Būdvardžių daryba

      Būdvardis skiriasi nuo daiktavardžio visais požymiais – reikšme, forma ir vartojimu. Todėl ir būdvardžių daryba skiriasi nuo daiktavardžių darybos. Nors būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, padaromi tais pačiais būdais, bet jų esmė kitokia.

 

Priesagų vediniai

Būdvardžių priesaginei darybai būdinga: 1) nedidelis priesagų kiekis ir 2) priesagų daugiareikšmiškumas. Todėl priesaginės būdvardžių darybos aprašas tik pačiais bendriausiais bruožais gali sutapti su daiktavardžių priesaginės darybos aprašu. Bendra yra tik tai, kad būdvardžiai su priesagomis padaromi ir iš kitų kalbos dalių. Be to, būdvardžiai su priesagomis dažniausiai daromi iš daiktavardžių, paskui – iš veiksmažodžių ir mažiausiai – iš pačių būdvardžių. Tokia darybos kryptis nekrinta į akis, nagrinėjant daiktavardžių priesaginę darybą.

Vediniai iš daiktavardžių

Vediniai iš daiktavardžių turi priesagas -inis, -ė, -ingas, -a, -iškas, -a, –(i)otas, -a, –(i)uotas, -a ir kt. Darumo eilę nustatyti nelengva, tačiau, be jokios abejonės, dariausia iš jų ir daugiausia reikšmių turi priesaga -inis, -ė.

Priesagos -inis, -ė vediniai reiškia: 1) medžiagą, iš kurios padarytas daiktas: varinė rankena „rankena iš vario, vario rankena“, akmeninis kirvelis „kirvelis iš akmens, akmens kirvelis“; 2) priklausymą tam, kas pasakoma pamatiniu žodžiu (išskyrus asmenis): kiauliniai taukai „kiaulių taukai“, beržinės šakos „beržų šakos“; 3) panašumą į tai, kas reiškiama pamatiniu žodžiu: rožinė spalva „tokia kaip rožės“, lėkštinės akėčios „kurių purenamosios dalys panašios į lėkštes“, lininiai plaukai „tiesūs, švelnūs, linų spalvos“: 4) daikto paskirtį: arbatinis šaukštelis „šaukštelis, skirtas arbatai“, avinės žirklės „avių kerpamosios žirklės“, šventinis drabužis „skirtas šventėms“; 5) daikto ypatybę pagal vietą: apatiniai dantys, galinis langas „kuris namo gale“, kišeninis laikrodis „nešiojamas kišenėje“, vietiniai gyventojai „čiabuviai“; 6) ypatybę pagal laiką: naktinis budėjimas „budėjimas naktį“, pavasarinės gėlės „žydinčios pavasarį“, vasariniai drabužiai „dėvimi vasarą“; 7) ypatybę pagal pagrindinę veikimo priemonę, energijos šaltinį: diržinė mašina „varoma diržais“, vandeninis malūnas „varomas vandeniu“, elektrinis virdulys „verdama elektra“, žibalinė lempa „deginama žibalu“; 8) ypatybę pagal polinkį: kanapinis žvirblis „lesantis kanapes, kanaplesis“, saldaininis vaikas „mėgstantis saldainius“; 9) ypatybę pagal matą: litrinis butelis „litro talpos“, metrinės malkos „metro ilgio“, pūdinis paršas „sveriantis pūdą“, sprindiniai lašiniai „sprindžio storio“ ir kt., pvz.: auliniai batai „su aulais“, ausinė kepurė „su ausimis“, dūminė pirkia „be kamino“.

Priesagos -ingas, -a vediniai reiškia: l) ypatybę pagal gausumą to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: akmeningas laukas „su daug akmenų“, balsingas vyras „stipraus balso“, lietingas oras „su ilgais, gausiais lietumis“, spalvingi drabužiai „įvairių spalvų, ryškių spalvų“; 2) įgimtą polinkį: karinga gentis „linkusi kariauti“, kerštingas žmogus „linkęs kerštauti“, tvarkinga mergaitė „mėgstanti tvarką“; 3) kalbant apie gyvulio patelę, nešiojančią vaisių: paršinga kiaulė, ėringa avis, veršinga karvė ir t. t.; 4) ko nors turintis: darbingas žmogus „turintis jėgų, galintis dirbti“, laiminga mergaitė „turinti laimės, pasisekimo“, talentingas vaikinas „turintis talentą“. Iš šios grupės skiriasi du būdvardžiai: turtingas ir skolingas. Jie vartojami kaip ir visi kiti priesagos -ingas vediniai: turtingas „turintis turto“, skolingas „turintis skolų“, bet ir su valdomuoju linksniu: Šiemet esame turtingi šieno. Jis man skolingas šimtą litų.

Priesagos -iškas, -a vediniai reiškia: 1) ypatybę pagal panašumą: asiliškas užsispyrimas „atkaklus ir kvailas“, bobiškos kalbos „nerimtos, tauškalai“, broliškas sutarimas „kaip brolių, artimas“, dangiška spalva „kaip giedro dangaus“, karališki pietūs „labai geri, kaip karalių“; 2) ypatybę pagal daikto priklausymą rūšiai: kareiviški drabužiai „uniforma“, lotyniškos raidės „lotynų raidės“, lenkiški obuoliai „atvežti iš Lenkijos“.

Perkeltine reikšme vartojami dariniai: milžiniškas darbas „labai didelis ir reikšmingas“, žmoniškas elgesys „geras“, praktiški patarimai „naudingi“.

Šios priesagos darumą rodo daugybė vedinių iš tarptautinių žodžių: apatiškas, ekonomiškas, elegiškas, magiškas, logiškas ir kt.

Priesagos -ėtas, -a vediniai: gėlėta skarelė „su gėlių piešiniais“, dėmėtas švarkas „su dėmėmis“, duobėtas kelias „kelias su duobėmis“, žvaigždėtas dangus „nusėtas žvaigždėmis“, rauplėtas veidas, žemėtos rankos. Ryški paviršiaus padengimo ir gausumo, turėjimo reikšmė.

Priesagos -otas, -a vediniai reiškia ypatybę pagal turėjimą ko nors tiek išorėje, tiek viduje: ašarotos akys „pilnos ašarų“, rasotas stiklas „padengtas rasa“, kuprotas žmogus „su kupra“, strazdanotas veidas „nusėtas strazdanomis“, ūkanotas rytas „su ūkanomis, rūku“, šakota liepa „vešli, išsišakojusi“.

Perkeltinė reikšmė: galvotas vyras „išmintingas, protingas, gabus“.

Priesagos (i)uotas, -a vediniai turi dvi ryškesnes reikšmes: 1) žymi daikto ypatybę pagal ko nors turėjimą, dėvėjimą: akiniuotas vyras „su akiniais“, gumbuota lazda „su gumbais“, kailiniuota moteris „su kailiniais“; 2) padengtą paviršių: degutuotas, žibaluotas, kreiduotas, rašaluotas; spuoguotas veidas, randuotos rankos „su randais, spuogais paviršiuje“.

Priesagos -inas, -a vediniai labai artimi priesagų -ėtas ir -uotas vediniams, pvz.: dulkinas drabužis ir žemėtos rankos, dulkėtas kelias, dumblinos kojos ir dumbluotos kojos. Tačiau absoliučios tapatybės nėra: kraujuotos rankos „išteptos krauju“, o kruvinos rankos – ne tik išteptos, bet ir nusikaltėlio rankos; dulkėtas – paprastai tik paviršius, o dulkinas „prisisiurbęs dulkių“.

Vediniai iš veiksmažodžių

Daugybė dviskiemenių būdvardžių turi bendrą šaknį su veiksmažodžiais: senas senti, bukas bukti, baltas balti. Aišku, kad tarp šių žodžių yra ir reikšmės, ir darybos santykis. Kai kurie būdvardžiai nuo veiksmažodžių skiriasi ir priebalsinėmis priesagomis -d-, -l-, -n-, -r-, -s-, -t- ir kt.: saldus (: salti), drėgnas (: drėkti), gležnas (: gležti), sukrus (: sukti), baltas (: balti), tamsus (: temti). Tačiau darybos ryšiai populiariose gramatikose sunkiai išnarpliojami ir tokie dviskiemeniai žodžiai laikomi paprastaisiais.

Priesagos -tinis, -ė vediniai turi bendraties kamieną: austinis (: austi), dirbtinis (: dirbti), įprastinis (: įprasti), rašytinis (: rašyti), suktinis (: sukti), vyniotinis (: vynioti).

Jų reikšmė labai artima būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių reikšmei: pintinė juosta pinta juosta, megztinė suknelė megzta suknelė. Priesagos -tinis vediniai žymi daikto rūšį pagal padarymą, o dalyviai – tik iš atitinkamo veiksmo kilusią ypatybę. Tai labai artima, bet ne tapatu. Pvz., lenktinis peilis yra ne lenktas, o lankstomasis. Šios priesagos vediniai linkę daiktavardėti: megztinis, veltiniai „iš vilnų veltas apavas“, vyniotinis „suvyniotas mėsos ar kokios tešlos gaminys“, suktinis „toks šokis“.

Vediniai iš būdvardžių

Vediniai su mažybinėmis priesagomis daromi iš kokybinių laipsniuojamųjų būdvardžių. Įvairios priesagos (-utis, -ė, -ytis, -ė, –(i)ukas, -ė, –(i)ulis, -ė, -ėlis, -ė; -ylis, -ė; -učiukas, -uliukas, -utėlaitis ir kt.) gali jungtis prie tos pačios šaknies. Pvz.: mažas mažutis, mažytis, mažiukas, mažiulis, mažėlis, mažylis, mažučiukas, mažuliukas, mažutėlaitis. Vienu pavyzdžiu galima parodyti visų tokių būdvardžių darybą.

Pagal priesagas ir šiuos būdvardžius vadina mažybiniais, maloniniais, tačiau tai nereiškia, kad ypatybės yra mažiau, negu žymima paprastuoju būdvardžiu. Plg. maža mergaitė ir mažučiukė, mažutėlaitė mergaitė. Taigi vedinys to „mažumo“ reiškia daugiau negu paprastasis būdvardis.

Priesagos -okas, -a vediniai reiškia: 1) ypatybę, trupučiuką viršijančią normą: Šitas švarkas man didokas, batai mažoki, sijonas platokas; 2) ypatybę, artimą priešdėlio apy- vediniams: duslokas balsas „apyduslis“, storokas žmogus „apystoris“, saldokas obuolys „apysaldis“.

Priesagų -svas, -a, -švas, -a, -zganas, -a vediniai reiškia atspalvius: gelsvas, -a, melsvas, -a, juosvas, -a, rausvas, -a, pilkšvas, -a. Priesagų fonetinė sudėtis rodo, kad šie būdvardžiai galėtų būti padaryti ir iš atitinkamų veiksmažodžių: juosvas (: juosti), gelsvas (: gelsti), rausvas (: rausti), bet pilkšvas, balkšvas, balzganas, melzganas, žalzganas susieti su veiksmažodžiais būtų sunku.

Vediniai su priesaga -inis, darybos reikšme beveik nesiskiria nuo pamatinių žodžių: įžambinis, -ė (: įžambus), skersinis, -ė (: skersas), saldinė obelis „saldukė“, lyginis (: lygus).

Sudaiktavardėję vediniai: skersinis „gimnastikos prietaisas“, palaidinė „toks viršutinis drabužis“, tankinis „tankus sietas“. Tokie žodžiai turi tik vieną giminės formą.

Vediniai iš kitų kalbos dalių

Priesaginiai būdvardžių vediniai sudaro kiek ryškesnes, apibrėžtesnes grupes iš skaitvardžių, įvardžių ir prieveiksmių.

Iš dauginių skaitvardžių būdvardžiai daromi su priesaga (i)opas, -a: vieneriopas (: vieneri), dvejopas (: dveji), trejopas (: treji), ketveriopas (: ketveri) ir t. t. Netgi sakoma dešimteriopai (: dešimteriopas), šimteriopai (: šimteriopas) atsilyginsiu, nors atitinkamų dauginių skaitvardžių ir nėra. Veikia analogija (tipo trauka). Keleriopas padarytas iš skaitvardinio įvardžio keleri, bet visokeriopas – analoginis darinys, nes nėra įvardžio visokeri, priesaga šiuo atveju laikytina žodžio dalis -eriopas.

Iš skaitvardžių dar daromi būdvardžiai su priesagomis -inis, -ė, -ainis, -ė: šešiolikinis skietas, penkiolikinė mergaitė, ketvirtainis pyragas.

Iš įvardžių daromi būdvardžiai su priesaga -iškas, -a: maniškas (: manas), taviškas (: tavas), jūsiškas, saviškas (: savas), visiškas (: visas).

Iš prieveiksmių būdvardžiai daromi su priesagomis -inis, -ė, -ykštis, -ė, -ykščias, -a: aplinkinis (: aplink), atgalinis (: atgal), atbulinis (: atbulai), nuolatinis (: nuolat), tiesioginis (: tiesiog), pernykštis ir pernykščias sniegas (: pernai), vakarykštis ir vakarykščias valgis (: vakar).

Galūnių vediniai

Su galūnėmis -as, -a, -us, -i būdvardžiai daromi iš veiksmažodžių. Pagrindinį darybos reikšmės skirtumą lemia žodžio priklausymas kalbos daliai: veiksmažodžiai reiškia veiksmą, o būdvardžiai – ypatybę kaip veiksmo rezultatą.

Galūnės -us, -i vediniai: pakilus, -i (: pakilti), apdairus, -i (: apsidairyti), pastabus, -i (: pastebėti), išlaidus, -i (: išleisti), nuostabus, -i (: nustebti), nuolankus, -i (: nusilenkti), sumanus, -i (: sumanyti), užmaršus, -i (: užmiršti); alkus, -i (: alkti), laidus, -i (: leisti), lakus, -i (: lėkti), klampus, -i (: klimpti), ramus, -i (: rimti), talpus, -i (: tilpti), valgus, -i (: valgyti) ir kt.

Galūnės -as, -a vediniai: atkilas, -a (: atkelti), atviras, -a (: atverti), atskiras, -a (: atskirti), ištižas, -a (: ištižti), pakrikas, -a (: pakrikti), praviras, -a (: praverti), uždaras, -a (: uždaryti); bukas, -a (:  bukti), blogas, -a (:  blogti), menkas, -a (: menkti), plikas, -a (: plikti), senas, -a (: senti) ir kt.

Priešdėliniai būdvardžiai

Priešdėlinių būdvardžių nedaug. Bendrinėje kalboje paprastai vartojamas tik priešdėlis apy-, o tarmėse yra ir pa-, po-, prie-, pro-. Visiems šiems priešdėliams bendra tai, kad naują žodį sudaro kartu su galūne tik iš laipsniuojamųjų būdvardžių: apygeris, -ė (: geras), apyžalis, -ė (: žalias) „ne visai iškepęs“, apysaldis, -ė (: saldus). Jų reikšmė artima priesagos -okas, -a vediniams – saldokas, -a „ne visai, truputį saldus“. 

Tarmių pavyzdžiai: Pageras žmogus, tik papiktas. (Kamajai) Šiandien pogražė diena, reik skubint kast bulves. (Kražiai) Laukai jau praplikiai sniego nedaug. (Surviliškis) Jei žmogus prie kurtis, tai ir priekvailis. (Alovė)

Tik priešdėlis ne- pats vienas (be galūnės) padaro naują žodį, teigiamojo žodžio antonimą: geras negeras „blogas“, švarus nešvarus „purvinas“, didelis nedidelis „mažas“, gražus negražus „bjaurus“. Priešdėlis ne- rašomas kartu. Bet yra nemažai atvejų, kai ir su kokybiniais būdvardžiais ne yra dalelytė ir rašoma atskirai: Šis drabužis ne juodas, tik tamsoje taip atrodo. Su spalvas reiškiančiais būdvardžiais, kai tik paneigiama, o ne pasakoma, kokia tai spalva, ne rašomas atskirai: ne žalias, ne raudonas, ne mėlynas.

Yra ir daugiau būdvardžių, turinčių prieš šaknį priešdėlius. Bet jų negalima vadinti priešdėliniais vediniais, nes priešdėliu virsta darybos pamato prielinksnis, o tikrosios darybos priemonės yra priesagos arba galūnės: pomirtinis gyvenimas (: po mirties), ikikariniai, prieškariniai, pokariniai laikai (: iki karo, prieš karą, po karo), begalinė širdgėla (: be galo), priešlėktuvinė gynyba, tarptautinis simpoziumas ir kt. Galūnių vediniai: beakuočiai miežiai (: be akuotų), bemiegės naktys (: be miego), beginklis žmogus (: be ginklo); nuolankus (: nulenkti), iškilus (: iškilti), padrikas (: padrikti) ir kt.

Dūriniai (arba sudurtiniai žodžiai)

Būdvardžių dūrinių esmė nesiskiria nuo daiktavardžių. Todėl jie, kaip ir daiktavardžiai, pirmiausia klasifikuojami pagal antrąjį dėmenį. Vyriškosios giminės būdvardžių galūnė -is, o moteriškosios – –ė, kartais -as, -a. Dūriniai gali būti su jungiamaisiais balsiais ir be jų, pvz.: saldžiarūgštis, -ė ir saldrūgštis, -ė; nuskustagalvis, -ė ir nuskustgalvis, -ė. Tik be jungiamojo balsio – juodbėris, -ė, žalmargis, -ė, keturpėsčias, -ia; tik su jungiamuoju balsiu – bukagalvis, -ė, silpnaprotis, -ė, penkiakampis, -ė.

Dūriniai su daiktavardiniu antruoju dėmeniu

Būdvardis+daiktavardis dūrinių yra daugiausia. Tai ir suprantama: būdvardis eina su daiktavardžiu ir nusako jo ypatybę. Tas nusakomasis ryšys išlieka ir dūrinyje: baltagalvis senelis „su balta galva, pražilęs“, ilgakaklis ąsotis „su ilgu kaklu“, plačiapetis vyras „petingas“, mažaraštis žmogus „mažai, menkai temokantis rašyti“, gėlavandenės žuvys „gėlųjų vandenų žuvys“ ir t. t.

Daiktavardis+daiktavardis dūrinių nedaug, juose esama metaforizacijos: šilkavilnės avys „švelnių, tokių kaip šilkas vilnų“, arkliadantis žmogus „su dideliais kaip arklio dantimis“, briedkriaunis peilis.

Skaitvardis+daiktavardis: dviaukštis namas „dviejų aukštų“, dviratis vežimas „su dviem ratais“, devyniagalvis slibinas „su devyniomis galvomis“, dvimetis vaikas „dvejų metų“, penkialapis dobilas, penkiakampė žvaigždė, antraeilės pareigos „šalutinės“.

Įvardis+daiktavardis: kitatautis „kitos tautos, svetimšalis“, šiųmetis, nevisprotis, kitakalbis, kasmetis, kasdienis darbas.

Dalyvis+daiktavardis: atlėpausis „su atlėpusiomis ausimis“, skustagalvis „skusta galva“, nugrubnagis „nugrubusiais nagais“; yra metaforizacijos: nutrūktgalvis, pramuštgalvis „išdykėlis“, lenktapirštis „vagis“.

Prieveiksmis+daiktavardis: daugiadienės lenktynės, daugiakalbis žmogus, daugiapienė karvė, pusiauamžė moteriškė.

Dūriniai su būdvardiniu antruoju dėmeniu

Jų labai nedaug, o daryba ne visų pakankamai ryški, pvz., šviesmėlynis gali būti padarytas iš šviesus mėlynas (būdvardis+būdvardis) ir iš šviesiai mėlynas (prieveiksmis+būdvardis). Neaišku, kai kalbama apie spalvas su tam tikrais atspalviais. Gal tik gyvulių spalvos nusakomos prieveiksmis+būdvardis: juodbėris žirgas „juodai bėras“, žalmargė karvė „žalai marga, baltais ir žalais lopais“, bet ir tai reikšmė kiek nutolusi nuo darybos pamato: juodbėris „tamsus bėras, beveik juodas“. Sunku kitais žodžiais nusakyti baltkeršės karvės spalvą, nors darybiškai tai yra baltai kerša.

Yra ir individualių darinių: gegužraibis gaidžiukas „raibas kaip gegužė“, linžydris audeklas „linų žiedų žydrumo“, keturpėsčias „vaikščiojantis keturiomis žmogus ar vaikas“. Apie gyvulius, turinčius keturias kojas, niekas nesako keturpėsčias.

Dūriniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu

Daiktavardis+veiksmažodis dūriniai remiasi veiksmažodžio valdomuoju junginiu: duonriekis peilis (: riekti duoną). Jungimo dėmenų tvarkos neatitikimas rodo, kad tiesioginė žodžių tvarka galėjo būti ir duoną riekti. (O gal duonriekis duonos riekiamasis peilis.) Plg. kitus pavyzdžius: aludarė trikojė (: daryti alų), arkliarišės virvės (: rišti arklį), bulviaskutis peilis (: skusti bulves), žiemkenčiai rugiai (: kenčia žiemą), kanaplesis žvirblis (: lesti kanapes).

Skaitvardis+veiksmažodis dūrinių struktūra dabartinėje kalboje ne visada aiški. Pavyzdžiui, dvigulė lova „skirta gulėti dviem“, dvikinkis, vienkinkis vežimas „kinkomas dviem ar vienu arkliu“, bet būdvardžiai dvilypis, trilypis, dvigubas, trigubas, keturgubas turi tik istoriškai paaiškinamą antrąjį dėmenį: -lypis siejamas su lipti, o -gubas su gaubti. Bet dabar šis ryšys toks blankus, kad -lypis ir -gubas dažnai vadinama ne žodžiais, o priesagomis.

Prieveiksmis+veiksmažodis: greitviris puodas (naujadaras iš greitai virti), kiauramušis grąžtas (: kiaurai mušti), sausvirės bulvės (: sausai virti) „virtos su mažai vandens“, pusaugis vyras.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *