Metafora

      Metafora yra toks tropas, kurio reikšmės perkėlimo pamatą sudaro vienoks ar kitoks daiktų panašumas: išvaizdos, spalvos, padėties, vertės ir kt.

      Du ežerėliai tvokso, tarp jų kalnas riogso.

      Du ratu pagiryje stovi.

      Šiose mįslėse ežerėliais vadinamos akys, kalnu – nosis, ratais – ausys, giria – plaukai. Ryšio tarp sąvokų (akies ir ežero, nosies ir kalno ir kt.) čia nėra – teesama daiktų panašumo.

      Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas. Tačiau čia tepasakomas vienas lyginimo narys: su kuo lyginama (su ežeru, kalnu, ratu), o kas lyginama – nutylėta. Nutylėtąjį narį atkuria mūsų vaizduotė. Metafora visuomet esti dviejų vaizdų suma: žodžiu pasakyto ir suvokiamo.

      Išvaizdos panašumas:

      Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai su savo kuodais garbanotais visur pasirodo…

      Kai krūpteli dangus, kada griaustinis trankos, žaibų botagai smogia naktį aklą, tai krūpteli kartu ir tavo kraujas…

      Ji žvalgėsi tolyje, kur kuproti debesys rėmėsi į jūrą.

      Spalvos panašumas:

      Daug kartų baltasis sniegas pražildė kalvas…

      Aidi kruvino putino krūmuos girios strazdo prislopus daina.

      Bulvienojuos jau kvepia ruduo, ir liepsnoja šalikelėj klevas.

      Garso panašumas:

      Vaivorykštė apvainikavo naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjo ir godžiai rijo vandenį.

      Padėties panašumas:

     Oškit, žalios pušys, oškit, aukštos pušys,

      Tiems, kur ilsisi prie jūsų kojų.

      Ar obelaitės tėviškės soduos

      Galvas baltąsias vis panarinę?

      Veiksmo vyksmo ir būsenos panašumas:

      Lėkė du varnai prieš vėją, juodu yrėsi lėtai.

      Ūmai aš pamatau, kaip blyksteli šviesus žuvies pilvas ir užverda vanduo.

      Kartais jis prieidavo vieną kitą viensėdį su prie žemės prisigūžusiomis trobelėmis ir iškilusia šulinio svirtimi.

      Jausmo panašumas:

      Iš po juodų užgriuvusių antakių į jį žiūrėjo šaltos, dygios akys.

      Ko gi man, skausme, degini galvą, ko gi taip skaudžiai širdį badai!

     …Ir gera pasidarė, kai vėsus vėjūkštis įlindo pro antį po jo marškiniais, paglostė kūną.

      Funkcijos panašumas:

      Mokytojas ilgai tyli, lyg svarstydamas, kokių gi vaistų duoti šitam nenuoramai išdykėliui.

      Vertės panašumas:

      Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs.

      Jau tu, Pranuk, savo galvos ant mano puodynės nemainytum!

      Šioji metafora dažniausiai esti drauge ir perdėjimas, atseit, ir hiperbolė.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *