Veldiniai

      Veldiniai yra seni, iš prokalbės paveldėti žodžiai. Jų amžių jau galima matuoti tūkstantmečiais, o jų kilmė – sinchroniškai neaiški.

Lietuvių kalbos veldiniai yra dviejų rūšių. Vieni iš jų yra vartojami daugelyje giminiškų kalbų ta pačia arba labai artima reikšme. Tai vadinamieji bendrakilmiai, arba homogeniški žodžiai. Kiti veldiniai aptinkami tik lietuviu kalboje. Jie vadinami heterogeniškais žodžiais.

Homogeniškus veldinius galima suskirstyti į kelias grupes.

1. Pati seniausia bendrakilmių veldinių grupė apima žodžius, paveldėtus dar iš indoeuropiečių prokalbės. Tai žodžiai, kurie turi atitikmenis daugelyje indoeuropiečių kalbų, pvz.: liet. akis, lat. acs, pr. ackis, r. oкo, oчи, skr. aksi, lot. oculus, gotų augo.; liet. brolis, lat. bralis, pr. brote, r. 6paт, skr. bhrata, lot. frater, gotų bro6ar; liet. diena, lat. diena, pr. deinan (vienaskaitos galininkas), r. deнь, skr. dinam, lot. (nun)dinae „kas devintą dieną vykstąs turgus“; liet. trys, lat. tris, r. тpu, skr. tiayah, gr. treis, lot. tres; liet. raudonas, raudas, lat. rauds, r. pyбный, vok. rot, skr. lohitah, gr. (e)rythros, lot. rūfus; liet. ėsti, lat. esti, pr, ist, istwei, r. ecть, skr. atti ,,valgo“, lot. edo, gotų itan. Tokie giminiški daugeliui indoeuropiečių kalbų žodžiai yra dar motina, sūnus, sesuo; ausis, dantis, širdis; šuo, vilkas, žvėris; saulė, ugnis, vanduo; vienas, du, keturi,  dešimt; jaunas, naujas; arti, duoti, mirti ir t. t.

2. Kita lietuvių bendrakilmės leksikos grupė yra būdinga tik baltų ir slavų kalboms. Šios grupės išskyrimas gana sąlygiškas, nes atskiri žodžiai, dabar laikomi bendrais tik baltams ir slavams, kada nors galėjo būti vartojami ir kitose indoeuropiečių kalbose, bet vėliau iš jų išnyko. Baltų – slavų leksikos sluoksniui dabar priskirtini šie žodžiai: galva (plg. lat. galva, pr. galwo, r. голова), varna (plg. lat. varna, pr. warne, r. вopoнa), ežeras (plg. lat. ezers, pr. assaran, r. oзepo, baltr. вoзepa, čekų ježero, len. jezioro), minkštas (plg. lat. miksts, r. мягкий), saldus (plg. lat. salds, r. сладкий). Šiam sluoksniui priklauso dar ir tokie žodžiai: karvė, liepa, ledas, geležis, švinas, ranka, pirštas, varna, žvaigždė ir kt.

3. Lietuvių kalboje galima išskirti ir leksikos sluoksnį, būdingą tik baltų kalboms. Šie veldiniai vartojami ar buvo vartoti tik lietuvių, latvių ir prūsų kalbose. Kitose indoeuropiečių kalbose jie arba visiškai neaptinkami, arba vartojami visai kitokiomis reikšmėmis. Šiam sluoksniui priklauso tokie žodžiai: lokys (plg. lat. lacis, pr. clokis), langas (plg. lat. logs, pr. lanxto), pelė (plg. lat. pele, pr. pele); labas (plg. lat. labs, pr. labs), tikras (plg. lat. tikrs, pr. tickars) ir kt.

4. Veldinių tarpe yra nemaža žodžių, kurie būdingi tik lietuvių ir latvių kalboms. Dalis jų galbūt buvo vartojami ir prūsų kalboje, bet prūsų rašto paminkluose jie nėra užfiksuoti. Iš būdingesnių lietuvių – latvių kalbų žodžių yra šie: balandis (plg. lat. balodis), koja (plg. lat. kaja), miltai (plg. lat. milti), oda (plg. lat. ada); bjaurus (plg. lat. bjaurs), sveikas (plg. lat. sveiks); gulėti (plg. lat. gulet), girdėti (plg. lat. dzirdet), regėti (plg. lat. redzet).

5. Labai nedaug yra specifinių lietuvių – prūsų kalbų žodžių: balnas (plg. pr. balgnan), dangus (plg. pr. dangus), gluosnis (plg. pr. glossis), pempė (plg. pr. peempe) ir dar vienas kitas.

Heterogeniški veldiniai yra tokie žodžiai, kurie aptinkami tik lietuvių kalboje. Jie neturi atitikmenų kitose giminiškose kalbose, todėl manoma, kad šio tipo veldiniai yra atsiradę jau lietuvių kalbos gyvavimo metais. Heterogeniškais laikomi tokie žodžiai: asla, audra, didelis, imti, karvelis, kėdė, kiaulė, kregždė, kūdikis, miškas, pirkia, putinas, šaukštas ir kt.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *