Kalba ir valstybė

     Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje, Antra vertus, tiktai sukūrusi valstybę, tauta gali nevaržomai ugdyti savo kalba, saugoti ją nuo kenksmingų įtakų, taikyti ją visoms mokslo, kultūros ir apskritai visuomenės gyvenimo sritims. Nepriklausomybės praradimas – didžiausia grėsmė kiekvienos tautos kalbai ir kultūrai.

Kalbos ir valstybės ryšį akivaizdžiai rodo Lietuvos istorija. Savarankiškos valstybės įkūrimas XIII a. išgelbėjo lietuvių tautą nuo tragiško prūsų, galindų, Dnepro baltų likimo. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė suvienijo lietuvių gentis į galingos valstybės branduolį ir sudarė sąlygas lietuvių kalbai funkcionuoti jos viešajame gyvenime. Lietuvių kalbos vartojimo netrikdė ir ta aplinkybė, kad oficialūs dokumentai buvo daugiausia rašomi kanceliarine slavų kalba, turėjusia to melo Rytų Europoje panašią tarptautinio bendravimo funkciją kaip lotynų kalba Vakaruose.

Valstybinio savarankiškumo netekimas po Liublino unijos sukėlė lietuvių kalbai pragaištingų padarinių. Lietuvių kalba buvo (1560) išstumta iš valdovo rūmų, iš oficialaus valstybinio bendravimo, paskui ir vidinius reikalus diduomenė ėmė tvarkyti lenkų kalba. Nuo XVIII a. lietuviškų knygų ir kitų raštų kalbą užplūsta skolinių ir svetimų raiškos būdų srautas, jis sunkiasi ir į šnekamąją kalbą, ypač lietuvių kalbos ploto pakraščiuose. Dar sunkesni laikai lietuvių kalbai atėjo po visiško unijinės valstybės žlugimo ir Lietuvos didžiosios dalies prijungimo prie Rusijos. Atsispirti planingam rusinimui ir lenkinimui, išsaugoti nepažeistą savo kalbos branduolį per tuos juoduosius istorijos šimtmečius lietuvių tautai padėjo ne tik labai tvirtos etninės kultūros šaknys, bet ir šviesuomenės atmintyje išsaugota didžios valstybinės praeities vizija. Tai ji iš LDK metraščių ir kronikų buvo Daukanto, Stanevičiaus ir kitų Vilniaus universiteto auklėtinių perduota XIX a. antrosios pusės Lietuvos išsivaduojamajam judėjimui ir išsakyta ligi šiol mūsų lūpose skambančiais Vinco Kudirkos žodžiais: „iš praeilies tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Tačiau nuostoliai, kurių dėl valstybės žlugimo patyrė lietuvių tauta ir kalba, liko ir jau visiems laikams liks nepataisomi. Nuo XVI a. iki nepriklausomybės atkūrimo lietuvių kalbos plotas sumažėjo daugiau negu trečdaliu, dalis lietuvių kalbos šnektų atsidūrė ir ligi šiol tebėra už mūsų valstybės sienų – Baltarusijoje, Lenkijoje. Ten kalbinė ir kultūrinė asimiliacija po 1918 m. ne tik nesulėtėjo, bet pasidarė dar spartesnė. Niekada nebeatžels išdegintos lietuvių kalbos šaknys Rytprūsiuose. „Taip lygiai einasi Lietuvoj ir kituose parubežiuose; Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba“, – rašė įspėdamas tautiečius Jonas Basanavičius pirmojo „Aušros“ numerio pratarmėje.

Kokią didžiulę reikšmę lietuvių kalbai turėjo nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetis, iki šiol dar nesame iki galo išsiaiškinę. Ilgą laiką apie tai buvo galima kalbėti tik pusbalsiu. Netrūko ir menkinančių pastabų apie tariamą „buržuazinės valdžios“ abejingumą kalbai ir kultūrai, apie žemą knygų ir laikraščių kalbos lygį.

Iš tikrųjų nepriklausomybės metais lietuvių bendrinė kalba išaugo, sutvirtėjo taip greitai ir visapusiškai kaip niekada anksčiau, juoba vėliau. Per mokyklą, spaudą, radiją, savą administraciją bendrinė kalba išplito įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, buvo apibrėžtos ir rašomojoje kalboje įtvirtintos svarbiausios rašybos, skyrybos, žodžių darybos ir vartojimo normos. Iš Jono Jablonskio bendrinės kalbos vairą perėmė Pranas Skardžius, Antanas Salys ir kiti nepriklausomybės sąlygomis išaugę kalbininkai, kurių veikla padėjo pritaikyti lietuvių kalbą naujoms gyvenimo reikmėms, padaryti ją mokslo ir kultūros kalba. Labai praturtino bendrinę kalbą suklestėjusi grožinė literatūra. Kartu su mokslo raida sparčiai plėtojosi terminija, susiformavo mokslinis, publicistinis, kanceliarinis ir kiti bendrinės kalbos stiliai. Trumpai tariant, per palyginti neilgą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį buvo įtvirtintas toks atsparus bendrinės kalbos pamatas, kurio nebeįstengė išardyti ir ištisas okupacijos penkiasdešimtmetis.

Išardyti neįstengė, bet išklibino smarkiai. Panašiai kaip ir pirmą kartą tautai praradus valstybingumą, lietuvių kalba buvo pirmiausia stumiama iš oficialiosios vartosenos: iš valdžios bei administracijos įstaigų, ryšių, susisiekimo, didžiausių pramonės įmonių. Tačiau kolonizacijos mastas šį sykį buvo gerokai didesnis: dėl priverstinės emigracijos ir represijų lietuvių skaičiui sumažėjus beveik trečdaliu, rusiškai kalbančių gyventojų padaugėjo tris kartus su viršum. Nuosekliai skatinama dvikalbystė apėmė plačiausius visuomenės sluoksnius, o sugriovus tradicinę kaimo gyvenseną išseko natūralūs šaltiniai, ilgus šimtmečius maitinę mūsų kalbą. Nors atkakliomis kalbininkų ir šviesuomenės pastangomis pavyko išsaugoti rašomosios kalbos standartą, toliau ugdyti terminiją ir tęsti norminimą, bet kasdieninė vartosena buvo taip smarkiai iškreipta ir užteršta rusicizmais, kad lietuvių kalbai iškilo reali išsigimimo grėsmė. Ir tik galingai prasiveržęs tautos išsivadavimo sąjūdis leido vėl atkurti teisines prielaidas normaliam lietuvių kalbos gyvenimui, sustabdyti tolesnį jos griovimą.

Taigi nepriklausoma valstybė yra būtina sąlyga, kad kalba galėtų išlikti ir natūraliai plėtotis. Tautai praradus valstybingumą, kalba neišvengiamai ima skursti, jos vartojimo sritys siaurėja, vidinė sandara ir žodynas iškreipiami svetimų įtakų. Tokią daugelio kalbų būklę aiškiai matome sovietinėje imperijoje (ne geresnė ji ir Jungtinių Amerikos Valstijų tautų lydymo katile). Tačiau ir ta kalba, kuri daugiatautėje valstybėje tampa asimiliacijos įrankiu, pati neišvengiamai patiria pragaištingą poveikį. Tokia imperinės politikos auka tapo rusų kalba. Primesta kitoms tautoms kaip „tautų bendravimo priemonė“, išsklidusi didžiuliuose svetimuose plotuose, ji pati tolydžio prarado tautinį savitumą, virto savo kalbą pamiršusių, o kitos dorai neišmokusių perėjūnų puskalbe. Tuo susirūpinę ir daugelis pažangių rusų kalbininkų, vis aiškiau pradedančių suprasti, kad tik tautinės valstybės atkūrimas savo etninėje teritorijoje gali išgelbėti nuo irimo ir rusų kalbą. Tiktai tautinėje valstybėje, nesiekiančioje valdyti ar pajungti kitų, laisvai gyvuoja ir tautinių bendrijų (mažumų) kalbos. Tai aiškiai matyti palyginus kad ir lenkų kalbos būklę Baltarusijoje ar Ukrainoje su tomis sąlygomis, kokias ji turi atgimusioje Lietuvoje.

Tačiau nepriklausomybės paskelbimas ar net įtvirtinimas pats savaime smukusio kalbos lygio nepakels. Vargana dabartinės lietuvių kalbos būklė reikalinga valstybės nuolatinės globos. Tam teisinių prielaidų teikia dar prieš nepriklausomybės atkūrimą priimtas Valstybinės kalbos įstatymas; jis, be abejo, turi būti besąlygiškai vykdomas.

Čia neužtenka visuomenės draugijų pastangų. Pertvarkant šiuo metu valdžios įstaigų struktūrą būtina […] įkurti Valstybinės kalbos inspekciją, turinčią plačiausius įgaliojimus tvarkyti kalbos reikalus, rūpintis ne tik jos teisėmis bei funkcijomis, bet ir taisyklinga vartosena. Ji turėtų laipsniškai įgyvendinti ir valdžios darbuotojų kalbinę atestaciją, sudaryti sąlygas jiems tobulinti savo kalbą. Čia vertėtų prisiminti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje tarpukario metais nuo kalbos mokėjimo priklausė ir spaudos, teatro, radijo bei valdžios įstaigų darbuotojų profesinė kategorija, kad skaityti „Gimtąją kalbą“ ir vadovautis jos nuostatomis buvo laikoma jiems būtinu dalyku. Šiuo metu net kai kurie labai pažangūs ir šviesūs žmonės į kalbos taisyklingumą žiūri pro pirštus kaip į šalutinį dalyką ir savo mintis nevengia pasakyti darkyta kalba. Matyt, dar ne visi esame įsisąmoninę, kad nesirūpindami kalbos taisyklingumu patys kasame duobę po tautos ir valstybės pamatais.

Valstybės globos laukia lietuvių kalba mokykloje, kur ji turi atgauti prideramą vietą ne tik kaip svarbiausias mokomasis dalykas, bet ir kaip visų dalykų mokymo pagrindas. Nuo vaikų darželio iki universiteto kalbos taisyklingumas turi būti pirmasis reikalavimas visų dalykų mokytojams, dėstytojams, mokyklų vadovams bei inspektoriams. Valstybė taip pat turėtų apsaugoti tiek lietuviškas, tiek ir tautinių bendrijų mokyklas nuo iki šiol vykdytos rusifikacijos, įgyvendinti kalbos įstatymo nustatytą teisę kiekvienam lankyti mokyklą gimtąja kalba.

Siekdami atgaivinti savo kalbą, turime sukurti nuoseklią jos ugdymo strategiją, parengti tam reikalingų priemonių, o tai įmanoma padaryti tik sustiprinus lietuvių kalbotyros institucijas. Iki šiol buvo įprasta daug kalbėti apie lietuvių kalbotyros laimėjimus, apie jos tarptautinį prestižą, bet kartu stengiamasi nepastebėti, kad visa tai pasiekta saujelės žmonių pasiaukojamu darbu.

Per ištisus dešimtmečius lituanistika buvo planingai stelbiama vadinamųjų techniškųjų mokslų, orientuotų ne į Lietuvą, o į sąjunginių žinybų poreikius. Todėl šių metų (1990) balandžio mėnesį pagaliau atkurtas Lietuvių kalbos institutas atrodo tikras nykštukas greta šalimais išsikerojusių technologinių gigantų. Trūksta darbo rankų net būtiniausiems uždaviniams, trūksta elementarių darbo sąlygų. Tad jeigu tikrai norime, kad atgimtų mūsų kalba, būtina ir lietuvių kalbotyrai grąžinti prideramą vietą tarp kitų mokslų.

 

Šaltiniai

V. Ambrazas. Kalba ir valstybė // Gimtoji kalba. 1990, Nr. 6

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *