būti), lemtis (: lemti), tremtis (: tremti); -esys bildesys (: bildėti), ilgesys (: ilgėtis), šnaresys (: šnarėti); -smas gausmas (: gausti), verksmas (: verkti), džiaugsmas (: džiaugtis); -ulys dusulys (: dusti), kosulys (: kosėti), žiovulys (: žiovauti); -yba, -ybos rašyba (: rašyti), statyba (: statyti), varžybos (: varžytis); -tynės eitynės (: eiti), lenktynės (: lenkti), muštynės (: muštis); -sena – eisena (: eiti), galvosena (: galvoti), laikysena (: laikytis).

Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai daromi su šiomis priesagomis: -tojas, -a, -ėjas, -a, -ikas, -ė, -ovas, -ė, -ėlis, -ė, -alius, -ė: gydytojas, -a (: gydyti), mokytojas, -a (: mokyti), rašytojas, -a (: rašyti); audėjas, -a (: austi), siuvėjas, -a (: siūti); krovikas,-ė (: krauti), nešikas, -ė (: nešti), lupikas, -ė (: lupti); ieškovas, -ė (: ieškoti), skaitovas, -ė (: skaityti), žiūrovas, -ė (: žiūrėti); atvykėlis, -ė (: atvyko, atvykęs), išpuikėlis, -ė (: išpuikęs, išpuikti), parsidavėlis, -ė (: parsidavęs, parsidavė); snaudalius, -ė (: snausti), sirgalius, -ė (: sirgti), miegalius, -ė (: miegoti).

Įrankių ir prietaisų pavadinimų svarbiausios priesagos yra -tuvas, -iklis, -tas, -tukas: galąstuvas (: galąsti), kastuvas (: kasti), lėktuvas (: lėkti), daugiskaitinė forma mestuvai (: mesti), mintuvai (: minti), muštuvai (: mušti); jungiklis (: jungti), degiklis (: degti), laikiklis (: laikyti); gaubtas (: gaubti), grąžtas (: gręžti), lieptas (: lipti); čiulptukas (: čiulpti), degtukas (: degti), teptukas (: tepti). Retesnės priesagos: -tuvė brauktuvė (: braukti), keptuvė (: kepti), sėtuvė (: sėti); -ynė, -ynės laidynė, sėdynė, sūpynės; -eklis žarsteklis, žymeklis; -klas arklas, ginklas, pjūklas; -tė mazgotė, klijuotė, liniuotė; -klė matuoklė, švytuoklė, vėduoklė; -stis ramstis, tvarstis; -ta lakta, šluota, vanta; -tuvis prikaistuvis ir kt.

Lietuvių kalboje aiškiai skiriasi veikėjų ir veiksmo įrankių pavadinimų priesagos. Kitose kalbose tokio skirtumo gali ir nebūti. Todėl tarptautiniai žodžiai su ta pačia priesaga reiškia ir veikėjus (agitatorius, organizatorius), ir prietaisus (akumuliatorius, kondensatorius, transformatorius, vibratorius).

Veiksmo rezultato pavadinimai dažniausiai daromi su priesaga -inys brėžinys (: brėžti), junginys (: jungti), kepinys (: kepti). Kitos priesagos ne tokios darios: -alas, -alai viralas, rašalas, rūkalai; -muo dalmuo, juosmuo, vaidmuo; -ena aižena, lupena; -ulys skaudulys, kritulys; -tas pluoštas, raštas, žlugtas; -ana, -anos dargana, liekana, palūkanos; -snis dribsnis, skirsnis, sieksnis; -sias krislas, mėšlas; -eklas audeklas; -ula skaidula ir kt.

Vietų pavadinimai pagal veiksmą daromi su šiomis priesagomis: -ykla čiuožykla, džiovykla, kirpykla; -ynė landynė, maudynė; -tuvė krautuvė, dirbtuvė, parduotuvė; -lis, -lys sandėlis, padėlys; -einė buveinė; -imys paplūdimys; -vė kalvė ir kt.

Apeigų pavadinimai turi priesagas -tuvės, -ynos, -ynė, -tai: (pa)baigtuvės, išleistuvės, sutiktuvės, (su)tuoktuvės, vestuvės; krikštynos, pakasynos; budynė „budėjimas prie numirėlio“, gėrynė „išgertuvės“; atgrąžtai, sugrąžtai „jaunosios grįžimo į tėvų namus, praėjus savaitei po vestuvių, apeigos“.

Galūnių vediniai

 Galūnių vedinių darybos reikšmė artima priesagų darybos reikšmei, tiktai priesagų yra labai daug (apie 600), o galūnių – rnažai: vyriškosios giminės -as, -is, -ys, -us, -ius, moteriškosios giminės -a, -ė, -is. Be to, ne visos galūnės yra darios. Dariosioms galūnėms būdingas daugiareikšmiškumas – su tomis pačiomis galūnėmis daromi įvairių reikšmių daiktavardžiai iš veiksmažodžių, būdvardžių ir pačių daiktavardžių.

Vediniai iš veiksmažodžių

Abstraktieji daiktavardžiai dažniausiai daromi su galūne -a iš priešdėlinių veiksmažodžių: apyvarta (: apversti), apklausa (: apklausti), išpirka (: išpirkti). Tačiau yra vedinių ir iš nepriešdėlinių veiksmažodžių: malda (: melsti), kančia (: kęsti), liuoba (: liuobti).

Su galūne -is, -ys: atlydys (: atleisti), atkirtis (: atkirsti), įtūžis, poelgis, išpuolis; dūžis (: daužti, dužti), kirtis (: kirsti), spjūvis (: spjauti), šūvis (: šauti) ir kt.

Mažiau yra galūnių -as, -ė, -ius vedinių: skundas (: skųsti), juokas (: juoktis), siutas (: siusti); išmonė (: išmanyti), išgalės (: išgalėti), pergalė (: pergalėti); lakius „lėkimas, bičių lėkimas, spiečius“, stygius „stoka“.

Asmenų pavadinimai iš veiksmažodžių su galūne -a, -as paprastai turi menkinamąją reikšmę: išgama, išpera, neūžauga, nenuorama, užuomarša; drimba, kamša „ėdūnas“, vambra „plepys“; prielipas, prievaizdas, sargas, saugas (pastarieji trys žodžiai menkinamosios reikšmės neturi).

Kadangi asmenys yra abiejų lyčių, tai galūnių -is, -ė ir -ys, -ė, -ius, -ė vediniai yra poriniai: knakis, -ė „kuris pro nosį šneka“ (: knakėti), šiuris, -ė; neregys, -ė, plepys, -ė; dilius, -ė, snudžius, -dė, seilius, -ė, zaunius, -ė.

Veiksmo rezultato pavadinimai daromi su galūnėmis -a (dgs. -os), -as, -is, -ys, -ė, -ius: išvarža, krūva, tvora; atliekos, išspaudos, pakulos; įdaras, įkaitas, raizgas; įlinkis, įmygis, nuotykis; atspindys; brydė, pynė, riekė; skyrius.

Įrankių, veikimo priemonių pavadinimų vediniai dažniausiai turi galūnę -as, -a, -is, -ys ir priešdėlinio veiksmažodžio kamieną: apavas (: apauti), pakalas, pakabas; paspira, užtvara, užtvanka; užvarstis „batų raištis“, uždoris „skląstis“; ryšys, stabdys ir kt.

Vietų pavadinimai daromi pridedant galūnes -a, -is, -as: (landa, prieglauda, prieplauka; nuolydis, guolis, migis; atabradas, nuotakas „upės baseinas, nutekamasis griovys“, pervalkas „sausuma ar sekluma, per kurią pervelkami laivai, negalima plaukti“.

 Vediniai iš būdvardžių

Abstraktieji daiktavardžiai turi galūnes -is, -a, -ė, -as; jų reikšmė labai artima priesagos -umas vediniams: blogis (: blogas), gėris (: geras), greitis (: greitas), rimtis (: rimtas), sotis (: sotus); drąsa, gausa, narsa, svarba, švara; kaltė, vertė; godas „godulys, godumas“.

Asmenų pavadinimus pagal būdingą ypatybę (dažniausiai neigiamą) žymi galūnių -is, -ė, -ys, -ė, -ius, -ė vediniai: klibis, -ė (: klibas) „šlubis“, žlibis, -ė (: žlibas); kvailys, -ė (: kvailas), žvairys, -ė (: žvairas); balčius ,-ė (: baltas), basius,-ė (: basas) „basakojis, nuskurdėlis“, nuobodžius (: nuobodus).

Gyvūnų pavadinimai daromi su galūnėmis -is, -ė (-ys, -ė) pagal plauko spalvą ar pagal neigiamai vertinamą ypatybę: baltis, -ė, bėris, -ė, juodis, -ė, šyvis, -ė; žvairys, -ė „kiškis“, šleivys, -ė „lokys“, baužis, -ė „beragis“.

Vietų pavadinimai turi galūnę -ė: gylė (: gilus) „giluma, gelmė“, nuošalė (: nuošalus), plynė (: plynas) „lyguma, dykuma“.

Vediniai iš daiktavardžių

Asmenų pavadinimai turi galūnes -ius, -ė, -is.

Pavadinimai pagal amatą ar nuolatinį darbą menkinamosios reikšmės neturi: katilius (: katilas) „katilų dirbėjas“, kubilius, kurpius, račius, stalius. Tai vyrų amatai, kurie dabar jau beveik išnykę, geriausiai laikosi stalius „dailidė“. Išliko tik pavardės Kubilius, Katilius.

Pavadinimai pagal ryškų neigiamą požymį turi menkinamąją reikšmę: blusius, milčius, pelenius, seilius, snarglius, utėlius, kuprius, barzdžius ir kt.

Asmenų pavadinimai pagal priklausymą tautai, gyvenamąją ar kilmės vietą daromi su galūnėmis -is, -ė: lietuvis, -ė (: Lietuva), latvis, -ė (: Latvija), šeduvis, -ė (: Šeduva), sūduvis, -ė (: Sūduva).

Gyvūnų ir augalų pavadinimų moteriškosios giminės vedinių galūnė -ė, o vyriškosios – –is, -ys: briedė (: briedis), elnė (: elnias), liūtė (: liūtas); kuodis, -ė (: kuodas), kupris, -ė, dumblis (: dumblas); gaurys, -ė (: gaurai), šlakys „jūrinis upėtakis“.

Vėjų pavadinimai daromi iš pasaulio šalių pavadinimų su galūnėmis -ys, -is: pietys (: pietūs), rytys (: rytai), šiaurys (: šiaurė), vakaris (: vakarai).

Priešdėliniai daiktavardžiai

Daiktavardžiai turi šiuos priešdėlius: apy- (ap-, api-), at- (ata-, ato-), be-, į-, iš-, ne-, nuo-, pa- (po-), per-, pra- (pro-), prie-, prieš-, są- (sam-, san-), už- (užu-, užuo-). Visi šie priešdėliai (išskyrus ne-) yra prielinksninės kilmės.

Vieni priešdėliai į daiktavardžio sudėtį yra patekę drauge su veiksmažodžio kamienu: Iškamša (: iškimšti), išpirka (: išpirkti), nuolaida (: nuleisti), pojūtis (: pajusti), o kiti – prielinksninę konstrukciją verčiant vienu žodžiu: beprotis (: be proto), palovis ir palovė (: po lova), užstalė (: už stalo). Darybos formantas yra galūnė. Ji nesuteikia žodžiui kokios nors naujos darybos reikšmės, o tik įformina jį kaip gramatikos sistemos elementą. Šį vaidmenį atlieka vyriškajai giminei galūnės -is, -ys ir moteriškajai giminei -ė.

Priešdėlinių daiktavardžių, kilusių iš prielinksninių konstrukcijų, reikšmės priklauso nuo atitinkamų prielinksnių reikšmių.

Vietos ar su vieta susijusių dalykų pavadinimai – priešdėliai pa-, po-, į-, ant-, apy-, už-: palovis (: po lova), pasienis (: pagal, palei sieną), panosė (: po nosimi); podirvis (: po dirva), poakis ir paakys (: po akimi), požievis (: po žieve); įvartis (: į vartus), antkapis (: ant kapo), antpetis (: ant peties); apykaklė (: apie kaklą), apyrankė (: apie ranką); užduris (: už durų), užkrosnis (: už krosnies), užribis (: už ribos), užsienis (: už sienos). Žinoma, vienas kitas žodis gali būti atitolęs nuo darybos pamato, pvz., antausis „kirtis į ausį“, prieangis „patalpa prieš gyvenamąjį kambarį, koridorius“.

Laiko pavadinimai turi priešdėlius pa-, prie-, prieš-, apy-, iš-: parytys „metas prieš rytą“, priešaušris (: prieš aušrą), priešpiečiai (: prieš pietus), apypietė (: apie pietus), apyvakarė (: apie vakarą) ir pavakare, pavakarys, išnakčiai, išvakarės (: iš vakaro). Kai kurių laiko reikšmę turinčių priešdėlinių daiktavardžių reikšmė aiškiai susijusi su atitinkamų prielinksninių konstrukcijų reikšme, o kai kurių – nutolusi. Bendra šiems priešdėliniams daiktavardžiams yra ne tik priešdėlio, bet ir viso kamieno (šaknies) laiko reikšmė.

Asmenų pavadinimai su priešdėliais be-, pa-, po-, į-, iš-.

Daiktavardžiai su priešdėliu be- žymi asmenį, kuriam trūksta to, kas pasakyta prielinksninės konstrukcijos kilmininku: bedalis (: be dalios), begėdis (: be gėdos), bedarbis (: be darbo), belaisvis (: be laisvės), bežemis (: be žemės) ir kt.

Kitų priešdėlinių daiktavardžių, reiškiančių asmenis, ryšys su atitinkama prielinksnine konstrukcija ne toks ryškus, bet nesunkiai iššifruojamas: patėvis „netikras tėvas, atėjęs į šeimą po tėvo“, pamotė, podukra, povaikis, išdukterė, įnamis „į namus priimtas gyventi svetimas žmogus“.

Mažesnio masto dalykų pavadinimai turi priešdėlius pa-, po-: pameistrys „dar ne meistras, meistro pagalbininkas“, pakomisijys, pakomitetis, patarmė; pogrupis, porūšis, poskyris, pošeimis ir kt. 

Dūriniai (arba sudurtiniai žodžiai) 

Dūriniai yra tie žodžiai, kurių darybos pamatas žodžių junginys. Paprastai jie nagrinėjami atsižvelgiant į tai, kuri kalbos dalis eina antruoju dėmeniu. Pirmuoju dėmeniu gali eiti įvairios kalbos dalys, o antruoju dėmeniu – daiktavardis ir veiksmažodis. Darybos priemonė – galūnė.

Dūriniai esti su jungiamaisiais balsiais (grėbliakotis, vėjavaikis, galulaukė, darbymetis) ir be jų (garlaivis, juodvarnis). Jungiamuoju balsiu neina tik balsis e. Jungiamieji balsiai kamieno reikšmei įtakos neturi, plg. nepraustaburnis ir nepraustburnis.

 

Dūriniai su daiktavardiniu antruoju dėmeniu

Daiktavardis+daiktavardis. Pirmoji žodžio dalis apibrėžia antrąją pagal: 1) paskirtį: arbatžolės „žolės arbata“, kiemsargis „kiemo sargas“, maistpinigiai „maistui skirti pinigai“, pasagvinė „pasagų kalamoji vinis“; 2) priklausymą: avikailis „avies kailis“, dalgiakotis „dalgio kotas“, gandralizdis „gandro lizdas“; 3) vietą: alksniabudė „alksnių grybas“, šilauogė, takažolė; 4) panašumą: dantiraštis, kyliaraštis, kardžuvė; 5) medžiagą: eglitvorė, kaliadruskė, ledkalnis, vaisvynis; 6) laiką: naktipiečiai, savaitraštis, vasarnamis ir kt.

Labai mažai šio tipo dūrinių, kurių antrasis dėmuo nusakytų pirmąjį: galamaišis (: maišo galas), galūgalvis (: galvų galas).

Būdvardis+daiktavardis: bendrabutis, storgalys, greitkelis, senbernis. Perkeltinės reikšmės dariniai: skystaprotis, -ė, bukagalvis, -ė, baltakė „degtinė“, šaltanosiai „virtiniai su mėlynėmis“.

Skaitvardis+daiktavardis: tritomis, trigrašis, vienkiemis, devyngalvis ir kt. Dūriniai paprastai reikšmės atžvilgiu atitinka darybos pamatą, bet neretai esti ir nutolę, pvz., dviratis tai ne du ratai, triausė „žieminė kepurė“, o ir šimtakojis neturi šimto kojų.

Veiksmažodis+daiktavardis. Dūrinių pirmasis dėmuo yra dalyvis, kuris (kaip ir būdvardis) turi nusakomąją reikšmę: apskretkulnis (: apskretusiais kulnais) „nešvarus žmogus“, išverstakis (: išverstomis akimis), skeltanagis (: skeltais nagais), nuleistapetis, aplėpausis, nepraustaburnis ir kt.

Prieveiksmis+daiktavardis: aplinkkelis, pusiaukelė, pusiaužiemis, gretasienis, daugtaškis.

Įvardis+daiktavardis. Dūrinių pirmieji dėmenys yra savi-, sava-, kita-: savimeilė, savidrausmė, savamokslis, savadarbis, kitakilmis, kitatautis.

Yra dūrinių, kurių antrojo dėmens galūnė nepakitusi: savieiga, savikritika, saviveikla.

 

Dūriniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu

Daiktavardis+veiksmažodis: auksakalys, kaminkrėtys, šienpjovys, badmirys, -ė „mirštantis badu“. Šie žodžiai gali būti dviejų giminių (juokdarys ir juokdarė), tačiau didžioji jų dalis reiškia asmenis pagal vyrų darbus ir yra tik vyriškosios giminės (kraitvežys, kaminkrėtys).

Daiktų ir reiškinių pavadinimai esti tik vienos kurios giminės: dujotiekis, dūmtraukis, kelrodis, laikrodis, galvosūkis, mėšlavežis, saulėtekis.

Su galūne -a yra ne tik daiktų, bet ir asmenų pavadinimų: saulėgrąža, akistata, žemėvalda, kalbotyra ir akiplėša, naktibalda.

Skaitvardis+veiksmažodis su galūnėmis -is, -ė, -a: dvikinkis, vienkinkis, viensėdis, pirmagimis, -ė, vientūris, -ė; dvisėda, vienaskaita, dviskaita. Tokių dūrinių nedaug.

Įvardis+veiksmažodis su galūnėmis -is, -ė ir -a: savižudis, -ė, savivartis, -ė, kitatikis, -ė; saviaukla, savigarba, savigyna, savišalpa, savijauta, savimyla. Pavyzdžiai rodo, kad pirmuoju komponentu eina tik dviejų įvardžių kamienai: kita- ir savi-.

Prieveiksmis+veiksmažodis: a) asmenų pavadinimai su galūnėmis -is, -ys, -ė: gražbylys, -ė, naujakurys, -ė, aiškiaregys, -ė, garsiakalbis, -ė, čiabuvis, -e; b) daiktų ir reiškinių pavadinimai su galūnėmis -is ir -a: kiaurapūtis, skerstraukis; šlapdriba, plikšala, pusiausvyra, daugiskaita, o su galūne -as: naujadaras.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *