Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu

      a) Bendratautinė leksika

b) Tarminė leksika

c) Termininė leksika

d) Žargoninė leksika

 

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius: 1. bendratautinę leksiką, 2. tarminę leksiką, arba dialektizmus, 3. termininę leksiką, arba terminiją, 4. žargoninę leksiką. Bendratautinės leksikos vartojimo sfera yra neribota. Tuo bendratautinė leksika skiriasi nuo kitų šiuo požiūriu išskirtų leksikos sluoksnių – tarminės, termininės ir žargoninės leksikos. Pastaruosius tris sluoksnius sudaro žodžiai, kurių vartojimo sfera yra ribota, nes juos vartoja tik tam tikras kolektyvas, vienokia ar kitokia teritorinė, profesinė ar socialinė žmonių grupė.

 

Bendratautinė leksika

 

Bendratautinę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinės padėties. Tačiau bendratautinė leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmones. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už bendratautinės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, prasmė, tarpusavio ryšiai, sąlygoti, vartosena, veiklus ir kitų, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė (veido reikšme), snarglys, žioplys (asmeniui apibūdinti) ir t. t. Tačiau kadangi tokie žodžiai gali būti potencialiai visų vartojami, jie laikomi bendratautinės leksikos dalimi.

Taigi bendratautinės leksikos sluoksnis apima žodžius, kurie gali būti vartojami ir bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje. Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vieninga, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ar nacijos bendravimo, susižinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Į bendrinės leksikos sudėtį, be bendratautinės leksikos, įeina dar ir terminija. O į bendratautinę leksiką, be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo, įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie yra už bendrinės kalbos ribų. Tai – vadinamieji slengo žodžiai. Slengas – plačiai išplitę ir visuotinai vartojami žodžiai ir posakiai, turintys pabrėžtinį šnekamosios kalbos atspalvį. Tai „žargoniškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas“, pvz.: blatas „pažintys“, kombinuoti „stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti“, degti „įkliūti“, plaukioti „prastai ką mokėti“ ir t. t. Bendrinės, bendratautinės ir liaudies šnekamosios kalbos leksikos santykį vaizduoja schema: 

lietuv1

 

Tarminė leksika

 

Tarminė leksika, arba leksiniai dialektizmai (gr. dialektos „tarmė“), yra žodžiai, kurie žinomi tik apibrėžtos teritorijos tarmėms. Jie neįeina į bendrinės kalbos leksiką ir priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Stilistiniais sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje literatūroje, bet ir tokiu atveju jie išlaiko savo specifiką ir traktuojami ne kaip bendrinės kalbos elementai, o kaip žodžiai, būdingi tam tikro ploto tarmėms.

Lietuvių kalbos tarminė leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių, rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų). Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų, ir kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas.

Vartojimo sferos ribotumas, nepriklausymas bendrinei kalbai skiria tarminę leksiką nuo bendratautinės. Tačiau tarp bendratautinės ir tarminės leksikos lygiai taip pat, kaip ir tarp bendrinės ir liaudies šnekamosios kalbos, negalima išvesti labai griežtos ribos. Į bendrinę kalbą atėjo ir tapo bendratautiniais žodžiais nemaža kadaise buvusių tarmybių. Pavyzdžiui, iš žemaičių tarmės šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš rytų aukštaičių – įmantrus, kaugė, žabai, iš vakarų aukštaičių – alga, klasta, lobis, iš dzūkų – kautis, luotas, sakmė, skanauti ir kt. Ir šiandien tarmių leksika tebėra nuolatinė bendrinės kalbos turtinimo ir gyvinimo priemonė. Dėl nuolat vykstančios bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos neretai dabar sunku pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar priklauso jau bendratautinei leksikai. Plačiai vartojamos tarmybės jau kaip bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pvz.: apyvoka, prakusti (iš žemaičių), autuvas, ląsta (iš rytų aukštaičių), apžavai, neganda (iš vakarų aukštaičių), porinti, kremblys (iš dzūkų) ir t. t. Į bendrinės kalbos žodyną įtraukiamos ir tokios tarmybės, kurios jau suprantamos daugelio žmonių, bet plačiau vartojamos tik vienos tarmės ribose. Šalia tokių žodžių žymima, kokių tarmybių grupei jie priklauso: žemaitybėms – žem., rytietybėms – ryt., vakarietybėms – vak., dzūkybėms – dz., pvz.: gėrynė žem. „puota, pokylis, išgėrimas“, gybena žem. „kas nugeibęs, nusibaigęs“, panuovolis ryt. ,,pakilesnis pievos kraštas prie dirvos“, sopė ryt. „skausmas“, lūžulys vak. „sulūžęs daiktas“, marėti vak. „alkti, badauti“, nūdien dz. „šiandien“ ir t. t. Galima manyti, kad po kiek laiko šie žodžiai taps bendratautiniai.

Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo bendrinės kalbos poveikis atskiroms tarmėms. Labai smarkus kultūros pakilimas (mokykla, įstaigos, spauda, radijas, televizija, saviveikla ir kt.) spartina tarmių niveliacijos, t. y. laipsniško bendrinės kalbos įsiliejimo į tarmes, procesą. Itin intensyvi bendrinės kalbos įtaka tarmių leksikai. Bendrinės kalbos žodžiai į tarmes ateina ne tik drauge su naujais daiktais, sąvokomis, bet ir pamažėle išstumdami įvairius dialektizmus. Dėl to tarmės nepaprastai greitai netenka specialiųjų savo leksikos ypatybių. Tas faktas skatina kuo skubiau rinkti, sisteminti ir tyrinėti tarminę leksiką.

Leksiniai dialektizmai esti dviejų rūšių: 1. tikrieji leksiniai dialektizmai ir 2. semantiniai dialektizmai.

1. Tikrieji leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Dažniausiai jais pavadinamos sąvokos bendrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: žemaičių bengti „baigti“, cyrulis (cyrulys) „vieversys“, kinis „guolis“, kūlis (kūlys) „akmuo“, staibis „blauzda“, tęvas „laibas, plonas“; rytiečių atšlaimas ,,kiemas“, melmas „pablyškęs“, uvėrus „piktas, nedoras“, užupentis „užkulnis“, varvas „lašas“; vakariečių kanėti „alkti, prastai vilkėti (turint)“, mizgus „painus, vinklus“, mukenos „kas labai sudėvėta“, gramauti „neišsirinkti ką valgyti, būti viskuo nepatenkintam“; dzūkų bulė „adatos skylutė“, būžys „kankorėžis“, gurinys ,,trupinys“, kieša „apžėlusi vieta, tankynė“, strikis „audinio rašto vienas dantelis“, vaimėtis „rodytis, vaidentis“.

Tikrųjų leksinių dialektizmų grupei priskirtini ir vadinamieji etnografiniai dialektizmai. Tai žodžiai, kurie pavadina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pvz.: žemaičių kastinys „valgis iš suplaktos grietinės“, ubladė „tam tikras trobesys, kuriame stovi duonos kepama krosnis ar kur jovalą taiso“; rytiečių parpeliai „iš miltų ir bulvių pagaminti kukuliai“, rainelė „ruožuotas sijonas“, priekaktis „krosnies dalis“; dzūkų belčius „tam tikras samtelis“ ir t. t. Daugelis etnografinių tarmybių dabar beveik yra išnykusios iš dabartinės tarmių leksikos, nes nebevartojami ar retai tevartojami tie etnografiniai dalykai, kuriuos jie reiškė.

2. Semantiniai dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių brėkšti ,,temti“, gerbti „tvarkyti, švarinti“, irklas „laivelis“, kriokti „verkti“; rytiečių dangtis „stogas“, ramu „smagu, linksma“; dzūkų blakė „audimo klaida“, kulnas „kelis“, kautis „peštis“, pala „pusė paklodės, audžiama iš karto“ ir t. t. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių. Pavyzdžiui, žemaičių žodžiai alsuoti, apačia, nauda šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir tokių, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: alsuoti „prisikišus, prisigulus pasakoti“, apačia „duonkepės krosnies padas“, nauda „derlius“.

 

Termininė leksika

 

Termininė leksika, arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai nustatytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje. Vadinasi, šio leksikos sluoksnio, kaip ir tarmybių, vartojimo sfera yra ribota. Tačiau termininė leksika įeina į bendrinės kalbos žodyną, o tarminė, kaip jau buvo minėta, priklauso liaudies šnekamajai kalbai.

Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių kalbos skiriamasis požymis. Vienos ar kitos mokslo srities terminų visuma yra vadinama terminija. Kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų susidarymo būdus, kurianti ir norminanti įvairių mokslo šakų terminiją, vadinama terminologija.

Terminologija visada eina pro trijų mokslo šakų kryžkelę: tam tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros. Dėl to kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas.

Terminų sudarytojas visų pirma turi suvokti dalykinius ir loginius terminų kūrimo reikalavimus: gerai susipažinti su tam tikros mokslo šakos tiriamaisiais objektais, jų ypatybėmis, atrinkti, suklasifikuoti ir susisteminti sąvokas, kuriomis ta mokslo šaka operuoja, sugebėti tinkamai tas sąvokas apibrėžti. Pavyzdžiui, neišmanant medicinos mokslo paslapčių, medikams buvo pasiūlytas terminas išsėtinė sklerozė. Kalbiniu požiūriu tai taisyklingai sudarytas sudėtinis terminas (plg. laužtinė žaizda). Tačiau sklerozei apibūdinti toks veiksmažodinės kilmės būdvardis išsėtinis, -ė netinka, nes sklerozės niekas neišsėja. Todėl medikai šio termino atsisakė ir pasiūlė kitą, labiau atitinkantį tikrovę – dauginė sklerozė.

Kuriant terminus, ypač svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius. Šių ryšių nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu nesistemiškiems terminams. Pavyzdžiui, medicinoje vartojami tokie odos patologinių pakitimų terminai: 1. odos blyškumas, 2. odos paraudimas, 3. odos pageltimas, 4. pamėlynavusi oda; technikoje – suvirinimo būdų terminai: 1. suvirinimas suduriant, 2. taškinis suvirinimas, 3. skridininis suvirinimas. Šiais terminais pavadintos rūšinės sąvokos, vadinasi, jas išreiškiančių terminų pagrindas turi būti vienodi tų sąvokų požymiai. O sudarant minėtus terminus, nusikalsta būtent šiam logikos reikalavimui: jų pagrindą sudaro skirtingi sąvokų požymiai: pirmojo medicinos termino pagrindas yra objekto ypatybė, antrojo ir trečiojo – veiksmas, ketvirtojo – iš veiksmo rezultato kylanti ypatybė.

Suvokus dalykinius ir loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas. Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai: įtempiminė šakutė = įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų nepraeinamumas = sąauginis žarnų nepraeinamumas (lietuvių kalboje nedaromi būdvardžiai su priesaga -ini s, -ė iš veiksmažodinių priesagos -imas, -ymas vedinių); daugbalsija = daugiabalsiškumas, daugbalsystė (prie sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug-, kolektyvinė priesaga -ija nededama), bendrakaltininkis = bendrakaltis (lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių daiktavardžių antrieji komponentai esti dviskiemeniai: bendradarbis, bendravardis). Kuriant terminus, reikia atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su kalbine estetika. Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus skambesio. Matyt, dėl to technikoje neprigijo, pavyzdžiui, toks naujas terminas: špižplienis.

Kuo skiriasi terminas nuo paprastų žodžių ar žodžių junginių? Kokios yra svarbiausios jų ypatybės?

1. Kiekvienos mokslo srities terminas turi turėti tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausomą nuo konteksto. Paprasto žodžio reikšmė, kaip žinia, gali išryškėti kontekste, įvairius prasminius atspalvius įgyti junginyje su kitais žodžiais.

2. Tam tikros mokslo šakos terminijoje neturi būti daugiareikšmių terminų. Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai, pvz.: derivacija karo moksle reiškia ,,kulkos ar sviedinio skridimo trajektorija“, o kalbotyroje – „žodžių darymas su afiksais“, inkubacija medicinoje reiškia „uždarasis ligos periodas“, o zootechnikos moksle – „paukščių perinimas inkubatoriuje“ ir t. t.

3. Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti sinonimų. Sinonimai nereikalingi jau vien dėl to, kad be reikalo apsunkina atmintį (juk studijuojant tam tikrą mokslinę discipliną, terminus reikia įsiminti ir įsisąmoninti!). Be to, sinonimai griauna būtiną terminijos sąlygą – terminų sistemos ekonomiškumą.

4. Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai atspindintys sąvokos turinį.

5. Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas, patogus. Ilgi, per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo (vadinasi, ir mąstymo) ekonomijai ir ypač netinka praktinei vartosenai.

Terminų trumpumo siekiama įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino žodžiai (automatinės sankabos korpuso galvutė = automatinės sankabos galvutė, nuolatinio veikimo džiovinimo kamera = nuolatinio džiovinimo kamera), žodžių junginys pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo komponentas (aviacinė linija = avialinija, automobilio padanga = autopadanga, skersinis pjūvis = skerspjūvis, degalų stotis = degalinė) ir t. t.

Mokslinėje terminijoje negalima terminų trumpinti, jei trumpinimas griauna sąvokos ir termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ar netaisyklingi, pvz.: gydytojo padėjėjas = gydpadas, žuvų įveisimas = įžuvinimas, plaukų pašalinimas = nuplaukinimas, presavimo milteliai = presmilteliai, presuojamasis taškas = prestaškas ir t. t.

6. Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą. Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja sisteminiai ryšiai.

Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos atitinka.

Tarp termininės ir bendratautinės leksikos vyksta dvikryptis santykiavimo procesas. Specialių disciplinų terminais ar jų dėmenimis tampa daugelis bendratautinių žodžių, pvz., kalbotyros terminais yra tapę tokie bendratautiniai žodžiai: galūnė, giminė, kamienas, skaičius, šaknis, literatūros – įasmeninimas, vaizdas, veikėjas, sporto – taškas, bauda, kėlinys, žirgas ir t. t. Šitokie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra specialios, terminologizuotos. Antra vertus, dauguma terminų išpopuliarėja, determinologizuojasi. Išpopuliarėjo ir bendratautiniais tapo ne taip seniai specialiais terminais buvę atskyrininkas, ekranas, kombainas, koncertas, opera, telefonas, telegrafas, televizija ir t. t. Kartais terminai perkeliami iš vienos žmogaus veiklos srities į kitą. Tada jie įgyja perkeltinę reikšmę ir jau, kitoje srityje pavartoti, nėra terminai. Pavyzdžiui, visai kitokią paskirtį, negu mokslo kalboje, turi tokie žodžių junginiai, pavartoti grožinėje literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė, svorio centras, smogiamasis būrys ir t. t.

Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno dalį. Čekų kalbininko K. Sochoro duomenimis, 90% visų naujadarų sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos naujovės į kalbą ateina kaip tik per terminiją. Tačiau bet koks naujas terminų darybos modelis priimtinas tik tada, kai jis neprieštarauja kalbos sistemai ir atitinka vidinius kalbos raidos dėsningumus.

Terminai yra labai įvairūs, todėl įvairūs ir jų kūrimo būdai. Lietuvių kalbos terminija kuriama dviem būdais: arba sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų.

Savų terminų sudarinėjimas yra lietuvių terminijos kūrimo tradicija.

1. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant bendratautinių žodžių reikšmes.

2. Specialių mokslinių disciplinų terminais dažnai tampa įvairūs liaudiniai terminai. Kartais terminu yra padaromas net tarmiškas žodis, pvz., sporto terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko tarpo pavadinimas kėlinys. Liaudiniai terminai specializuota reikšme gerai prigyja įvairių sričių terminijoje. Ypač daug jų vartojama žemės ūkio, botanikos, veterinarijos, medicinos mokslų kalboje (plg. paukščių, žvėrių pavadinimus zoologijoje, augalų – botanikoje ir t. t.). Filosofijos, kalbotyros, kibernetikos, branduolinės energetikos terminijoje tėra po vieną kitą terminologizuotą liaudinį terminą.

3. Labai daug lietuviškų terminų yra naujadarai, kuriami pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius. Lietuvių kalboje ypač daug pasidaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. S. Keinio duomenimis, daugiau kaip du trečdaliai visų vienažodžių teisės, geologijos ir fizinės geografijos, fizikos, sporto, melioracijos, chemijos, tekstilės, botanikos, ekonomikos, skaičiavimo technikos terminų yra padaryti su priesagomis. Dariausi priesaginių terminų darybos tipai yra šie:

priesagų -imas, -ymas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: angliavimas (chemija), kryžminimas (botanika), kibirkščiavimas (skaičiavimo technika), išsielektrinimas (fizika), apsakymas (literatūra);

priesagos -umas vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas (chemija), pelkėtumas (melioracija), paperkamumas (teisė), užimtumas (ekonomika);

priesagos -ystė vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė, verslininkystė (ekonomika), gyvulininkystė, veislininkystė (žemės ūkis, ekonomika);

priesagos -ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.: namudininkas (ekonomika), bendrininkas (teisė), lenktynininkas (sportas);

priesagų -tuvas, -iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: aušintuvas (chemija), lėtintuvas (fizika), iškroviklis (skaičiavimo technika), laužtukai (sportas);

priesagos -tojas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika), dulkintojas (geologija ir fizinė geografija), piktnaudžiautojas (teisė);

priesagos -inys vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: lydinys (fizika, chemija), kūrinys (literatūra), skolinys, vedinys (kalbotyra).

Nepalyginti mažiau sudaroma terminų su priešdėliais (a), galūnėmis (b) ir sudūrimo būdu (c). Pavyzdžiui: a) antsluoksnis (geologija ir fizinė geografija), antdantis (skaičiavimo technika), bestuburiai (zoologija); b) trauka (fizika), išdroža (melioracija), dumbliai (geologija ir fizinė geografija): c) dirvotyra (melioracija), ledonešis (geologija ir fizinė geografija), startavietė (sportas), vandensvydis (sportas).

Nemaža pasidaroma ir sudėtinių terminų. Sudėtiniai terminai yra dvikomponenčiai arba trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiai. Sudėtinių terminų yra labai įvairių: jie skiriasi savo struktūra, loginėmis-semantinėmis komponentų funkcijomis ir t. t. Pavyzdžiui: a) derinamojo pažyminio terminai: sklaidomasis lęšis (fizika), sakalas skraiduolis (zoologija), aukštieji kamuoliniai debesys (fizinė geografija), antrinis branduolinis kuras (politechnika); b) valdomojo pažyminio: paruošų planas (ekonomika), ragenos uždegimas (medicina), šaknies balsių kaita (kalbotyra); c) šliejamojo pažyminio: eilėraštis proza (literatūra), grasinimas nužudyti (teisė), prekyba išsimokėtinai (ekonomika) ir kitokie.

Kai kurių trižodžių terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir šliejimo ryšiai, pvz.: varančioji mechanizmo dalis (fizika, politechnika), gruntinis žemės drebėjimas (geologija ir fizinė geografija), sąlygiškai pastovios išlaidos (ekonomika), tolygiai lėtėjantis judėjimas (fizika) ir t. t. Yra ir tokių sudėtinių terminų, kuriuos sudaro glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, pvz.: grąžtas-zondas (geologija), augalai-indikatoriai (botanika). Sudėtinių terminų komponentais dažnai eina tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos žodžių jungimosi dėsniams, pvz.: greitasis reaktorius (fizika), garso generatorius (fizika), turbinos reguliavimo velenas (politechnika), vandenį surenkantis rezervuaras (melioracija), dirvožeminis termometras (melioracija) ir t. t.

4. Lietuviški terminai labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie vadinami vertiniais. Išversti, pavyzdžiui, yra kai kurie kalbotyros terminai: prieveiksmis (lot. adverbum), papildinys (r. дополнение), priedėlis (r. приложение), labai daug verstinių terminų ir techninėje terminijoje: bangolaidis (r. волновод), garsogaudis (r. звукоуловитель), greitaeigis (r. быстроходный) ir t. t.

Antras terminų kūrimo būdas yra terminų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pvz.: kalbotyros terminai: antonimai, sinonimai, homonimai, diachronija, leksika, metatezė, morfologija, sintaksė ir t. t.; medicinos – anamnezė, bronchitas, gastritas, miokardo infarktas, patologija, toksikozė ir t. t.; muzikos – džazas, gitara, kantata, oktava, oratorija, pastoralė ir t. t. Kuriant terminus, skolintis kitos kalbos žodžius būtų pats lengviausias kelias, tačiau tokiu atveju liktų neišnaudotos vidinės potencinės kalbos išgalės. Pastaraisiais metais tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų sinonimija, pvz., fizikos terminai: vakuumas = tuštuma, gravitacija = visuotinė trauka, absorbcija = sugėrimas, rotacijos ašis = sukimosi ašis ir t. t.; chemijos: presas = slėgtuvas, fibra = skaidula, preciziniai svareliai = tikslieji svareliai, evaporatorius = garintuvas, sėdimentacija = nusėdimas ir t. t.; kalbotyros: metatonija = priegaidės kaita, derivatas = vedinys, kalkė = vertinys ir t. t. Be abejo, keisti lietuviškais tokių prigijusių tarptautinių terminų, kaip technika, mechanizmas, taktas, ritmas, impulsas, automatizacija, televizija, radijas, psichologija ir kt., nėra jokio reikalo. Tačiau nedera vartoti painių ar sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai tinka lietuvių kalbos žodžiai.

 

Žargoninė leksika

 

Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas“), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų, vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų ir t. t.).

Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių (dažniausiai deklasuotų: vagių, valkatų, elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis – slengas.

Žargono žodžiai – labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi.

Dauguma jų – fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys“, figovai „prastai, blogai“, fuginti „bėgti“, kabakas, knaipė „kavinė“, kaifas „malonumas“, leikyti „gerti“, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis“, palinti „rūkyti“, skačkės „šokiai“, stukačius „skundikas“, šaika „būrys, draugija“, taskankės „muštynės“ ir t. t.

Kitos žargonybės – perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka“, egzas „egzaminas“, ciza „cigaretė“, kolis „kolokviumas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, stipkė „stipendija“, univeika „universitetas“ ir t. t.

Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja“, bičas „bičiulis“, dėstytuvas „dėstytojas“, klasiokas „klasės draugas“, sausiokas „sausas vynas“, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt“ ir t. t.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis“, būda „mokykla“, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas“, nuskilti „pavykti, pasisekti“, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant“, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti“, šakės „baigta, galas, prapultis“, šienas „niekai, šlamštas“ ir t. t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška“, gauti pompą „išsisemti“, nešti muilą „bėgti, nešdintis“, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti“, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę“, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti“ ir t. t.

Dauguma žargonybių, išskyrus semantines, yra laikoma neigiamu, nors ir neišvengiamu kalbos reiškiniu. Gausiai vartojami įmantrūs su taisyklėmis prasilenkiantys žargono žodžiai kenkia kalbos grynumui, rodo menką žmogaus kultūrą. Grožinėje literatūroje vartojamos žargonybės paprastai turi kokią nors idėjinę-meninę paskirtį.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *