Sinekdocha

      Kiekybės ryšys. Atskira metonimijos rūšis yra žodžiai, vartojami perkeltine reikšme, remiantis kiekybiniais daiktų bei reiškinių santykiais. 

      Štai P. Vaičaitis prašo paukštelio: Tenai mamelę nuraminki, palinksmink baltą galvą jos …

      Maironis kalba: Žilo plauko – sveikas protas, prieš pagundas apšarvotas.

      B. Sruoga sako: Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų.

      Čia kūno dalimis: balta galva, akimis, ausimis pakeičiamas visas žmogus.

      Užuot sakius valgio, namai, alus, vartojama tų daiktų dalis: riekė, kertė, puta:

      Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės, tik vandenio tyro, tik savo kertės.

      Viduriai gurgžda, linksmos putelės užgėrus.

      Žodis, reiškiantis aprangos reikmenį, sinekdochiškai vartojamas vietoj veikėjo:

      – Vyrai, ar gražu?– gėdino balti perkakliai ir batai iš užpakalio, kurių buvo mažuma, bet naginės ir klumpės, supdamos viršaitį, atsakė: Patys jį išrinkome, norime vėtome ir mėtome.

      Rūšis dažnai pakeičia giminę:

      Šaltis išrašys languos tulpes, ramunes (S. N.)

      Urvikis tvirtai nusprendė susikalti šiek tiek litų ir taip pat išdumti į Ameriką.

      Čia tulpės, ramunės vartojamos vietoj gėlių, litai vietoj pinigų. Taip K. Donelaitis vietoj jaučių sako laukis su dvyliu: Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti…

      Metonimijas, kur žodis vartojamas perkeltine reikšme, remiantis kiekybės santykiais, vadiname sinekdochomis.

      Labai dažna sinekdocha – vienaskaita vietoj daugiskaitos:

      Vei, kaip kurmiai, šen ir ten vartydami žemę, jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.

      Neužmirštamos tėviškės naktys rasotos su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu.

      Nuo dulkių vyšnią ir avietę neplaus griaustinis su lietum.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *