Žodžio leksinių reikšmių rūšys

      Ne visos daugiareikšmio žodžio leksinės reikšmės yra vienodos. Jos skiriasi pagal tai, koks yra tų reikšmių ryšys su daiktais bei reiškiniais (denotatais), sąvokomis (designatais) ir kitais žodžiais tam tikrame kontekste ar situacijoje. Tačiau visos vieno žodžio leksinės reikšmės sudaro tam tikrą sistemą, yra daugiau ar mažiau tarp savęs susijusios, viena kitai subordinuotos.

      Tarp tų įvairių reikšmių paprastai išsiskiria viena svarbiausioji, kuri sudaro žodžio leksinių reikšmių sistemos centrą, branduolį. Apie šią reikšmę grupuojasi ir iš jos dažniausiai būna išriedėjusios visos kitos reikšmės. Tai vad. pagrindinė reikšmė, mažiausiai priklausoma nuo konteksto ar situacijos. Pavyzdžiui, kai mes išgirstame žodį akis, tai mūsų sąmonėje visų pirma iškyla „regėjimo organo", o ne kokia nors kitokia reikšmė, ne ta, kuri yra pasakymuose Nenuleisk akies megzdama, Mūsų balose yra daug akių, Žiedas su akimi ar kt. Pastarosios jau yra antrinės, šalutinės, jos išryškėja tik iš konteksto.

      Daugelio neišvestinių (pirminių) žodžių pagrindinė reikšmė yra seniausia ir nemotyvuota, t.y. jos negalima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., mes negalime pasakyti, kodėl akimi vadiname „regėjimo organą“, o eiti reiškia „judėti iš vietos į vietą kojomis“). Žodynuose pagrindinė reikšmė paprastai pateikiama pirmoje vietoje.

      Šalutinėms reikšmėms, kaip pagrindinės reikšmės priešybei, būdingi tokie antipodiniai požymiai: jos visuomet priklauso nuo konteksto ar situacijos, jos vienaip ar kitaip yra motyvuotos pagrindinės reikšmės ir jas lengviau ar sunkiau galima paaiškinti, išvesti iš kitų to paties žodžio reikšmių (pvz., akies reikšmės „mezgimo kilpa“, „bulvės duobutė“, „aketė“ ir kt. gali būti paaiškintos mezgimo kilpos, bulvės duobutės ar lede prakirstos skylės ir regėjimo organo formos panašumu). Tiesa, kartais atskirų šalutinių reikšmių sąsaja su pagrindine gali būti išblukusi, neaiški (pvz., dabar nelengva susieti šalutinę akies reikšmę „toks kortų lošimas“ su „regėjimo organo“ reikšme, tačiau ir čia galima įžvelgti formos panašumo asociacijas : iš pradžios, matyt, pagal formos panašumą akimi buvo pavadintas kortų ženklas, o paskui ir pats kortų lošimas).

      Šalutinės reikšmės pagal jų ryšio su daiktais bei reiškiniais (denotatais) pobūdį gali būti tiesioginės ir netiesioginės, arba perkeltinės. Tiesioginės būna betarpiškai susijusios su kokio nors denotato atspindžiu žmogaus sąmonėje, o netiesioginių sąsaja su denotatu būna tarpiška, atsirandanti kaip žodžio garsinio komplekso perkėlimo kitam denotatui rezultatas (plg. asilas „toks į arklį panašus naminis gyvulys“ – tiesioginė reikšmė ir „kvailas žmogus“ – perkeltinė reikšmė, nosis „uoslės organas“ ir „laivo priekis“ ir kt.). Tas pats žodis gali turėti ir kelias tiesiogines reikšmes. Pavyzdžiui, lapas, be savo pagrindinės tiesioginės reikšmės „augalų kvėpavimo organas“, turi taip pat keletą šalutinių tiesioginių reikšmių: 1. „knygos, sąsiuvinio ar šiaip popieriaus lakštas“ (knygos lapas); 2. „metalinis lakštas“ (Pirkau tris skardos lapus); 3. kai kuriose tarmėse „laiškas“ (Man atsiuntė lapą iš Amerikos).

      Pagal tai, ar susijusios su paprastomis (elementariomis, kasdieninėmis), ar su specialiomis (tam tikrų mokslo sričių) sąvokomis, leksinės reikšmės skirstomos į terminologines ir neterminologines. Neretai to paties žodžio leksinių reikšmių sistemoje gali būti ir terminologinių, ir neterminologinių reikšmių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis kamienas šalia neterminologinės reikšmės „augalo stiebas“ turi dar ir lingvistinę terminologinę reikšmę „Žodžio dalis be galūnės“; šaknis šalia neterminologines „augalo stiebo požeminės atšakos“ taip pat turi dar ir lingvistinę („pagrindinė žodžio dalis be afiksų“), ir matematinę terminologinę reikšmę („dydis, pakeltas tam tikru laipsniu ir duodantis tam tikrą skaičių“). Tokias pat terminologines reikšmes turi ir angį. root (plg. root of the word; square root); vok. Wurzel (plg. die Wurzel eines Wortes; die Wurzel aus einer Zahl ziehen; pranc. radical (plg. le radical de mot). Tarptautiniams žodžiams paprastai būdingos tik terminologinės reikšmės.

      Terminologinės reikšmės pasižymi tuo, kad jomis reiškiamos tam tikros „grynos“ sąvokos, nenuspalvintos kokių nors emocijų ar valios apraiškų (plg. fonemos, elektrono, deguonies, vandenilio ir kt. reikšmes). Tuo tarpu neterminologines reikšmės dažnai jau turi vienokių ar kitokių emocinių-ekspresinių atspalvių, vienokią ar kitokią konotaciją.

      Pagal tai, ar kuri nors reikšmė yra savarankiška, ar nesavarankiška, susijusi su kito žodžio ar žodžių leksinėmis reikšmėmis, išskiriamos laisvosios ir nelaisvosios, arba sietinės, leksinės reikšmės. Laisvosios, nepriklausomos nuo kitų žodžių reikšmės, konteksto ar situacijos, yra pagrindinės, o sietinės – šalutinės reikšmės. Pavyzdžiui, tokiuose žodžių junginiuose, kaip kelti klausimą, reikšti užuojautą, rodyti pagarbą veiksmažodžių kelti, reikšti, rodyti reikšmės nėra savarankiškos: jos glaudžiai susijusios su daiktavardžių klausimas, užuojauta, pagarba reikšmėmis ir su pastarosiomis susiliejusios į bendras „klausti“, „užjausti“, „gerbti“ reikšmes.

      Ypač ryškus sietinių reikšmių nesavarankiškumas frazeologiniuose žodžių junginiuose (frazeologizmuose). Juose atskiri žodžiai kartais visiškai netenka savo leksinių reikšmių, kurios „ištirpsta“ bendroje frazeologizmo reikšmėje (plg. nosį nukabinti „nusiminti“, ožius lupti „vemti“, vėjo pamušalas „lengvapėdis, vėjavaikis“ ir kt.).

      Turint galvoje kalbos ir šnekos lygmenis, galima dar skirti sistemines (seniau dažniausiai vadintos uzualinėmis, plg. lot. ūsus „vartojimas“) ir nesistemines, arba okazines (lot. occasio „proga“). Sisteminės yra prigijusios tam tikros kalbos leksinėje sistemoje, visų tos kalbos vartotojų priimtos, o nesisteminės – individualios, neįprastos, visuotinai nepriimtos, suvokiamos tik iš konkretaus šnekos akto, situacijos. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodžio skylė sisteminė reikšmė yra „kiaurymė, kiaura vieta“. P. Cvirkos romane „Frank Kruk“ tas žodis pavartotas ir individualia, okazine „buto, patalpos“ reikšme: Žiūrėk, Džoni, jie turi neblogą skylę! Ir pažymėtina, kad sisteminės gali būti ne tik pagrindinės, bet ir šalutinės, tarp jų ir perkeltinės reikšmės (plg. veiksmažodžių reikšmes pasakymuose laikrodis eina, laikas bėga, saulė teka ir pan.).

      Kai kuriuose „Kalbotyros įvado“ vadovėliuose (pvz., B. Golovino) išskiriamos dar antoniminės, sinoniminės, homoniminės leksinės reikšmės. Tačiau tokių reikšmių išskyrimas, mums rodosi, neturi tvirto pamato. Apie tokias reikšmes būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu jos egzistuotų vieno žodžio leksinių reikšmių sistemoje. Tuo atveju, kai žodis įgyja antoniminę, sinoniminę ar homoniminę reikšmę, mes kalbame jau apie atskirus semantinius žodžių tipus: antonimus, sinonimus, homonimus.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *