Žodžio leksinių reikšmių kitimai

      a) Naujų reikšmių atsiradimas

b) Reikšmių nykimas

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Žodžio leksinės reikšmės, kaip ir visa kalboje, nuolatos kinta. Keičiantis visuomenės gyvenimui, atsiranda naujų daiktų bei reiškinių, naujų sąvokų, o tai reikalauja suteikti ne vienam žodžiui ir naują reikšmę ar naują reikšmės atspalvį. Antra vertus, kai kurie daiktai, reiškiniai, sąvokos visuomenės gyvenimo raidoje išnyksta, todėl drauge su jais pasitraukia į praeitį ir tuos daiktus, reiškinius ar sąvokas atspindėjusios leksinės žodžio reikšmės ar reikšmių atspalviai.

Kalbos moksle išskiriama keletas svarbiausiųjų žodžio leksinių reikšmių kitimų: a) naujų reikšmių atsiradimas, b) tam tikrų reikšmių nykimas, c) reikšmių siaurėjimas ir platėjimas. Šių kitimų rezultatas gali būti arba žodžio leksinių reikšmių pagausėjimas, arba jų sumažėjimas, arba atskirų reikšmių ar net visos jų sistemos transformacija.

a) Naujų reikšmių atsiradimas

Naujų leksinių žodžio reikšmių gali atsirasti įvairiais būdais: kai perkeliamas vieno daikto ar reiškinio (denotato) pavadinimas kitam, kai pasiskolinama kokia reikšmė ar jos elementas (sema) iš atitinkamo kitos kalbos žodžio, kai sukonkretinama ar suabstraktinama kuri nors reikšmė.

Ypač dažnai žodžiai įgyja naujų reikšmių dėl vieno daikto ar reiškinio pavadinimo perkėlimo kitam daiktui ar reiškiniui žymėti.. Pavyzdžiui, kai žodžiu nosis, iš seno turėjusiu ,;uoslės organo reikšmę“, buvo pavadinta laivo priešakinė dalis, tada šis žodis įgijo naują perkeltinę „laivo priekio“ reikšmę (plg. Visa laivo nosis jau surūdijusi). Arba kai plunksna imta vadinti ne tik paukščio raginę ataugą, bet ir metalinę rašymo priemonę, ir laikrodžio spyruoklę, tada šis žodis praturtėjo net dviem naujomis leksinėmis reikšmėmis.

Yra skiriamos dvi pagrindinės žodžio leksinių reikšmių kitimo rūšys, susijusios su vieno denotato pavadinimo perkėlimu kitam denotatui – tai metaforinis ir metoniminis kitimas. Kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų išorinį ar vidinį panašumą, tuomet turime metaforinį kitimą, o kai vieno denotato pavadinimas perkeliamas kitam denotatui pagal tų denotatų loginį ryšį, tada yra metoniminis kitimas.

Tiek metaforinio, tiek metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejų, lemiančių naujos leksinės reikšmės atsiradimą, gali būti labai įvairių. Iš metaforinių ypač dažnas yra pavadinimų perkėlimas pagal denotatų formos panašumą, pvz.: bato liežuvis, kibiro ausis, kelio alkūnė, barzdoti pušynai; angl. a head of cabbage; vok. der Kopf vom Kohl; pranc. la tete de chou „kopūsto galva“ ir kt. Neretai perkeliami pavadinimai taip pat pagal denotatų sukeliamo garso panašumą (patrankos loja, pjūklai žviegia, vėjas staugia, žiogelis griežia), pagal denotatų spalvos panašumą (kruvinas dangus, sidabriniai plaukai, sidabrinės akys „žvaigždės“), pagal denotatų atliekamų funkcijų panašumą (automatinė plunksna, Žemės palydovas, miško sanitarai „skruzdės“). Nemažai pasitaiko, ypač beletristinėje kalboje, pavadinimų perkėlimo atvejų ir pagal denotatų sukeliamo įspūdžio ar šiaip įvairių asociacijų panašumą (gilios mintys, saldus miegas, šiltas žvilgsnis, aštrus žodis, gyvas reikalas).

Ne vienoje indoeuropiečių kalboje žiaurus žmogus metaforiškai pavadinamas vilku, žvėrim, gudrus bei klastingas – lape, kvailas – asilu, avinu, kovingas – liūtu, begėdis ar nemandagus – kiaule. Toks pavadinimų perkėlimas yra susijęs jau su vidinėmis denotatų ypatybėmis, remiasi vidinių ypatybių panašumu.

Būdingesnieji metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejai yra tokie: a) patalpa vietoj talpinamojo (salė ūžė, Alytus džiūgavo), b) autorius vietoj kūrinio (perskaičiau Puškiną, klausiausi Bethoveno), c) priemonė vietoj veiksmo (diržas moko, degtinė žudo), d) medžiaga vietoj gaminio (išlupo auksą „auksinius dantis“, prisipirkau krištolo) ir e) ypatybė vietoj asmens (vaikščioja tikra išmintis, jaunystės nuodėmės).

Specifinis metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejis yra sinekdocha. Tai pavadinimo perkėlimas, paremtas kiekybės santykiais. Ryškiausios sinekdochinio perkėlimo rūšys – dalis vietoj visumos (lot. pars pro toto) ir visuma vietoj dalies (lot. totum pro parte). Pirmosios rūšies pavyzdžiai: Ateina fakulteto galva. Nenoriu maitinti svetimo pilvo; angl. farmhand „fermos darbininkas“; vok. Schlafmütze „miegalius“; pranc. un coeur d'or „puikus žmogus“. Čia kurios nors kūno ar aprangos dalies pavadinimai (galva, pilvas, hand, Mütze, coeur) vartojami visam žmogui apibūdinti. Antrosios rūšies pavyzdžiais gali eiti: liet. Kiaulė tvarte dvokia, stale kvepia (patarlė); vok. die ganze Welt klatschte „visas pasaulis plepėjo“. Pastaruosiuose pavyzdžiuose, priešingai negu ankstesniuose, visumą (kiaulė, Welt) reiškiantys pavadinimai vartojami vietoj tam tikros dalies (kiaulė – vietoj „kiaulienos patiekalo“, Welt – vietoj „eine Gruppe von Menschen“).

Tačiau naujų leksinių žodžio reikšmių atsiranda ne tik perkeliant vieno denotato pavadinimą kitam, bet ir perimant kokią nors atitinkamo svetimos kalbos žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, lietuvių vystyti seniau tereiškė tiktai „vynioti, supti į vystyklus“, o nuo XX amžiaus pradžios jis imtas vartoti ir „plėtoti, rutulioti“ reikšme. Pastarąją reikšmę šis veiksmažodis įgijo, nusižiūrėjus į kitų kalbų atitinkamų veiksmažodžių reikšmes (plg. rusų развить „leisti išaugti, išsiplėtoti“, vok. entwickeln „išplėtoti“). 

Manoma, kad dėl anglų house semantinės įtakos ir vokiečių Haus „namas įgijęs naują – „parlamento rūmų“ reikšmę (plg. Abgeordnetenhaus „atstovų rūmai“, Oberhaus „lordų rūmai“, Unterhaus „žemieji rūmai“), o prancūzų esprit „dvasia“ paveikęs vokiečių Geist reikšmes tokiuose junginiuose, kaip Geist des Jahrhunderts (< esprit du siecle) „amžiaus dvasia“, schöner Geist (< bel esprit), schöpferischer Geist (< esprit createur).

Naujų leksinių reikšmių, kaip minėta, atsiranda ir tuomet, kai kuri nors žodžio reikšmė (pagrindinė ar šalutinė) sukonkretinama arba suabstraktinama. Ryškus sukonkretinimo pavyzdys lietuvių kalboje – veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas, pvz.: arimas, klojimas, palikimas, pylimas, vertimas, vežimas. Nemaža tokios rūšies daiktavardžių, iš pradžios turėjusių tiktai abstrakčią reikšmę (reiškusių veiksmo procesą), ilgainiui įgijo ir konkrečią reikšmę (ėmė žymėti veiksmo vietą, rezultatą ir kt.). Todėl šalia pirmykštės abstrakčios arimo reikšmės „žemės purenimas arklu“ atsirado ir konkreti „suarto lauko“ reikšmė, šalia abstrakčios klojimo reikšmės „ko nors tiesimas ant žemės“ atsirado ir konkreti „pastato, kuriame klojami javai, kluono“ reikšmė ir t. t.

Priešingas reiškinys – reikšmės suabstraktinimas – yra dar dažnesnis kalbose, nes jis susijęs su tolydžio vis intensyvėjančiu žmogaus abstraktaus mąstymo plėtojimusi. Leksinės reikšmės suabstraktinimo pavyzdžiais lietuvių kalboje gali eiti žodžiai grynas, pasaulis, ryšys, sverti, svarstyti ir kt. Seniau grynas reiškė „švarų, be priemaišų“, taip pat „nuogą“, o vėliau (XVI a.) šalia šių reikšmių metaforiškai įgijo ir abstraktesnę „neturtingo“ reikšmę (plg. M. Daukšos pasakymą Kiekvienas žmogus, senas, jaunas, didžturtis, grynas). Seniau pasaulis, kaip rodo šio žodžio daryba, turėjo konkrečią „vietos po saule“ reikšmę, o vėliau, naujesniais laikais, be kitų, gavo ir abstrakčią „kokių nors reikšmių srities“ reikšmę (plg. meno, mokslo pasaulis, vidinis pasaulis). Ryšys seniau taip pat turėjo konkrečias „raiščio“, „mazgo“, „ryšulio“ reikšmes, o mūsų laikais imtas plačiai vartoti ir abstrakčia „tarpusavio sąsajos, santykio“ reikšme (plg. draugystės ryšiai, kultūriniai ryšiai). Sverti ir iš šio padarytas dažninis svarstyti anksčiau, be abejonės, reiškė tik „matuoti svorį“, o naujesniais laikais pirmasis įgijo dar ir abstrakčią „lemti“ (plg. jo žodžiai mažai sveria), o antrasis – abstrakčias „mąstyti“, „vertinti“ (plg. Svarstau, ką daryti, apsvarstė disertaciją) reikšmes.

Anglų veiksmažodis understand, kaip matyti iš jo darybos, iš pradžios reiškė „stovėti apačioje, po kuo“, o vėliau įgijo abstrakčią „suprasti“ reikšmę. Vokiečių Beziehung, sprendžiant iš darybos, seniau turėjo reikšti „aptraukimą“ (plg. ziehen „traukti“), o dabar, be kitų, turi ir abstrakčią „santykio“ reikšmę. Prancūzų comprendre pirmykštė reikšmė buvusi „apimti, apglėbti“ (plg. prendre „imti“), bet ilgainiui šalia šios atsirado ir abstrakti „suvokti“ reikšmė.

Nauja leksinė reikšmė įsitvirtina žodžio semantinėje sistemoje ne staiga, bet per ilgesnį laiko tarpą. Iš pradžios ji pasirodo tiktai atskirame šnekos akte, individualiame kontekste (ypač daug žodžių perkeltinėmis reikšmėmis vartoja grožinės literatūros kūrėjai) ir tik vėliau, jeigu ji plačiau paplinta, palengva tampa kalbos faktu, iš okazinės virsta sistemine. Be to, pažymėtina, kad naujos leksinės reikšmės atsiradimas nebūtinai suponuoja senos išnykimą: šalia naujosios, kaip matyti iš čia pateiktų pavyzdžių, ilgai dar gali egzistuoti ir senoji reikšmė.

Naujos žodžio reikšmės lingvistinėje literatūroje neretai vadinamos neosemantizmais.

b) Reikšmių nykimas

Priešingas procesas naujų reikšmių atsiradimui yra tam tikrų žodžio leksinių reikšmių nykimas. Šis procesas nebūna toks intensyvus kaip pirmasis, nes visuomenės gyvenimo raidoje daug daugiau atsiranda visokių naujų daiktų bei reiškinių negu jų išnyksta. Tačiau kalbų istorijos tyrinėjimai rodo, kad žodžio leksinių reikšmių senėjimas ir nykimas taip pat vyksta nuolatos.

Lengviausia leksinių reikšmių nykimą pasekti pagal įvairių epochų rašto paminklus. Antai žodis bernelis, kaip matyti iš XVI a. lietuviškų raštų ir latvių kalbos, seniau reiškė „vaiką“ (plg. M. Mažvydo katekizmo pavadinimą: Catechismvsa prasty Szadei Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas). Tačiau vėlesniais laikais ši reikšmė išnyko, ir berneliu imta vadinti jau „suaugusį vaikiną, jaunuolį“.

Seniau veiksmažodis dvėsti reiškė „kvėpti“ (plg. to paties Mažvydo giesmyne randamą pasakymą Dvėsė Jėzus ing apaštalus), o vėliau jis tokios reikšmės neteko ir dabar tevartojamas tik „galą gauti, mirti“ ir „alkti, badauti“ reikšmėmis. Veiksmažodis elgtis seniau taip pat turėjo dabar išnykusią reikšmę „prašyti išmaldos, elgetauti“ (plg. K. Sirvydo raštuose randamus pasakymus Aklas nekuris sėdėjo pas kelią elgdamasis, Pavargėliai sėdi elgdamiesi).

Neteko tam tikrų savo leksinių reikšmių ir žodžiai nasrai, nauda, tekėti. Kaip matyti iš daugelio XVI-XVII a. lietuviškų raštų, seniau nasrais buvo vadinamos ne tik „gyvulio, žvėries žiotys“, bet ir „žmogaus burna, lūpos“ (plg. M. Mažvydo Idant melstų griešnas žmogus nasrais, M. Daukšos Kiekvienu žodžiu, kursai išeit iš nasrų dievo). Nauda senuosiuose raštuose neretai buvo vartojamas, be kitų, dar ir „grobio“ reikšme (plg. J. Bretkūno Eš džiaugiuos iš tavo žodžio kaip didį gaunąs plėšimą, paraštėje: naudą), bet ši reikšmė ilgainiui taip pat išnyko. Veiksmažodis tekėti, be kitų reikšmių, seniau turėjo dar ir „eiti greitais žingsniais“ reikšmę (plg. M. Daukšos Pahonai ižg Persijos tekini teka, K. Sirvydo Alkanas tekėjo adunt užumuštų artimų savo), kuri dabar jau, rodos, visai išnykusi.

Anglų kalbos pasenusių ir išnykusių leksinių reikšmių pavyzdžiu gali eiti veiksmažodžio to delve reikšmė „kasti“ (dabar šis veiksmažodis vartojamas „raustis, knaisiotis knygose, dokumentuose“, taip pat „staigiai leistis žemyn“ reikšmėmis). Pasenusi taip pat būdvardžio quick reikšmė „gyvas, turintis gyvybę“ (dabar tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje plačiai tevartojamas „greito, vikraus, guvaus“, be to, „nuovokaus“ ir kt. reikšmėmis).

Vokiečių kalboje yra išnykusi daiktavardžio Strahl senoji reikšmė „strėlė“ (plg. sva. strala, rus. стрела), kurią išstūmė naujoji reikšmė „spindulys“. Taip pat ir būdvardis schlecht neteko savo ankstesnės reikšmės „lygus“ (plg. gotų slaihts), iš kurios vėliau išriedėjo „paprasto“, „naivaus“, o iš šių ir „blogo“ reikšmė.

Prancūzų kalbos žodis moine senais laikais reiškė „vienišą“, o viduramžiais šis žodis įgijo „vienuolio“ reikšmę, kuri ilgainiui visiškai išstūmė senąją. Neteko savo senovinės reikšmės ir prancūzų žodis pelerin, kuris kadaise reiškė „svetimšalį“ (plg. lot. peregrinus „svetimas, svetimos šalies“), o paskui gavo „maldininko“ reikšmę.

Jau ir iš čia pateiktų pavyzdžių nesunku suvokti, kad žodžio leksinių reikšmių nykimo rezultatas gali būti dvejopas. Tuo atveju, kai iš senosios reikšmės išrieda naujoji, žodžio semantinė sistema kiekybės atžvilgiu nepakinta (pvz., kai vietoj „vaiko“ reikšmės bernelis įgijo „jaunuolio“ reikšmę, tai šio žodžio reikšmių skaičius liko toks pat, jis nei padidėjo, nei sumažėjo). Kas kita tuo atveju, kai senoji reikšmė visiškai išnyksta ir neišsirutulioja į naują: tuomet žodžio semantinė sistema ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai pakinta – žodžio reikšmių sumažėja (pvz., kai žodis nasrai neteko „žmogaus burnos, lūpų“ reikšmės, tai šio žodžio reikšmių skaičius viena sumažėjo).

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Su naujų reikšmių atsiradimu ir senų nykimu glaudžiai yra susijęs ir leksinių žodžio reikšmių siaurėjimas bei platėjimas. Siaurėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs bendresnę reikšmę, palaipsniui įgyja mažiau bendrą reikšmę. Šiame procese sumažėja žodžiu reiškiamos sąvokos (designato) apimtis, bet praturtėja jos turinys, nes susiaurėjusi reikšmė būna konkretesnė.

Dabartinėje lietuvių kalboje siauresnę reikšmę turi žodis karininkas. J. Bretkūno raštuose (XVI a.) šis žodis reiškė „karo žmogų, karį“, o mūsų amžiuje jis imtas vartoti tiktai siauresne – „tam tikrą aukštesnį laipsnį turinčio kario“ reikšme. Gira, kaip rodo šio žodžio kilmė (plg. gerti) ir K. Sirvydo žodynas, kur jis pateiktas prie lenkiškų kwas ir picie atitikmenų, seniau reiškė „gėrimą“ apskritai, o dabar tereiškia tik „tam tikrą rūgštų gėrimą“. Kranklys, kaip matyti iš darybos (plg. krankti), seniau tereiškė „tai, kas krankia“, o vėliau ši reikšmė susiaurėjo, ir juo imta vadinti „krankiantį paukštį, juodvarnį“. Sloga, sprendžiant iš šio žodžio kilmės (plg. slėgti, slogti) ir iš senųjų raštų (plg. M. Mažvydo Slogą uždeda mums), anksčiau turėjo „slėgimo, sunkenybės, naštos“ reikšmę, o ilgainiui iš jos išriedėjo siauresnė „tam tikros ligos – nosies gleivinės uždegimo sukelto sunkumo“ reikšmė.

Anglų kalboje susiaurėjusias reikšmes dabar turi žodžiai deer, hound, meat ir kt. Deer senojoje anglų kalboje reiškė „žvėrį“, o dabartinėje reiškia „elnią“, hound reiškė „šunį“ (plg. dar vok. Hund), o dabar – „tam tikrą medžioklini šunį (skaliką)“, meat reiškė „maistą“, o dabar – „mėsą“.

Susiaurėjusios reikšmės būdingos taip pat tokiems vokiečių kalbos žodžiams, kaip Gast, Hochzeit, Kunst ir kt. Gast seniau reiškė „ateivį“, o vėliau ėmė reikšti tik „pakviestą ateivį, svečią“ (senoji platesnė reikšmė atsispindi dar sudurtiniuose žodžiuose Gasthaus, Fahrgast, Kurgast ir pan.). Hochzeit seniau reiškė „bet kokią šventę“ apskritai, o dabar tereiškia tik „vestuvių šventę, vestuves“. Kunst kilmės atžvilgiu yra susijęs su veiksmažodžiu können ir turėjo „galėjimo, sugebėjimo“ reikšmę (plg. Lebenkunst, Staatkunst, Kriegkunst ir pan.), o dabar dažniausiai tereiškia tik estetinės kūrybos sugebėjimą bei produktą – „meną“.

Susiaurėjusią reikšmę turinčių prancūzų kalbos žodžių pavyzdžiais gali būti image, noyer, traire. Pirmasis (plg. lot. imago) seniau reiškė „paveikslą“, o vėliau ėmė reikšti „šventojo paveikslą, ikoną“. Noyer (< lot. necare) iš pradžios reiškė „užmušti“, o vėliau – ,,(pa)skandinti“. Traire (< lot. trahere) ankstesnė reikšmė buvo „traukti“, iš kurios paskui išriedėjo dabartinė „traukti pieną, melžti“ reikšmė.

Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimo priešybė yra jos platėjimas. Platėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs mažiau bendrą reikšmę, palaipsnini įgyja bendresnę reikšmę. Šio proceso metu padidėja žodžiu reiškiamos sąvokos apimtis, bet susiaurėja jos turinys, nes praplatėjusi reikšmė būna abstraktesnė.

Populiarus praplatėjusią reikšmę turinčio lietuvių kalbos žodžio pavyzdys – bičiulis. Šis žodis, kaip rodo jo daryba, seniau reiškė „bendras bites turintį žmogų“, o vėliau jis įgijo platesnę „artimo draugo“ reikšmę. Žodis stalius seniau, matyt, turėjo „stalų gamintojo“ reikšmę, iš kurios paskui išriedėjo platesnė „baldų meistro“ reikšmė. Apginkluoti anksčiau tereiškė „aprūpinti ginklais“, o dabar jis greta šios turi ir platesnę „aprūpinti ką kuo nors“ reikšmę (plg. apginkluoti technika, žiniomis, patyrimu ir t. t.).

Klausimas seniau tereiškė tik „kreipimasis laukiant atsakymo“, o dabar, be šios, vartojamas ir platesne „problemos“ reikšme (plg. sunkus klausimas, svarstomas klausimas). Platesnių reikšmių mūsų laikais įgijo dar bruožas, pamatas, priemonė ir daugelis kitų lietuvių kalbos žodžių.

Platesnę reikšmę dabar turi ir anglų kalbos žodžiai to arrive, dog. Pirmasis, kaip skolinys iš prancūzų arriver (šis savo ruožtu yra kilęs iš lotynų adripare: ad „prie“ + ripa „krantas“), kadaise galėjo reikšti „prisišlieti prie kranto“, o vėliau tiek prancūzų, tiek anglų kalboje įgijo platesnę „atvykti“ reikšmę. Antrasis žodis – dog seniau (dar vidurinėje anglų kalboje) reiškė „grynaveislį šunį“, o dabar tereiškia apskritai „bet kokį šunį“.

Praplatėjusios reikšmės pavyzdžiais vokiečių kalboje galima nurodyti žodžius Geschichte, fertig, Öl. Daiktavardis Geschichte seniau reiškė „mažą istoriją, pasaką“, o nuo XVIII a. imtas vartoti ir platesne „istorijos“ reikšme. Būdvardis fertig, savo kilme susijęs su veiksmažodžiu fahren „važiuoti“, senovėje turėjo siaurą reikšmę „kelionei pasirengęs“, o vėliau ši reikšmė praplatėjo, ir dabar jis reiškia „pasirengusį apskritai“. Öl (< lot. oleum) iš pradžios turėjo tiktai „alyvų aliejaus“ reikšmę, kuri ilgainiui išriedėjo į platesnę „bet kokio aliejaus“ reikšmę.

Prancūzų kalboje, be jau minėtojo arriver, praplatėjusias reikšmes turi veiksmažodžiai panier, penser ir kt. Panier kadaise reiškė „duonos pintinėlę, krepšį“, o dabar – „pintinę“ apskritai. Penser (< lot. pensare) seniau reiškė „sverti“, o vėliau įgijo platesnę „galvoti, mąstyti“ reikšmę.

Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimas/platėjimas glaudžiai yra susiję su jos konkretėjimu/abstraktėjimu. Siaurėdama reikšmė dažniausiai darosi ir konkretesnė, o platėdama – abstraktesnė. Tačiau šie dvejopo pobūdžio procesai nėra identiški: ne visada, kaip rodo ir kai kurie čia pateikti pavyzdžiai (gira, karininkas; angl. hound; vok. Öl; pranc. Panier), siaurėdama leksinė reikšmė tampa konkrečia, o platėdama – abstrakčia.

Siaurėti ar platėti gali tiek pagrindinė žodžio reikšmė, tiek šalutinės. Be to, siaurėjimo/platėjimo rezultatas gali būti arba ankstesnės reikšmės visiškas išnykimas ir įsigalėjimas naujesnės (siauresnės ar platesnės), arba tam tikrą laiką trunkanti ankstesnės reikšmės koegzistencija su naująja. Pavyzdžiui, gira, bičiulis ilgainiui visiškai neteko savo pirmykščių reikšmių ir jų vietoj įgijo naujas, o kranklys, apginkluoti, klausimas išlaikė ankstesniąsias (kranklys dar ir dabar pavartojamas krankiančiam, kosinčiam žmogui pavadinti, apginkluoti – „aprūpinti ginklais“, klausimas vartojamas „kreipimosi laukiant atsakymo“ reikšme).

Žodžio leksinių reikšmių siaurėjimas/platėjimas yra gana sudėtingi procesai, nulemti įvairių, ligi šiol dar iki galo neišaiškintų priežasčių. Lingvistinėje literatūroje neretai tuos kitimus sąlygojančios priežastys skirstomos į išorines ir vidines. Išorinėmis laikomos tokios, kurios tiesiogiai susijusios su visuomenės ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo pasikeitimais, atsispindinčiais žodžių reikšmėse (pvz., pirmykštė bičiulio reikšmė praplatėjo, o buvusi siauresnė išnyko dėl to, kad ilgainiui atsisakyta papročio laikyti bendras bites). Vidinėmis vadinamos tokios priežastys, kurias vienaip ar kitaip sąlygoja tam tikri kalbiniai veiksniai ir kurių sąsaja su visuomenės gyvenimo raida yra netiesioginė. Iš pastarųjų, kaip rodo įvairių kalbų semantikos tyrinėjimai, gali veikti leksinių reikšmių kitimą žodžių gramatinis ir leksinis valentingumas, žodžių darybos procesai, fonetinis žodžių suartėjimas, analogija ir kt. Tačiau detalesnė tiek vidinių, tiek išorinių priežasčių analizė yra jau specialaus semasiologijos kurso uždavinys.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *