Žodžių rašymas kartu ir atskirai

      Bendrosios pastabos

Sudurtinių prieveiksmių rašymas

Įvairių dalelyčių rašymas

Neiginių ne, nebe rašymas 

 

Bendrosios pastabos

Žodžių rašymas kartu ar atskirai normos požiūriu – pati neaiškiausia ir margiausią lietuvių kalbos rašybos sritis. Čia dažnai klysta ir gana raštingi žmonės –juos paprastai suklaidina ne tik daugybė smulkių taisyklėlių, bet ir pati jų taikymo tvarka bei hierarchija. Paanalizuosime keletą sudėtingesnių ir problemiškesnių žodžių rašymo kartu ir atskirai atvejų: įvairių sutrumpėjusių žodžių junginių bei jų samplaikų (įvardžių, dalelyčių, prieveiksmių) ir neiginių ne, nebe rašymą, po to aptarsime galimus įteisintus jų rašybos variantus. Beje, analizuojant rašybos ypatumus, ne, nebe labiausiai tiktų vadinti neiginiais, o ne dalelytėmis, mat tik parašytos atskirai jos priskiriamos šiai kalbos daliai. Parašytos kartu su kitu savarankišku žodžiu ne, nebe kalbos dalies statuso nebetenka ir tampa darybos afiksais, suteikiančiais žodžiui priešingą reikšmę. Tuo tarpu neigimo, priešpriešos reikšmė būdinga ir vienu, ir kitu atveju, tad neiginio sąvoka, būdama paprastesnė ir apimdama abu minėtus atvejus, būtų visai tinkama aiškinant rašybos dalykus.

 

Sudurtinių prieveiksmių rašymas

Rašyti sudurtinius prieveiksmius, atsiradusius iš įvairių sutrumpėjusių junginių ir jų samplaikų, iš pirmo žvilgsnio nėra pernelyg sudėtinga: tereikia remtis viena pagrindine taisykle, kad sutrumpėjus bent vienam iš juos sudarančių dėmenų tokie junginiai ar jų samplaikos rašomi vienu žodžiu, pvz., anąsyk (aną sykį), šįryt (šį rytą), darkart (dar kartą), perdien (per dieną), kitąmet (kitą metą), pirmąkart (pirmą kartą) ir t. t.:

Anąkart Kęstučiui pavyko tuoj pat susiorientuoti ir iškart pataisyti šiaip jau prastoką mikroklimatą kolektyve. Vakar ne be reikalo šitiek vargo – šįryt kaipmat užvedė savo kaprizingąjį automobilį ir tuoj pat pasuko pajūrio link.

Vienu žodžiu rašytini ir iš junginių atsiradę galbūt (gali būti), kaipmat (kaip matai), turbūt (turi būti), žūtbūt (žūti būti), pvz.:

Puszuikis žūtbūt stengėsi atitrūkti nuo jį vis dar persekiojančių šunų. Baik tu vienąkart rąžytis kaip ant suolo perdien pratysojęs katinas –kaipmat stverkis kokio nors darbo. Tau turbūt be galo įgrysta kasdien tąsyti keliolika kilogramų sveriančius lagaminus aukštyn. Dėl to galbūt ir nevertėtų per daug nuogąstauti.

Pavojingesnės rašybos žodžiu iš šio ketvertuko reikėtų laikyti tik prieveiksmį kaipmat. Rašydami kitus tris žodžius paprastai neklystame, jeigu tik mūsų nesuklaidina kokia nors senesnė knyga dar iš tų laikų, kai visus keturis minėtus žodžius privalėjome rašyti atskirai.

Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kalbos vartotojų ir kalbos normintojų nuomonė dėl to, ar vienas kuris iš dėmenų sutrumpėjęs, nesutampa arba normintojų pasirinktą rašymo būdą lemia kokie nors papildomi kalbos vartotojams nežinomi ar sunkiai suvokiami kriterijai, pavyzdžiui, žodžio kilmė ar jo nutolimo nuo kaitomos formos (darybos pamato) laipsnis. Tokie atvejai – didžiausias klaidų šaltinis. Retas kuris iš mūsų intuityviai parašys laiko prieveiksmį lig šiol atskirai. Daugeliui atrodys, kad tiek pirmasis (plg. su ligi), tiek antrasis (plg. su šiolei) šios samplaikos dėmuo gali būti sutrumpėję. Tiesa, šio prieveiksmio absoliučių sinonimų ik šiol ir iki šiol rašyba neatrodo tokia klaidinanti, nes jų pirmieji dėmenys tapatūs dabartinėje kalboje dažnai vartojamiems prielinksniams, visada rašomiems atskirai nuo kitų žodžių. Tad sudėtingesniems ir labiau klaidinantiems atvejams priklauso samplaikos, sudarytos iš prielinksnio ir dabartinės kalbos požiūriu ne visai aiškaus (sutrumpėjusio ar primenančio sutrumpėjusį) dėmens. Čia dar tiktų paminėti ir savo struktūra lig šiol gana artimą lig tol bei iš tikrųjų:

Lig tol biliardo nėsyk nebuvo žaidęs. Iš tikrųjų man ne visai aišku, kodėl gi mums abiem šįkart ne pakeliui.

 

Įvairių dalelyčių rašymas

Panašių problemų kaip anksčiau minėtas lig šiol kelia ir dalelyčių vis tiek bei vis vien rašymas, pvz.:

Kastytis vis tiek pasielgs ne taip kaip kiti. Klientai tąkart vis vien liko nepatenkinti paslaugų kokybe.

Dėl klaidingos antrosios dalelytės rašybos, matyt, kalta ir jos artimiausia giminaitė samplaika vis viena: vis vien laikoma trumpiniu iš vis viena ir remiamasi anksčiau minėta taisykle, kad žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, rašomi vienu žodžiu, tačiau šį kartą mums reikalinga visai kita taisyklė – dalelytė vis, sudarydama su kitais žodžiais samplaikines dalelytes bei jungtukus, visada rašoma tik atskirai nuo kitų žodžių. Čia dar verta prisiminti ir prieveiksmius, į kurių sudėtį įeina dalelytės vis ir vien, – jie jau rašomi vienu žodžiu, pvz., išvis, išvien, pervis, suvis, užvis.

Vadinasi, vengdami suklysti, privalome gerai skirti dalelytes nuo prieveiksmių. Deja, prieveiksmių ir dalelyčių skiriamoji riba nelabai ryški, kai kuriais atvejais jų morfologinę klasę įmanoma nustatyti tik iš jų sintaksinės funkcijos sakinyje. Vargu ar galima reikalauti iš kiekvieno rašančiojo tokių išsamių morfologijos žinių.

Įvairiose samplaikose kartu su kitu žodžiu niekad nerašome dalelytės pat, nors ji dar nėra praradusi ryšio su pats, pati, pvz., taip pat, tiek pat, tuoj pat, ligi pat:

Jubiliatas šįryt taip pat atrodė nekaip. Tuoj pat užmegzk ryšį su Užgavėnių šventės organizatoriais – ir mes norėtume švęsti kartu. Atsargiai semk, nesudrumsk vandens, nes paskui turėsi ilgai laukti, kol drumzlės nusės ligi pat dugno. Priešsroviui jam pavyko nuplaukti tiek pat kaip ir šiose varžybose nebe pirmąkart dalyvavusiems asams.

Niekada kartu su kitais žodžiais nerašomos ir dalelytės tau, sau, per. Iš jų rašybai aktualesnė yra tik per, nes vienu iš klaidinančių veiksnių turėtų būti laikomas atitinkamo priešdėlio egzistavimas (plg. peršokti, pertrauka). Dažnai klystama rašant ne tik prieveiksmį perdaug, bet ir sudėtingesnės struktūros samplaikas, į kurių sudėtį įeina minėtoji per: ne per daug, ne per geriausiai, ne per anksti ir pan.:

Ar šiandien upė prie brastos ne per daug sūkuringa? Plaukti ne pasroviui sekėsi ne per geriausiai. Buljonas išvirė ne per anksti.

Tačiau samplaikiniai prieveiksmiai pernelyg ir nepernelyg rašomi vienu žodžiu, nors į jų sudėtį ir įeina per. Jie yra įgiję vieno žodžio reikšmę, juos būtų sunkoka išskaidyti į atskirus žodelius:

Pernelyg įsibėgėjęs, ne visuomet spėji sustoti. Kainos, rodos, nepernelyg didelės, tačiau atlyginimai iš tikrųjų mažoki.

Iš sakinio prasmės ir tariniu einančio veiksmažodžio junglumo ypatybių turėtume nesunkiai skirti dalelytes (vis) dėlto ir užtai (užtat, užtatai) nuo tapačios morfeminės struktūros prielinksninių junginių už tai (už tą dalyką) ir dėl to (dėl to dalyko), kur tai ir to yra įvardžiai, pvz.:

Tu vis dėlto pergreit ištęžti, atsipalaiduoji. Kauno kelių policijos batalionas dėl to gavo griežtą įspėjimą iš Vidaus reikalą ministerijos. Tik nepradėk siusti už tai, kad archaika dvelkiančias tavo mintis pavadinau kūrybiniu vakuumu. Bet užtai jau vidurdienį juvelyrinės parduotuvės „Esmeralda“ klientai galėjo gėrėtis naująja žiedų su briliantais kolekcija.

Rašantiesiems galėtų padėti pora praktiškų patarimų – dalelytė dėlto dažniausiai aptinkama samplaikose kartu su dalelyte vis; o už tai rašome dviem žodžiais, kai iš tarinio galime kelti klausimą už ką (už ką pyko, barėsi, siuto, atsilygino ir t. t..).

Panašių problemų kyla ir rašant sudėtinę dalelytę tiktai. Ši dalelytė savo reikšme beveik sutampa su tik ir tekste jos abi gali viena kitą pakeisti. Tai rašoma atskirai nuo tik, kai sakinyje eina papildiniu:

Mums pavyko ne tik tai (tą dalyką) sužinoti – gavome ir kitokios mus dominančios informacijos. Aš tiktai vakar supratau, dėl ko Kristijonui reikia ne juokais susirūpinti savo sveikata.

Įvairiausias samplaikas sudarančios dalelytės kažin, kaži niekad nerašomos kartu su kokiu nors šalia einančiu įvardžiu ar prieveiksmiu, pvz.: kaži kas, kaži koks, kažin kur, kažin kaip, kaži kiek ir t. t. Šiuos įvardžius ir prieveiksmius rašome vienu žodžiu tik tuo atveju, kai pirmasis samplaikos dėmuo sutrumpėja iki savarankiško žodžio statuso neturinčio kaž-, pvz.: kažkas, kažkoks, kažkiek, kažkur, kažkaip:

Kažin koks nepažįstamas žmogus pasiūlė pirkti naują videoaparatūrą. Patvoriu kaži kas sėlino baugščiai žvilgčiodamas į kiemo vidury stūksančią sąšlavų krūvą. Tu pasidarei kažkoks nesavas, lioveisi džiaugęsis ir didžiavęsis pernelyg dideliu tau rodomu dėmesiu.

Ar dalelytė gi rašytina kartu su šalia jos einančiu žodžiu, ar atskirai nuo jo, lemia du svarbiausi dalykai: to šalia pasakyto žodžio skiemenų skaičius (1) ir jo morfologinė klasė (2). Nuo dviskiemenių ir daugiaskiemenių žodžių gi visais atvejais rašoma tik atskirai, pvz.: kada gi, kuris gi, visur gi, kodėl gi, dabar gi ir t. t.:

Bet kodėl gi jūs savo klientams pardavinėjate supelijusius džiūvėsėlius? Dangus jau drumsčiasi, oras pabjuręs, tai ar dabar gi laikas pjūties imtis. Tai kada gi ir mus supažindinsi su tuo savo kreipimusi? O kuris gi iš jų susilaužė žastikaulį?

Kai šalia gi esantis žodis vienskiemenis, pirmiausia būtina nustatyti jo morfologinę klasę, nes nuo kaitomų (linksniuojamų) vienskiemenių žodžių (dažniausiai tai esti įvardžiai) gi visada rašome tik atskirai, o su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais (prieveiksmiais, dalelytėmis, jungtukais) ši dalelytė visuomet rašoma kartu, plg.: kas gi, koks gi ir kurgi, kaipgi, kiekgi, ogi, irgi, argi, netgi ir t. t.:

Nors sykį ryžkis ir vienąkart išrėžk teisybę visiems į akis, kas gi dėl to labiausiai kaltas. Koks gi, tavo nuomone, turėtų būti tikrasis valstybės pareigūnas? Beje, kurgi tu tą griuveną pasistatei ? Bet kaipgi tokia smulkutė sėklelė išdygs, kaipgi ji įsišaknys tokioje kietoje kaip akmuo žemėje? Argi kas nors kada nors yra nors apytikriai suskaičiavęs, kiekgi nuostolių valstybei padaro ne ekonominis nuosmukis, o ydingas šalies ūkio reguliavimas. Ogi paplūdimy vaikams sūpynes pastatė. Kas nors visgi (vis dėlto) turėtų mus prisiminti ir pasiūlyti nors supelijusios duonos žiauberėlę. Mūsų naujajai vejai irgi trūksta drėgmės. Seseriai pasirodė, kad jiedu netgi surado kažką ypatinga, kas padėtų tuoj pat užgesinti per ilgai užsitęsusį konfliktą.

Atskirti įvardžius nuo įvardinės kilmės prieveiksmių sugeba ne kiekvienas rašantysis, tad gana dažnai su dalelyte gi einantys vienskiemeniai prieveiksmiai kiekgi, kaipgi, kurgi parašomi dviem žodžiais. Tai viena iš dažniausių rašybos klaidų apskritai. Kai dalelytė gi vartojama samplaikose su ko ir kam, labai svarbi tampa visos samplaikos reikšmė, plg.:

Tai kam gi jis vis dėlto patikėjo tokią svarbią užduotį: tikram specialistui ar diletantui? Kamgi tu iškart rašai į švarraštį? Gal prisimenate, ko gi mes nepakvietėme į šiųmetę baleto premjerą Operos ir baleto teatre? Kogi tu kaskart įsitempi, kai tik praveriame elektrokardiogramų kabineto duris?

Kam ir ko morfologinė klasė nustatoma tik iš konteksto: tikslo ir priežasties aplinkybės reikšmę turintys vienskiemeniai prieveiksmiai kam ir ko su gi rašomi kartu, o įvardžio kas kilmininkas ir naudininkas – atskirai.

Ypač klaidinanti visgi (geriau vis dėlto) rašyba. Prisiminkime vis vien, vis tik (geriau vis dėlto), vis tiek, kurias rašome dviem žodžiais remdamiesi taisykle, kad vis turi būti rašoma atskirai nuo kitų žodžių, kai ji sudaro samplaikines dalelytes. Abi dalelytės – ir vis, ir gi – rašomos pagal skirtingas rašybos taisykles. Kai šios dalelytės atsiduria greta, iš dviejų taisyklių privalome pasirinkti kurią nors vieną: šiuo atveju vis rašybos taisyklę ignoruojame, o įstatymo galią suteikiame dalelytės gi rašybą reguliuojančioms taisyklėms.

Ar daugeliui mūsų tokią painią ir sudėtingą dalelytės gi rašybos taisyklę nebūtų galima kaip nors supaprastinti? Čia aptartą taisyklę galėtume keisti iš esmės dviem būdais: visais atvejais leisti gi rašyti kartu su kitais žodžiais (1) arba visais atvejais šią dalelytę rašyti atskirai nuo visų prieš ją einančių žodžių (2). Tačiau abu galimi taisyklės supaprastinimo būdai turėtų be galo daug trūkumų: pirma, visų mūsų taisyklių esmė – prie kaitomų žodžių galūnių jokių dalelyčių neprirašinėti; antra, rašydami šią dalelytę tik atskirai, ignoruotume jos enklitinį pobūdį. Žinoma, rašybą galėtų palengvinti ir kokie nors daliniai pakeitimai, pvz., leisti gi rašyti atskirai ne tik su vienskiemeniais įvardžiais, bet ir su vienskiemeniais įvardiniais prieveiksmiais. Tačiau net menkiausios reformos tokioje konservatyvioje srityje kaip rašyba visada labai problemiškas dalykas, jos susilaukia daug kritikos, todėl nedaugelis ryžtasi jų imtis.

 

Neiginių ne, nebe rašymas

Ne mažiau painios rašančiajam atrodo ir neiginių ne, nebe rašybos taisyklės. 1997 m. pasirodžiusio Lietuvių kalbos komisijos nutarimo Nr. 60 pirmąją dalį galima laikyti svarbiu žingsniu, suteikiančiu didesnę pasirinkimo laisvę rašančiajam.

Pirmiausiai ne visi žino, kad neiginių ne ir nebe rašyba niekuo nesiskiria, jie abu visais atvejais atitinkamuose kontekstuose rašomi vienodai. Tad jeigu suabejojame, kaip rašyti nebe, keiskime jį į ne. Būdamas dviskiemenis, nebe ne taip glaudžiai sulimpa su po jo einančiu žodžiu ir atrodo savarankiškesnis, todėl jį dažniau negu ne linkstama rašyti atskirai. Toks pakeitimas gali mums padėti įsitikinti, ar nesuklydome.

Labai svarbi ta kalbos dalis, su kuria neiginiai yra susiję. Jie niekad nerašomi kartu su skaitvardžiais, įvardžiais, prielinksniais ir jungtukais. Atsidūrę šalia skaitvardžių ir įvardžių, ne ar nebe tik paneigia jų reikšmę arba supriešina jais pasakomas sąvokas, bet nesudaro darybinių antonimų porų kaip su būdvardžiais (geras – negeras), veiksmažodžiais (dirba – nedirba) ir kai kuriais daiktavardžiais (laisvė – nelaisvė), pvz.:

Turbūt be reikalo ne viską išklausiau iki galo. Ne tas sąvaržėles man padavei. Dalyvauti Lietuvos mokslų akademijos rengiamoje konferencijoje reikėjo ne tau, o man. Ne vienam pritrūksta jėgų užkopti ligi pat savojo laimės žiburio. Tai nebe pirmoji mano tolima išvyka. Argi taip svarbu, kas laimės: jei ne tas, tai kitas. Vaikai jau nebe tokie maži.

Dažniausiai neiginiai ne, nebe klaidingai parašomi su įvardžiu visas:

Dar ne visi susirinko į Vytauto Didžiojo universiteto senato posėdį. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija gavo nebe visus mano siųstus laiškus.

Ne vieno rašančiojo būdvardis visiškas palaikomas įvardžiu ir visais atvejais imamas rašyti atskirai nuo neiginių:

Saulės užtemimas buvo nevisiškas. Iš kurgi tas nevisiškas tavo pasitikėjimas pačiais brangiausiais ir artimiausiais žmonėmis?

Šis būdvardis savo reikšme ir vartosena labai artimas įvardžiams, todėl mažiau kalbos dalykus išmanantiems išties keblu nustatyti šio žodžio morfologinę klasę.

Įvardžiai kas, koks, savas, visas, parašyti kartu su neiginiais, įgyja būdvardžių (kai kuriais atvejais ir prieveiksmių) reikšmę: nekas „prastas, menkas, prastai“, nekoks „prastas, nedidelis“, nesavas „ne toks kaip įprasta“, nevisas „kvailas“, pvz.:

Maisto atsargų visai nebekas belikę. Derlius šįmet tikrai nekoks. Gydytojas chirurgas blaškėsi po operacinę kaip nesavas. Visą dieną tu elgiesi lyg nevisas – vaikštai iš kampo į kampą nukabinęs nosį, ištįsusiu veidu. Nebekokia čia laimė vienam visą amžių vargti.

Čia dar tiktų paminėti ir prieveiksmį nekaip „prastai“, kurį rašome kartu su neiginiu, kai kildiname ne iš įvardžio (tokiu atveju neiginį rašytume atskirai), bet pagal reikšmę jį siejame su būdvardžiu prastas, plg.:

Kelionė į Kuršių neriją sekėsi nekaip. Mokykloje mokėsi nekaip, tai ir universitete sekėsi ne per geriausiai. Elgiesi ne kaip tikras vyras, o kaip piemengalys.

Panašiai rašomų prieveiksmių yra ir daugiau, bet jie labai retai mūsų kalboje vartojami.

Bene labiausiai įvairuoja neiginių rašyba su būdvardžiais ir veiksmažodžiais. Minėtos kalbos dalys gali labai lengvai sudaryti priešingos reikšmės žodžius arba būti supriešintos siekiant sukurti kontrastą tekste.

Ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, ar neiginys tik paneigia būdvardžio reikšmę, ar su juo sudaro priešingos reikšmės žodį, tad Lietuvių kalbos komisijos nutarime Nr. 60 (LKKN 1998, 55-56) esanti pastaba, be abejo, buvo labai reikalinga. Joje sakoma, jog ne galima rašyti dvejopai – ir kartu, ir atskirai – tais atvejais, kai jis su būdvardžiu sudaro priešingos reikšmės žodį arba to būdvardžio reikšmę neigia:

Ne alkani ir jie buvo / Nealkani ir jie buvo. Tu man ne svetimas / Tu man nesvetimas. Oras buvo ne šaltas / Oras buvo nešaltas. Aš jau nebe jaunas žmogus / Aš jau nebejaunas žmogus.

O ar neigimas ir priešprieša skirtingi dalykai? Neigti galime ir be ryškesnės priešpriešos, tačiau neigimo reikšmė pati stipriausia, kai sakinyje kas nors supriešinama. Tikroji priešprieša, tikrasis kontrastas išgaunamas tais atvejais, kai ne, nebe rašoma atskirai, t. y. rašybos būdu parodome, jog renkamės ne priešdėlį, o neigiamąją dalelyte.

Vienoje iš būdvardžių rašybą su neiginiais reguliuojančių taisyklių pasakyta, kad neiginiai turi būti rašomi skyrium nuo būdvardžių, su kuriais nesudaro priešingos reikšmės žodžių, o tik paneigia jų reikšmę, „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (LKRS1992,43-44) pateikiamas nemažas tokių būdvardžių sąrašas. Tačiau kokiais argumentais turėtume remtis, kad rašantiesiems išaiškintume, jog viename iš šių pasakymų ne reikia rašyti atskirai, o kitame jau kartu, plg.: saldiniai ir ne saldiniai obuoliai, bet vietiniai ir nevietiniai žmonės. Kurgi ta riba, skirianti būdvardžius, sudarančius priešingos reikšmės žodžius, nuo tų, kurie jų nesudaro? Daugelis rašančiųjų tos ribos tikrai nejaučia. Jie jos ir negali jausti, nes tokios ribos iš tikrųjų nėra. Akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG I 1965, 589) pasakyta labai aiškiai ir nedviprasmiškai: iš kiekvieno būdvardžio galima sudaryti priešdėlinį būdvardį su neiginiu ne. Taigi su visais būdvardžiais atitinkamame kontekste ne galima parašyti kartu. Taip ir rašo mūsų kalbininkai, kai jiems prireikia susikurti naujų terminų, pvz.: akūtiniai ir neakūtiniai morfai, dominacinis ir nedominacinis afiksas, neatrakcinė galūnė, nemutageninė galūnė, negalinis skiemuo, nerelevantiška, nesupletyvi ir t. t. Kadangi gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog yra ir tokių būdvardžių, su kuriais ne priešingos reikšmės žodžių nesudaro, šios taisyklės formulavimą vertėtų patikslinti.

Vartodami neiginius su veiksmažodžiais, dažnai nekreipiame jokio dėmesio į vieną svarbią „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (LKRS 1992, 43) pateikiamą taisyklę. Joje sakoma, kad su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis neiginius dažnai galima rašyti kartu ir tais atvejais, kai sakinyje yra priešprieša. Tad mums vėl suteikiama pasirinkimo laisvė, kuria labai dažnai nepasinaudojame arba nedrįstame pasinaudoti. Vadinasi, galime rašyti dvejopai:

Matau, Mataušėli, kad neguli / ne guli, o stovi ir pustai tas savo rankeles. Jis ne verkia / neverkia, o juokiasi. Moterys šiais laikais ne sensta / nesensta, tik įdomesnės darosi. Žirgas ne bėga / nebėga, tik piestu stoja. Lėktuvas nebe ūžė / nebeūžė, o kaukte kaukė.

Labai svarbu ir tai, koks jungtukas pasitelkiamas priešpriešai parodyti. Jungtuku o reiškiama ne vien priešprieša, neretai šis jungtukas rodo skirtingų dalykų sugretinimą. Jungtukas bet visada turi ryškesnę, stipresnę priešpriešos reikšmę negu o, taigi esant sakinyje bet tą stipresnę priešpriešą galėtume pabrėžti dar ir neiginį parašydami atskirai, o tais atvejais, kai priešinamus veiksmažodžius jungia o ar jie siejami bejungtukiu būdu, nuo mūsų pačių apsisprendimo priklauso, kokiam rašybos būdui suteikiame pirmenybę. Jeigu akcentuojame priešpriešą, neiginius rašome atskirai, o jei jos neiškeliame, nepabrėžiame, – kartu.

Kiekvienas veiksmažodis gali sudaryti priešingos reikšmės žodį su priešdėliu ne.

Daiktavardžių rašymas su ne, nebe taip pat turi vieną kitą specifinę ypatybę, tačiau pagrindiniai principai išlieka tie patys kaip ir rašant juos su veiksmažodžiais ir būdvardžiais: neiginius rašome atskirai nuo daiktavardžių, kai sakinyje yra priešprieša ar neigimas, o kartu – kai sudaro priešingos reikšmės žodžius, plg.:

Nedarbas savo tėvynėje žmogų psichologiškai slegia labiau negu gyvenimas nelaisvėje ar svetimame krašte. Tau rūpi nebe darbas, o tėvų ir giminių turtai. Juos apėmė neviltis, kai sužinojo matematikos egzamino rezultatus. Lapus nuo medžių nudraskė ne vėjas, jie krito pakąsti pirmųjų šalnų. Ekstravagantiškus uždarosios akcinės bendrovės „Perlita“ siuvinius labiausiai perka ne moterys, o paauglės ir jaunos merginos.

Kartu su daiktavardžiais neiginiai ne, nebe rašomi ne taip dažnai kaip su būdvardžiais ir veiksmažodžiais, mes dažnai tik paneigiame jų reikšmę arba du sakinyje esančius daiktavardžius supriešiname, nes jie priešingos reikšmės žodžių sudaryti negali:

Aš ne Kastytis, o Kęstutis. Mano pusseserė gyvena ne Kijeve, bet Frankfurte prie Maino. Neurgzk, tu gi ne šuo, o žmogus. Pirkis ne butą, bet namą.

Tiesa, esant reikalui, galime susidaryti priešingos reikšmės žodžių tais atvejais, kai prireikia nurodyti daikto ar asmens priklausymą priešingai grupei, pvz., lietuviai ir nelietuviai, žurnalistai ir nežurnalistai, daiktavardžiai ir nedaiktavardžiai.

Taip turtinti mūsų terminijos nevertėtų atsisakyti. Neiginiai su daiktavardžiais, žyminčiais daikto ar asmens priklausymą priešingai grupei, gali būti rašomi dvejopai:

Lietuvoje gyvena ir nelietuvių / ne lietuvių. Į prezidento surengtą spaudos konferenciją buvo įleista daug nežurnalistų / ne žurnalistų. Nespecialistams / ne specialistams dažnai sunku surasti optimalų sprendimą sudėtingesniais, daugiau teorinių žinių reikalaujančiais atvejais.

Tačiau neiginius rekomenduojama rašyti atskirai, kai jie neigia ne atskirą žodį, bet žodžių junginį, pvz., mokymas ne užsienio kalba; ne darbo diena; ne daiktavardžių linksniuotės.

Ne kiekvienam pavyksta greit atskirti dalelytės nebe nuo ne ir prielinksnio be, kai jie atsiduria šalia vienas kito, pvz., ne be pagrindo, ne be reikalo, ne be priežasties:

Ne be pagrindo visos ministerijos ir departamentai buvo įpareigoti per mėnesį atleisti pareigas dubliuojančius darbuotojus. Tokiose valstybėse žmonės ne be priežasties grimzta į narkomanijos ir alkoholizmo liūną.

Turintieji gerą kalbos jausmą kaipmat susivoks, kad be tokiais atvejais yra prielinksnis, o kiti rašydami galėtų pamėginti be keisti į su. Jei toks pakeitimas įmanomas, vadinasi, be turime rašyti atskirai (plg. ne be pagrindo – su pagrindu).

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DLKG 2000) randame kartu su neiginiu parašytą daiktavardį nevieta. Šio daiktavardžio vietininkas – jau gerokai apiprieveiksmėjusi forma, todėl toks rašybos būdas diskutuotinas:

Kodėl tu šautuvą nevietoj laikai? Nevietoj pasodintas bulves apsėmė pakilęs upelio vanduo.

Prieveiksmių rašymas su neiginiais nėra labai paprastas dėl taisyklių gausos. Patys prieveiksmiai darybos požiūriu labai marga kalbos dalis. Jie sudaromi iš įvairių kalbos dalių. Nuo jų darybos pamato dažnai priklauso ir pasirinktas rašybos būdas. Su daugeliu prieveiksmių neiginiai ne, nebe rašomi taip pat kaip su tomis kalbos dalimis, iš kurių jie kildinami. Tad vengdami klaidos turime neblogai išmanyti žodžių darybą ir morfologiją. Kita išeitis – pasistengti įsiminti sudėtingesnius, labiau mus klaidinančius atvejus.

Su būdvardiniais, veiksmažodiniais ir kai kuriais daiktavardiniais prieveiksmiais neiginiai ne, nebe rašomi kartu, jeigu sakinyje nėra priešpriešos, pvz.:

Netoli manęs ant pievelės tįso tas visų garbinamas ištįsėlis krepšininkas, apsivilkęs nutįsusiu megztiniu. Kooperatyvo įkūrimą nusprendė paremti nemažai Žaslių miestelio gyventojų. Man nevisiškai aišku, kas į mūsų šaldytuvą galėjo įkišti tą apipelijusią picą su šampinjonais. Per keletą metų pasienio miestelis pasikeitė neatpažįstamai. Netinkamai elgdamasis tu nieko gero nepasieksi. Argi netyčia įmanoma įsivelti į tokį suplanuotą nusikaltimą? Nejučiomis grįžtelėjęs, išvydo perbalusį draugo veidą.

Dažniausiai supriešinami būdvardiniai prieveiksmiai, pvz.:

Šįkart jis kalbėjo nebe piktai ar grasinamai, bet švelniai, įtikinamai. Šį pavasarį ji pirmąsyk apsirengė ne juodai, o ryškiai, spalvingai.

Žinome, kad su būdvardžiais kai kuriais atvejais neiginius galima rašyti dvejopai – kartu arba atskirai. Tačiau minėtoje taisyklėje nieko nepasakyta apie būdvardinius prieveiksmius. Gal ir jiems kai kur galėtume šią taisyklę taikyti? Prisiminkime – prieveiksmiai rašomi taip, kaip ir tos kalbos dalys, iš kurių jie padaryti, pvz.:

Išsiskiriame juk ne amžinai / neamžinai Tu atrodai nejaunai / nejaunai.

Nuo kai kurių daiktavardinių prieveiksmių neiginiai visuomet rašomi tik atskirai, pvz., ne greta, ne juokais, ne kartą, ne staiga, ne laiku, ne namie:

Jie ne kartą yra susipykę ir vėl susitaikę. Vilniaus banko valdytojas ne juokais įsiuto, kad jam ne laiku pranešė apie paskolos išdavimą. Šįryt per nakties vėsos atgaivintą dykumą jie žingsniavo ne greta. Pasikalbėti reikėtų ne namie.

Svarbiausias motyvas, nulėmęs tokį rašybos būdą, – prieveiksmių darybos pamatu einantys daiktavardžiai niekad nevartojami su priešdėliu ne-.

Atskirai nuo ne, nebe visuomet rašomi ir daiktavardiniai prieveiksmiai, turintys priešdėlį pa– ir priesagą –ui, pvz., ne pakeliui, ne pasroviui, ne pamečiui, ne veltui, ne paplaukiui ir t. t.:

Man rodos, kad jūs abu per daug skirtingi ir jums tikrai ne pakeliui. Katino negalima glostyti ne paplaukiui. Mūsų sode obelys žydi ir veda vaisius ne pamečiui. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ne veltui susilaukia tiek daug kritikos.

Neiginiai niekad kartu nerašomi su įvardiniais ir skaitvardiniais prieveiksmiais, pvz., ne visai, ne visada, ne taip, ne visur, ne vienaip ir kt. Svarbiausia tuos įvardinius ir skaitvardinius prieveiksmius atpažinti:

Vaikai ne visada gerai sutaria su tėvais, bet užtat dievina savo senelius. Man ne visai aišku, kodėl jau prireikė pataisų prieš mėnesį pasirodžiusiam Įmonių bankroto įstatymui. Miesto centre automobilį galima pasistatyti ne visur. Susitarti su butų eksploatacijos tarnybomis pasisekė ne taip greit.

Sudurtiniai ir samplaikiniai prieveiksmiai taip pat niekados nerašomi su neiginiais kartu, pvz., ne perniek, ne pirmąkart, ne tuojau, ne visuomet, ne šiandien ir t. t.

Bet šiandien visas tavo darbas tikrai ne perniek. Ne pirmąkart tu pamiršti visa, ką aš tau buvau sakęs. Pasipylus priekaištų lavinai, ilgai sėdėjo panarinęs galvą, po to pažvelgė į mus visus, bet atsakė ne tuojau. Ne visuomet dėl šios ligos sutrinka tik judesių koordinacija. Susitarė susitikti ne šiandien ir ne rytoj, bet po savaitės.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
Gerbkime žodį, Lietuvių kalba, NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *