Emocinė leksika

      Žodžiai, kurie perteikia ne tik sąvoką, bet ir žadina vienokius ar kitokius jausmus, nuotaiką – gėrėjimąsi, pritarimą, gailestį piktinimąsi ir kita, – yra emocinė leksika. Jos galime skirti kelias grupes. Šiai leksikai priklauso žodžiai, išreiškiantys emocines žmogaus gyvenimo sferas, pavyzdžiui, reiškiant menkinimą bei niekinimą, kalbama: – Pataikūnė! pataikūnė! tinginė! pajuodėlė!..

      Vestuvinėje liaudies dainoje, geraširdiškai ironizuojant bei pašiepiant, vartojami neigiamą subjektyvų vertinimą išreiškiantys sudurtiniai būdvardžiai retadančiai, didžianosiai ir kt.:

      Būtų nieko svoteliai,

      Kad ne retadančiai.

      Būtų nieko svoteliai,

      Kad nedidžianosiai.

      Būtų nieko svoteliai,

      Kad ne didžiapilviai.

      Kitoniškas emocijas perteiks mažybinių arba maloninių priesagų vediniai:

      Ar žiba žiburėliai,

      Ar dega liktorėliai,

      Oi, ar laukia mūsų motutė

      Iš kelio parvažiuojant.

      Šiame liaudies dainos posme daiktavardžius emocingus daro priesagos -ėlis, -ulė. Jeigu pasakytume be jų (žiburiai, liktoriai, motina), to emocinio atspalvio nebeliktų.

      Taigi minėtais atvejais žodžio atspalvis priklauso nuo jo darybos.

      Žodis tampa emocingas, kai vartojamas perkeltine reikšme, pavyzdžiui, Žemaitės kūryboje: 

      – Taigi taigi kaipgis, to dar betrūko… niekas dar čia negirdėjo tavo gerklės! Nežinai gultis prisisprogęs, ne zvaidq kelti!

      – Je je, kaip tau, kad niekas daugiau nerūpi, tik gulėti ir kirmėti per dienas naktis!lengvesniu jau balsu ginčijosi tėvas. – Tau, berods, niekas nerūpi už mano galvos… išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti. Dar tokią plikę parvedei už ponią ant mano žemės.

      Arba: Petronėlė naujai pasityrė turinti dangiškas akis ir aukso kasas, kokių nėra pasaulyje.

      Labai įvairias emocijas reiškiame jaustukais:

      Karštas, kvapą užimąs garas tirštu, pilku debesiu stovėjo pirtyje. Buvo girdėti dūsavimas, stenėjimas, šluotų čaižėjimas, indų bildesys ir saldaus pasitenkinimo balsai:

      – A, ta ta ta!

      – Ū tiu tiu tiu!

      – Eu, koks bjaurus – kruvinas!

      Tam tikri emocinės leksikos atvejai yra eufemizmai ir vulgarizmai. Pavyzdžiui, M. Valančiaus ,,Meškininkų“ čigonas pasakoja: Per amžių ne kartą atsitiko svetimas klėtis, jaujas ir kūtes aplankyti, bet niekuomet tokios nelaimės neprityrėm kaip dabar. Čia veiksmažodžiu aplankyti pakeistas apvogti. Žemaitės apsakyme ,,Petras Kurmelis“ skaitome: Langeliai seni, maži; tie patys apkerpėję, muselių numarginti: matyti, niekados nešluostomi. Veiksmažodis numarginti vartojamas vietoj apdergti.

      Žodžiai, vartojami, norint pasakyti švelniau, yra eufemizmai.

      Jų  priešingybė yra šiurkštūs, storžieviški žodžiai! – vulgarizmai. 

      Bardamas ,,nevalyvuosius“ būrus, K. Donelaitis sušunka:

      Snargliau! eik pirma mokinkis kakalį šildyt

      Eik, žioply! tu, juk kasmets dėl ėdesių skundies.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *