Deminutyvai

      Deminutyvai – tai emocingi priesaginiai vediniai iš daiktavardžių, kartu parodantys ir pasakomo dalyko vertinimą.

      Lietuvių kalba pasižymi nepaprastu deminutyvų gausumu. Vienas žodis gali būti vartojamas su daugybe priesagų. Palyginkime: bernas, bernužis, bernelis, bernužėlis, bernaitis, berniokas, berniokėlis, berniūkštis, berniūkštėlis, bernykštis, bernykštėlis, bernėkas, berniokšlis ir t. t.

      Deminutyvais reiškiamos emocijos taip pat labai įvairios (nuo pasigėrėjimo iki pasibjaurėjimo). Deminutyviniai daiktavardžiai padeda sustiprinti emocinį kalbos toną, parodo savitą kalbančiojo pasaulėjautą. Būdinga šiuo atžvilgiu pasaka ,,Siratėlytėlis bei milžinukėlis“:

      Nežinau, nė kur, nė kada, tėveliams išmirus, vienas vaikužėlis liko ant svietužio. Biednas siratėlytis ir, niekur vietužatės neturėdamas, susigalvojo į svietelį keliaut, bene rastų kur pastogututę savo amželėliui. Kelionužėlei daugiau nieko neturėjo, kaip keletą varškutės kėžukužių ir sūružio kamputytėlį, o rankelytėj — stiproką apgeležuotą ąžuolužytėlę lazdužikę.

      Pasakoje nerasime daiktavardžio, kuris neturėtų vienos ar kelių deminutyvinių priesagų. Matyt, tai daroma dėl to, kad neįprastas, deminutyvais perkrautas tekstas labiau patrauktų klausytojo dėmesį.

      Labiausiai deminutyvai vartojami šnekamojoje kalboje ir tautosakoje, nes emocinis vertinimas čia vaidina itin svarbų vaidmenį. Ypač šiuo atžvilgiu išsiskiria liaudies dainos. Deminutyvai – mėgstama stilistinio efekto kūrimo priemonė ne tik tautosakoje, bet ir grožinėje literatūroje. Daugiausia jų pasitaiko kūryboje tų rašytojų, kurie artimesni liaudžiai ir mėgsta tautosakinius žanrus. Stilistinis efektas dažniausiai sukeliamas su paprastu daiktavardžiu pavartojus vieną ar kelis deminutyvinius jo vedinius:

      Išėjau į lygų lauką, ilgesio laukelį.

      Žmonės, jūs žmogeliai mano, žmogeliukai.

      Rečiau pasitaiko, kad pirmas pavartojamas deminutyvas, o po jo pamatinis žodis:

      Per šilelį jojau,

      Šile šėkq pjoviau,

      Šilo vidurėly

      Ugnelę sukūriau.

      Stilistinis efektas kartais kuriamas, kartojant tą patį daiktavardį ir pridedant sinonimiškas deminutyvines priesagas:

      Šalia kelelio kelužio raudona rožė žydėjo.

      Šią naktį per naktelę žirgas perstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį, pas aukštąjį svirnelį.

      Deminutyvais gali būti pabrėžiamas pasakomo dalyko didumas, gausumas:

      O barzda barzdelė! Galėtum pamanyti, jog šis žmogus čia atėjo tiesiai iš miško…

      O vargų vargeliai, kalnas net įlinktų, jeigu jų iš karto šitiek susirinktų.

      Daug dažnesnė deminutyvų paskirtis išryškinti daiktų ar reiškinių įvairovę:

      Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai…

      Ant kalno čia beržai berželiai ir žemuogės – lašai raudoni.

      (Palyginkime pasakymus: ežerai ir ežeriukai, beržai ir berželiai.)

      Maloninės reikšmės deminutyvinės priesagos, jungiamos prie neigiamą emocinę spalvą turinčių daiktavardžių, yra viena iš ironijos formų:

      Tai geros širdies vagilėlio būta!

      Šiaip nieko sau razbaininkėlis buvo.

      Deminutyvų stilistinės funkcijos kalboje yra labai įvairios. Čia suminėtos tik pačios būdingiausios.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *