Leksikos sudėtis

      Kiekvienoje kalboje yra daugybė žodžių, ir suskaičiuoti juos visus praktiškai neįmanoma, nes kartu su nepaliaujamu visuomenės gyvenimo plėtojimusi jų atsiranda vis naujų ir naujų. Didieji atskirų dabartinių kalbų žodynai fiksuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių žodžių, tačiau į juos patenka taip pat toli gražu ne visi kurios nors tautos atstovų vartojami žodžiai (nepatenka dažniausiai tie, kurie yra naujai atsiradę ar būdingi tiktai kokiai nedidelei teritorinei ar socialinei žmonių grupei).

Kurios nors kalbos žodžių visuma lingvistinėje literatūroje dažniausiai vadinama leksika. Ją tyrinėja kalbotyros šaka – leksikologija, arba žodžių mokslas.

Kalbų žodžiai, arba leksika, pasižymi dideliu įvairumu. Vieni žodžiai yra labai dažnai šnekančiųjų vartojami. Tai vad. aktyvioji leksika (pvz.: akis, duona, duoti, gerti, aš, geras, labai ir pan.). Kiti – priešingai, nors ir žinomi, bet vartojami palyginti retai. Tokie žodžiai priklauso vad. pasyviajai leksikai (pvz.: bau „ar“, bajoras, idant, komercija, manding „man rodos“, peizoti „koneveikti“ ir pan.). Šiai pastarajai leksikos rūšiai, kaip matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, priklauso daug specialių terminų, pasenę ar senstantys žodžiai, be to emocinį-ekspresinį ar tarminį atspalvį turintys žodžiai.

Su aktyviosios ir pasyviosios leksikos išskyrimu susijusi taip pat leksikos klasifikacija vartojimo srities, arba sferos, atžvilgiu. Kaip žinome, yra žodžių, kurie vartojami visų tam tikros tautos atstovų, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios teritorijos, profesijos ar socialinės padėties. Tai vadinamieji bendrataučiai žodžiai (pvz., brolis, eiti, baltas, kas ir pan.). Tačiau, antra vertus, yra ir tokių žodžių, kurių vartojimas ribotas ką tik minėtųjų veiksnių. Jeigu jis ribotas teritorijos, tuomet turime vad. tarminę leksiką, arba dialektizmus (pvz., žemaitybės: baustis „ketinti“, biržtva „beržynas“, gludė „galąstuvas“, tęvas „laibas“, rytietybės: digyti „badyti“, gaugaras „kalno viršūnė, kauburys“, likštis „trūkumas, yda“, panuovolis „pakilesnis pievos kraštas“, dzūkybės: gūzoti „šiltai apvynioti“, gurinys „trupinys“, kukurės „kupra“, nūdien „šiandien“ ir kt.). Jeigu žodžių vartojimas ribotas profesijos, tada turime profesionalizmus (pvz., medikų: amputuoti, dispanserizacija, rezekcija, fizikų: bangomatis, difrakcija, elektronas, protonas, sportininkų: baudinys, nuošalė, užribis ir kt.). Pagaliau jeigu žodžių vartojimas ribotas socialinės padėties, tuomet turime sociolektizmus, iš kurių dar išsiskiria argotizmai bei žargonizmai.

Nevienodi yra žodžiai ir emociniu-ekspresiniu atžvilgiu. Vieni jų yra neutralūs, t. y. neturintys jokio emocinio ar ekspresinio atspalvio ir vartojami įvairiuose kalbos stiliuose (pvz., burna, galva, valgyti; angl. mouth; vok. Mund; pranc. bouche „burna“), o kiti – turintys tam tikrą emocinį ar ekspresinį atspalvį (pvz., snukis, makaulė, šliurpti; angl. snout; vok. Maul; pranc. museau, mufle). Šie pastarieji vadinami emociniais-ekspresiniais žodžiais, arba emocine-ekspresine leksika.

Iš emocinės-ekspresinės leksikos išsiskiria dar vulgarizmai (lot. vulgus „minia, liaudis“), t. y. žodžiai, vartojami familiarioje ir grubioje šnekoje (pvz., minėtieji snukis, makaulė „burnos“, „galvos“ reikšmėmis ir pan.). Vulgarizmai paprastai keičiami kitais, padoresniais žodžiais – eufemizmais (gr.„kalbu gerai, mandagiai“).

Eufemizmais vadinami ne tik vulgarių, bet ir šiaip dėl kurių nors priežasčių (religinių prietarų, paslapties išlaikymo, etiketo ir kt.) draudžiamų ar neteikiamų žodžių (vad. polinezietiškos kilmės terminu tabu, reiškiančiu „visiškai išskirtas“) pakaitai. Eufemizmų pavyzdžiais gali eiti tarptautiniai (lotyniški) ligų pavadinimai, vartojami medikų kartais tik tam, kad neišgąsdintų ligonio ir nepablogintų jo sveikatos būklės (pneumonija vietoj plaučių uždegimas, kanceris vietoj vėžys ir pan.). Eufemizmais laikomi ir gyvatės, meškos naujesni pavadinimai kai kuriose indoeuropiečių kalbose (lot. serpens „šliaužiojančioji“ vietoj senesnio anguis, slavų medvedь < medu + еdь „medaus ėdikas“ vietoj senesnio išnykusio „meškos“ pavadinimo, taip pat tokie vokiečių ir prancūzų keiksmažodžiai, reiškiantys „po velnių“, kaip potz Blitz!, parbleu, atsiradę vietoj Gottesblitz, par dieu. Tam tikrais eufemizmais laikytini ir veiksmažodžiai apsirikti, klysti, vartojami vietoj meluoti, pasisavinti vietoj pavogti, pasakymas kaip dievą myliu vietoj dievaž(i) ir kt.

Skiriasi žodžiai dar pastovumo atžvilgiu. Yra žodžių, kurie ištisus šimtmečius ir net tūkstantmečius išlieka kalboje be didesnių pakitimų. Tai žodžiai, žymintys būtiniausius žmogaus gyvenime daiktus bei reiškinius, reikšmingiausias sąvokas, mažiausiai priklausančias nuo visuomenės istorinių ir kultūrinių sąlygų plėtojimosi. Tokie žodžiai sudaro leksikos branduolį, vad. pagrindinį leksikos fondą. Jam priklauso žodžiai, reiškiantys artimiausios giminystės santykius (motina, tėvas, brolis, sesuo), žmogaus kūno dalis (akis, ausis, galva, ranka), svarbiausius gamtos kūnus bei reiškinius (mėnuo, saulė, žemė, žvaigždė, diena, naktis, oras, vanduo), pagrindines daiktų ypatybes (baltas, juodas, jaunas, senas), pirminiai skaitvardžiai (vienas, du, trys, keturi), pagrindinių veiksmų pavadinimai (eiti, gerti, stoti), tam tikri įvardžiai (aš, tu, kas, tas), jungtukai (ir, o) ir kt. Amerikiečių lingvisto M. Svodešo (Swadech) tyrinėjimų duomenimis, tokios rūšies žodžių per tūkstantmetį atskirose kalbose išlieka 70-85%.

Tačiau didesnę kiekvienos kalbos leksikos dalį sudaro vis dėlto tokie žodžiai, kurie susiję su visuomenės ekonominio, politinio bei kultūrinio gyvenimo raida ir pasižymi mažesniu pastovumu. Šiuo atžvilgiu, ypač naujaisiais laikais, išsiskiria įvairūs terminai – žodžiai, žymintys specialias mokslo, technikos, kultūros sąvokas. Mat, kylant mokslo ir technikos pažangai, daugelis reiškinių, sąvokų imama kitaip traktuoti, todėl dažnai pakeičiami ir tų reiškinių ar sąvokų pavadinimai arba seniems pavadinimams suteikiamos naujos reikšmės.

Nėra vienodi kalbų žodžiai taip pat kilmės, raidos ir kt. atžvilgiais. Todėl moksliškai aprašyti visą kurios nors kalbos leksiką yra labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis visų pirma ištirti atskirus jos sluoksnius, atskiras vienaip ar kitaip susijusių žodžių grupes. Tokių grupių išskyrimas ir jų nagrinėjimas pasidarė ypač populiarus mūsų laikais, kai į kalbos leksiką imta žiūrėti kaip į tam tikrą sistemą, kurioje žodžiai yra susiję vieni su kitais paradigminiais ir sintagminiais santykiais.

Paradigminių santykių atžvilgiu žodžiai neretai grupuojami į temines grupes pagal jais žymimų daiktų, reiškinių bei sąvokų priklausymą kuriai nors sričiai. Pavyzdžiui, išskiriamos giminystės terminų (tėvas, motina, brolis, sesuo), paukščių pavadinimų (apuokas, kregždė, varna, žvirblis), laiko sąvokų pavadinimų (diena, metai, savaitė, valanda), judėjimą reiškiančių žodžių (eiti, bėgti, skristi, važiuoti) ir kt. teminės grupės. Be to, kai kurie lingvistai (vokiečiai J. Tryras, L. Veisgerberis, amerikietis A. Krioberis ir kt.) išskiria ir smulkesnes leksines-semantines grupes, vad. semantinius laukus. Vienam semantiniam laukui paprastai priskiriami tokie žodžiai, kurie susiję kokiu nors bendru reikšmės požymiu (pvz., iš laiko sąvokų pavadinimų atskirą semantinį lauką sudaro savaitės dienų pavadinimai, mėnesių pavadinimai ir t. t.). Tačiau žodžių klasifikacija į temines grupes ir semantinius laukus ligi šiol dar nėra labiau nusistojusi, ir atskiri lingvistai dažnai ginčijasi dėl tų grupių ar laukų išskyrimo kriterijų, ribų ir t. t.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *