Žodžio etimologija

      Nustatyti, ar žodis yra savas, ar svetimas, ar senas, ar naujas, padeda kalbotyros šaka – etimologija. Ji aiškina žodžio kilmę, žodžio istoriją, yra vienas iš įdomiausių, bet kartu ir sudėtingiausių istorinės, arba diachroninės, kalbotyros mokslų.

Aiškinti atskirų žodžių kilmę pradėta dar antikiniais laikais. Jau graikų filosofas Sokratas (V-IV a. pr. m. e.) žodį „dievas“ kildino iš veiksmažodžio „bėgti, smarkiai judėti“, o „žmogus“ – iš veiksmažodžio „atidžiai stebiu“. Tačiau tie atskirų žodžių kilmės aiškinimai ligi naujų laikų, iki lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimo XIX a. pradžioje neturėjo tvirto teorinio pagrindo. Tiktai gimus lyginamajai istorinei kalbotyrai ir atskleidus kalbų raidos dėsningumus, etimologija įgavo mokslinį pobūdį.

Pagal tai, ar žodžių kilmės aiškinimas yra mokslinis ar nemokslinis, išskiriamos dvi etimologijos rūšys: mokslinė ir liaudies etimologija. Kalbotyrai svarbesnė, suprantama, mokslinė etimologija, kuriai rūpi nustatyti tikrąją žodžio kilmę, jo genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ir kitų kalbų žodžiais. Mokslinės etimologijos tyrinėjimų objektas daugiausia yra pirminiai žodžiai, vediniai, kurių darybinė ir semantinė motyvacija jau išblukusi ir kalbantysis negali suvokti ryšio tarp jų formos ir reikšmės. Todėl vienas iš pagrindinių mokslinės etimologijos uždavinių – atskleisti tą motyvaciją, išaiškinti pirmykštę žodžio struktūrą ir reikšmę, nustatyti vėliau vykusius struktūrinius ir semantinius kitimus.

Kuo remiasi mokslinė etimologija, spręsdama šį uždavinį? Kokie yra jai keliami reikalavimai?

Visų pirma mokslinė etimologija remiasi fonemų reguliariais atitikmenimis, vad. „fonetiniais dėsniais“, būdingais giminiškoms kalboms. Mat kartais atskirų kalbų žodžiai tiek savo garsine struktūra, tiek leksine reikšme būna labai panašūs. Bet jeigu tas panašumas nėra dėsningos giminiškų kalbų raidos padarinys, jis gali būti visiškai atsitiktinis. Todėl, nepaisant fonemų reguliarių atitikmenų, galima genetiškai susieti ir atsitiktinai sutampančius žodžius ir prikurti nepagrįstų etimologijų.

Prie nepakankamai atsižvelgiančių į reguliarius fonemų atitikmenis priskirtinos lietuviškų žodžių grasa „grėsmė“ ir pantas „gegnių jungiamoji juosta, skersinis“ etimologijos. Pirmasis ilgą laiką lingvistų buvo siejamas su slavų groza „grasinimas“ (plg. rus. гроза). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks siejimas prieštarauja reguliariems lietuvių ir slavų kalbų fonemų atitikmenims (liet. s neatliepia sl. z), todėl ir atsisakyta sieti tuodu žodžius. Pantas taip pat ilgai buvo laikomas nelietuvišku žodžiu. Vieni (A. Briukneris, E. Frenkelis) manė jį esant skolinį iš panašios reikšmės lenkiško bant, kilusio savo ruožtu iš vva. bant „skersinis“, kiti (K. Alminauskis) – iš germanų pant „įkaitas, užstatas“. Tačiau ne per seniai V. Urbutis įrodė, kad tas žodis esąs lietuviškas, baltiškas (neatsijęs nuo žodžių pinti, pantis, latv. pit, pr. panto „pančiai“). Svarbiausias argumentas, nukreiptas prieš lenkiškąją panto kilmę, kaip tik ir buvo šio žodžio pirmosios fonemos neatitikimas: „lietuvių kalboje sunku rasti slavizmų, kurie turėtų p- vietoj originalo b-“.

Kitas dalykas, kurio neturi ignoruoti mokslinė etimologija, – tai atsižvelgimas į siejamųjų žodžių reikšmės (semantinius) ryšius ir į galimus jų pakitimus tų žodžių raidoje. Pavyzdžiui, yra pagrindo sviestą kildinti iš veiksmažodžio sviesti, turinčio tarmėse „tepti“ reikšmę (plg. dar sl. maslo, kilusį iš maz-slo ir išvestą iš mazati „tepti“), bet nėra pagrindo duoną sieti su veiksmažodžiu duoti, reiškiančiu „teikti“ ir nerodančiu jokio semantinio ryšio su tuo kasdieniniu maisto produktu (todėl duona siejama su skr. dhānāh „javų grūdai“, toch. B tāno „javai“). Taip pat įmanoma reikšmės atžvilgiu, nors tam prieštarauja fonemų atitikmenys, minėtąjį pantą kildinti iš lenkų bant, bet dėl didelio reikšmės skirtumo jo negalima laikyti germaniškos kilmės skoliniu iš pant. Na, o tokios etimologijos, kaip karvelis karvė, lokys lakti, dėl semantinio ryšio nebuvimo gali kelti tiktai šypseną.

Tam, kad būtų galima bent kiek patikimiau nustatyti etimologizuojamo žodžio pirmykštę reikšmę ir jos tolimesne raidą, reikia pažinti kalbų bendruosius leksinės semantikos kitimo atvejus. Be to, reikia ištirti to žodžio vartoseną turimuose rašto paminkluose, tarmėse, jo atitikmenis giminiškose kalbose ir, tiktai sugretinus visus tyrinėjimai duomenis, daryti semasiologines išvadas. Svarbus dalykas, moksliškai etimologizuojant žodį, taip pat jo darybinė, morfeminė ir morfologinė analizė. Darybinė analizė ypač reikalinga aiškinant senuosius vedinius, kuriuose darybos formantas dėl įvairių fonetinių procesų gali būti pakitęs ar susiliejęs su darybos pamatu (pvz., tokių kaip įstrižas, krislas, paveikslas, veizdėti ir pan.). Morfeminė bei morfologinė analizė, t. y. etimologizuojamų žodžių skaidymas į mažiausias reikšmines dalis ir tų dalių fonologinės sandaros suvokimas – būtina bet kurio etimologinio tyrinėjimo prielaida: be jos sunku atskleisti etimologizuojamojo žodžio genetinius ryšius su kitais tos pačios kalbos ar kitų kalbų žodžiais. Dėl žodžio nemokšiško morfeminio skaidymo kartais prikuriama net fantastiškiausių etimologijų. Pavyzdžiui, žymaus ukrainiečių lingvisto L. Bulachovskio tvirtinimu, būta ir tokių etimologizatorių, kurie žodį 6opcyк „barsukas, opšrus“, neabejotiną skolinį iš tiurkų kalbų, skaidė į 6op-cyк ir manė jį turėjusį „miško šunies“ reikšmę (jeigu šis žodis nebūtų skolinys, jis pagal ukrainiečių fonologinius dėsnius turėtų būti tariamas 6ipcyк, nes uždarame skiemenyje o > i).

Mokslinei etimologijai nemažai padeda ir žodžių geografijos (paplitimo) tyrinėjimas. Ypač tai svarbu, stengiantis išaiškinti, ar kuris nors žodis yra savas ar skolinys. Mat skolintiniai žodžiai, jeigu jie nėra labai seni, dažniausiai būna paplitę tiktai kurios nors kalbos ploto pakraščiuose. Pavyzdžiui, germanizmas stuba „pirkia, troba“ (iš sva. stuba), kaip matyti iš „Lietuvių kalbos atlaso“ (l t.), dabar vartojamas Tauragės, Klaipėdos, Šilutės apylinkėse, t.y. ten, kur anksčiau stipriau veikė vokiečių kalbos įtaka. Arba vėl: slavizmas ščiupokas (ščipakas, čipokas) „lydeka“ labiausiai yra paplitęs rytiniuose Lietuvos rajonuose, kur yra glaudūs lietuvių kalbos kontaktai su baltarusių ir lenkų kalbomis (plg. bltr. шчупак, lenk. szczupak). Tačiau ir savų žodžių kilmę aiškinant, jų paplitimo tyrinėjimas gali nemažai praversti, juoba kad pakraštinėse teritorijose išlikę kalbos reiškiniai, kaip mano daugelis lingvistų, yra senesni už centriniame plote randamus.

Pagaliau mokslinei etimologijai reikšmingi taip pat įvairių istorijos mokslų duomenys, nes jie kartais gali labai paremti lingvistinę analizę. Ryškus pavyzdys, rodantis istorinių faktų svarbą tam tikrų žodžių kilmei aiškinti, yra vokiečių Kaiser „imperatorius“ ir rusų ųapь „caras“. Abu šie žodžiai yra skoliniai iš lotynų caesar, kuris yra ne kas kita kaip bendriniu žodžiu virtusi I a. pr. m. e. gyvenusio romėnų karo vado Julijaus Gajaus Cezario (Caesar) vardas. Jeigu apie tokio karo vado egzistavimą nebūtų žinoma, tad vargu ar kas nors būtų galėjęs tiksliai išaiškinti tų dviejų žodžių kilmę. Taigi mokslinei etimologijai, moksliniam žodžių kilmės aiškinimui keliami tokie pagrindimai reikalavimai: fonemų reguliarių atitikmenų griežtas paisymas, atsižvelgimas į siejamųjų žodžių semantinius ryšius, darybinė, morfeminė bei morfonologinė siejamųjų žodžių analizė, geografinio žodžių paplitimo ir istorinių duomenų panaudojimas.

Turint galvoje šitokių reikalavimų kompleksą, yra visiškai suprantami ir etimologinio darbo sunkumai. Etimologas, net ir tas, kuris ryžtasi aiškinti tiktai vienos kurios kalbos žodžių kilmę, turi gerai orientuotis giminiškų kalbų leksikos kloduose, būti susipažinęs su kiekvienos iš tų kalbų istorine fonetika ir istorine gramatika, mokėti lokalizuoti vietos ir laiko atžvilgiu įvairius kalbos faktus. Be to, kaip rašo žinomas ispanų leksikologas bei leksikografas Ch. Kasaresas (Casares) savo „Dabartinės leksikografijos įvade“, etimologas privalo turėti „ypatingą galvoseną, kuriai būtų būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, be to, išskirtinį išradingumą, kūrybinę vaizduotę, galinčią susieti faktus ir paprastų prielaidų pagrindu kelti rizikingas hipotezes“.

Nuo mokslinės etimologijos iš esmės skiriasi vad. liaudies etimologija. Tai žodžio kilmės aiškinimas pagal jo atsitiktinį garsinį panašumą su kitu žodžiu, neparemtas lingvistine analize. Šitaip etimologizuoti, ypač tam tikrus vietovardžius, mėgsta kaimo žmonės, kurie kartais savo aiškinimus susieja su tam tikromis išgalvotomis istorijomis. Pavyzdžiui, Kuršėnų miestelio pavadinimas senosios kartos vietos gyventojų aiškinamas šitaip: kadaise Ventos pakrantėse buvę pripjauta šieno, bet nakčia ištvinusi upė ir jį apsėmusi; tada žmonės nustebę ir ėmę klausti vienas kito „kur šienas?“, iš čia ir kilęs žodis Kuršėnai.

Žmonės mėgsta etimologizuoti ne tik vietovardžius, bet ir šiaip retesnius žodžius, ypač skolinius: pastaruosius susieja su panašiai skambančiais savais žodžiais. Kartais tuo norima sukelti komišką efektą (pvz., studentams kildinant idėją indėti, kapitalą kaupti, stipendiją stipti), o kartais tiesiog savamoksliškai paaiškinti tam tikrų žodžių kilmę (pvz., V. Pietaris XIX a. gale visai rimtai stengėsi įrodyti, kad kunigas kilęs iš kūnas, kūningas, pinigas pinti, pynė). Tačiau neretai pasitaiko, kad liaudies etimologijos pagrindu susidaroma naujų, žodžių, kurie gali paplisti ir prigyti kalboje. Pavyzdžiui, taip yra atsiradęs lietuvių kalboje žodis beždžionė, kuris kaip skolinys iš bltr. o6eзьяна buvo susietas su veiksmažodžiu bezdėti. Rytų Prūsijos lietuviškuose raštuose randamas šnypštukas „nosinė“ taip pat atsirado iš vok. Schnupftuch, susiejus šį žodį su šnypšti (nosį). Vidurinės anglų kalbos žodis crevise (kilęs iš s. pranc. crevisse) dėl jo panašaus skambėjimo su craw ir fish vėliau buvo pakeistas craw-fish, cray-fish „vėžys“. Slaviškos kilmės vietovardis Branibor vokiečių buvo perdirbtas (pagal komponentų panašumą) į Brandenburg, o prancūzų žodis miniature (išvestas iš minium „švino dažai“) buvo susietas su būdvardžiu mignon „mažutis; malonus“ ir pakeitė savo reikšmę į „mažo dydžio tapybos kūrinį“.

Dėl tokio vaidmens naujiems žodžiams, naujoms žodžių reikšmėms atsirasti (kartais ir naujoms žodžių formoms susidaryti) liaudies etimologija sudaro gana rimtą lingvistinių tyrinėjimų objektą.

Liaudies etimologiją, kaip neparemtą lingvistine analize, tikslinga skirti nuo pseudoetimologijos, t. y. lingvistiniais principais pagrįsto, bet prastai motyvuoto žodžių kilmės aiškinimo, randamo kalbininkų specialistų darbuose. Šitokia diferenciacija geriau atitiktų tais terminais reiškiamų sąvokų esmę.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *