Giminė

      Kadangi lietuvių kalbos tarmėse daiktavardžių giminė įvairuoja, tai ir grožinėje literatūroje pasitaiko, kad daiktavardžio giminė neatitinka bendrinės kalbos normos:

      Šitai atnešu tamstai žiedą su rūtais (rūtomis), priimk tuos daiktus kaipo dovaną nekaltybės dukteries mano.

      Veržias į pasaulį vien platų, kur audros ir viesulos (viesulai) ūžia.

      Besiskiriantieji gimine nuo bendrinės kalbos daiktavardžiai yra vietos kolorito perteikimo priemonė.

      Šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje giminė yra vienas iš emocinio vertinimo būdų. Vyriškos lyties asmenį vadinant moteriškosios giminės daiktavardžiu arba moteriškos lyties asmenį – vyriškosios, personažas sumenkinamas, pabrėžiamas jo prigimties neatitikimas būdo, išvaizdos:

      Jo dukterys – kazokai, ne mergos.

      Stilistiškai neutraliu laikytinas toks daiktavardžių giminės vartojimas, kaip Jonaspuikus auklė; Mergina – taksi šoferis. Šįsyk tik išryškėja, kad asmuo dirba vyrui ar moteriai neįprastą darbą.

      Kalbančiųjų santykių intymumą, šiltumą rodo kreipimasis vyriškąja gimine į moteriškos lyties asmenį:

      – Tik, Astuliuk, prašau, būk pasiruošusi, nes pavėluosime į traukinį.

      – Elziuk!… Šit Jurgis klausia: ar ta pintinė tai visas tavo bagažas?

      Taip kreipiamasi tik į artimą, gerai pažįstamą žmogų buitinėje aplinkoje. Visais kitais atvejais taip kreipdamasis, pašnekovas atrodytų familiarus ar net juokingas.

      Moteriškoji giminė vyriškos lyties .atstovui, reiškiant emocijas, tetaikoma tik Žemaičiuose:

      „Motinėle, štai sūnus mano Kazelė, štai moteris mano Domicė. Atsakė motina. ,,Nu, gerai, gerai, ačiū viešpačiui, kad gyvas tebesi, aš kartkartėmis meldžiaus už tavo dušią ir tariau jau mirus. Joni, bėk tu šarpiai į miestelį, paieškok tėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus.

      Tikrinių daiktavardžių (vardų) giminę kaitaliojant, sustiprinamas komiškas efektas.

      Svarbų vaidmenį daiktavardžio giminė vaidina, kuriant personifikacijas. Giminės kategorija paremta visiems gerai žinoma pasaka ,,Eglė žalčių karalienė“. Ši pasaka beveik neišverčiama į kitas kalbas dėl medžių vardų gramatinės giminės skirtybių. Kai įmanoma rinktis daiktavardžio giminę, poetai renkasi tokią, kuri labiau sustiprintų išraišką, sužadintų pageidaujamas asociacijas:

      Ant mano delno saulėta gintaro paukštė, ir šiandieną aš tau kalbėsiu apie saulėtą, gražią gintaro paukštę.

      Gėlėtas geguži, meilus, prakilnus! Buvai man kaip sapnas saulėtas, švelnus…

      Moteriškosios giminės daiktavardis paukštė, sutapdamas gimine su žodžiais Lietuva, respublika, personifikaciją daro įtikinamesnę, įtaigesnę; pavartojusi gegužis vietoj įprastinio mėnesio pavadinimo, poetė pavaizduoja jį kaip mylimąjį, kaip savo meiles objektą. Daiktavardžiai paukštis ir gegužė, pakeitus giminę, virsta poetizmais.

      Įdomūs stilistiniu požiūriu bendrosios giminės daiktavardžiai. Jais dažniausiai kuriamos žmonių ir kitų gyvų padarų charakteristikos:

      Čičinsko puikų dvarą

      Nuo Mitriūnų ir Lenčių

      Suvažiavę duoda garą

      Daug bajorų, daug svečių:

      Mantvydaitis juokdarys,

      Bartkaus posūnis Kairys,

      Ožkabarzdis – jaunikaitis,

      Aldadrikas Jonuška,

      Žvairas kūtvėla Tiška

      Ir naktibalda Valaitis. (M.)

      Tikrai, ypač dideliuose miestuose, žvirblis yra ne tik drąsus, bet tiesiog akiplėša.

      Panašūs pasakymai turi neigiamą emocinę spalvą, rodo kalbantįjį nepalankiai ką nors vertinant.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *