Epitetas

      Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą ar jų ypatybę pažymintis žodis, vartojamas norint juos meniškai apibūdint:

      Kur lygūs laukai,

      Snaudžia tamsūs miškai,

      Lietuviai barzdočiai dūmoja;

      Galanda kirvius,

      Kalavijus aštrius

      Ir juodbėrį žirgą balnoja. (M.)

      Sintaksiškai epitetas dažniausiai sudaro pažyminį. Bet jis gali eiti ir aplinkybe:

      Trankiai, piktai, gaivalingai

      Ritas per audrą banga. (S. N.)

      Epitetą reikia skirti nuo paprasto, t. y. loginę funkciją atliekančio, pažyminio ar aplinkybės. Jis yra toks žodis, kuris išreiškia emocinį autoriaus santykį, rodo subjektyvų jo požiūrį į asmenį, daiktą, reiškinį.

      Jei cituotose Maironio, Salomėjos Nėries kūrybos ištraukose epitetus išbraukysime, turinys nepasikeis, tik išblės emocinis sakinio poveikis, nublanks vaizdas. Lygia dalia labai nukentės eilėraščio poetinis skambesys, išbraukus mėlyną, gintarinius, seną, ramiai ir kitus tolygius žodžius A. Venclovos ,,Tėviškėje“:

      Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,

      Gintariniai krantai ir sena Palanga.

      Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,

      Smėly plakas pavargusi marių banga.

      Tai rodo, kad tie būdvardžiai, prieveiksmis ir dalyviai čia atlieka ne dalykinę, o estetinę emocinio poveikio ir vaizdinę funkciją. Jie yra ne paprasti pažyminiai ar aplinkybės, o meniniai epitetai.

      Iš kalbos dalių epitetais dažniausiai eina būdvardžiai ir prieveiksmiai. Gana dažni dalyviai.

      Kiek retesni epitetai – pusdalyviai:

      Šakos, ant kurių po langais užgimė veislė

      Ir lizdelyj, nei lopšyj, čypsėdama verkė

      Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės

      Ir savo penq be momos skraidydama gaudė,

      Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,

      Kad jos, nei žagarai sausi, siūbuodami barška. (K. D.)

      Epitetu dažnai eina daiktavardžio kilmininkas, ypač tautosakoje:

      Čia ne barsukų urvai, o dvarai mūravoti, žmonės bagoti: vario vartai, aukso raktai, geležinės durys, sidabro spynos.

      Juo eina daiktavardis – derinamasis pažyminys, priedėlis:

      Tą dieną į mano širdį buvo įmesta sėkla, iš kurios per daugelį metų išaugo didelė meilė gyvajai žemeimūsų gimdytojai ir maitintojai, mūsų lopšiui ir kapui.

      Ir atjoja bernužis

      Puikorėlis:

      – Padėk dieve, mergužėle

      Vargdienėle.

      Epitetai esti sudėtiniai:

      O po kojų žemai stebuklingai graži

      Žydi rožėmis Alpių šalis. (M.)

      Leiskim, vyrai, naują laivą,

      Tieskim bures lino drobės. (V. M.-P.)

      Epitetus skirstome į emocinius ir vaizdinius:

      Ir siuntė Mykis sūnų savo vyriausiąjį vakaruosna, kur baltosios jūros banguoja, kur narsus Kęstutis sunkiai vargsta… Kitus du siuntė, kur tyra Neris žaidė, mėlynas savo bangas bekilnodama, kur garsus Vilnius kuorais padangę rėmė, kur senas Algirdas, visų kunigų kunigaikštis, kelionę rengė, o kur – niekas nežinojo…

      Ar liečiu aš knygą, ar regiu tyrame pavasario danguje plazdančias žvaigždes, ar girdžiu toli pradundantį traukinį,– visa tai duota man daugybės mano brolių aukos kaina, ilgų žmonijos kančių ir pastangų kaina.

      Tokie būdvardžiai, kaip baltas, tyras, mėlynas, dalyviai plazdantis, dundantis, labiau aktyvina mūsų vaizduotę ir laikytini vaizdiniais epitetais, o tokie būdvardžiai, kaip narsus, garsus, senas, ilgas, prieveiksmis sunkiai, labiau veikia mūsų emocijas ir laikytini emociniais.

      Tautosakoje bei jos priemonėmis stilizuojančių autorių kūryboje dažnai vartojami vadinamieji nuolatiniai, arba pastovieji, epitetai, kurie, anot B. Sruogos, ,,slankioja, prilipę prie žodžių, tarytum prie jų pridžiūvę ir savyje suakmenėję“:

      Gilias upes bebrendant, aukštus kalnus belipant, per žalias girias bejojant, sukukavo raiba gegelė. Ne gegelė kukavo, bet mūsų jaunikaitis graudžiai verkė.

      Arba: Galando broliai šveitrius kalavijus, mėgino šarvus, kuriuos iš tolimų kraštų buvo atvežę vaizbūnai, rengė širmus žirgelius tolimon kelionėn ir kaustė juos plieno pasagėlėmis, ir, pasibalnoję pakamanoję eiklius žirgus, išjojo iš aukšto tėvų dvaro per vario vartelius.

      Epitetas – labai reikšminga stilistinė priemonė: jis sustiprina žodžio emocinį krūvį, išryškina vaizdą, atgaivina bei praturtina žodžio asociacijas, kelia skaitytojui vienokią ar kitokią nuotaiką:

      Aukščiau siūbuojančių girių toli švietė mėlynose padangėse balti jos kuorai, kur dienas ir naktis sargai stovėjo. Sienos, iš didelių akmenų milžinų sukrautos, žilomis samanomis apžėlusios, rūsčiai dairėsi aplinkui, kaip niaurus dairosi vilkas šaltą žiemos naktį, ar nepamatys kur priešininko nedraugo.

      Arba:

      Ežero skaisčios bangos liūliavo

      Žaliu smaragdu.

      Ant lapų rasa deimantinė

      Drebėdama mirga bailiai.

      Jeigu epitetus išleistume, įspūdis labai nublanktų; nebebūtų tos nuotaikos, to frazės įtaigumo.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *