Tropai

      Jau sakėme, kad įvairiais stilistiniais sumetimais žodžiai esti vartojami ne tiesiogine, o perkeltine reikšme ir vadinami tropais.

      Pagal tiesioginės ir perkeltinės reikšmės santykį bei jos perkėlimo pobūdį skiriame šias tikrųjų tropų rūšis: metonimiją, metaforą, hiperbolę, ironiją.

      Tropų vartojimo tikslas iš esmės esti dvejopas: sukurti ar paryškinti vaizdą ir sukelti emocijas.

      Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

      Ir, žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės,

      Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo

      Ir putodams sniegs visur į niekq pavirto.

      Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė

      Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.

      Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,

      O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.

      Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

      Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo

      Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,

      Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

      Visų ryškiausia šios K. Donelaičio ,,Metų“ ištraukos stilistinė priemonė – įasmeninimas. Jis atlieka dvejopą funkciją. Tokie įasmeninimai kaip atkopdama, budino, pargriaudama, skrandos, labiau veikia mūsų vaizduotę, o tokie, kaip gaivindami, iš numirusių šaukė, numirė verkdams, sveikint,– mūsų emocijas; dar kiti – juokės, glostė – tiek vaizduotę, tiek emocijas.

      Meistriškai vartojami tropai mūsų kalbą gyvina, daro ją meniškai tikslesnę, įtaigesnę.

      Žodžių vartojimas perkeltine reikšme taip pat yra kalbos turtinimas, nes tuo plečiamas žodžio reikšmių diapazonas. O juo tų reikšmių daugiau, juo didesnės sinonimiškumo galimybės. Antai veiksmažodžio skristi bei skraidyti sinonimais ,,Metuose“ eina kopinėti, lakstyti, šaudyti. P. Cvirkos ,,Varno mirtyje“ – irtis, dar kitur – plasnoti, pleventi ir kt. O šią galią tie veiksmažodžiai gauna tik vartojami perkeltine reikšme. Žinoma, tai nėra paprasti stilistiškai neutralių žodžių atitikmenys, o vaizdingi bei ekspresyvūs pakaitai.

      Tropai yra priemonė, padedanti mums vieną reiškinį parodyti kitu – tą reiškinį, kuris klausytojui arba skaitytojui buvo ,,pilkas“, ,,nieko nesakantis“, virtęs kasdienybe. Metaforiškas ar metonimiškas perteikimas jam tarsi sakyte sako: štai tas reiškinys tuo ir tuo panašus į aną, tuo ir tuo aną primena, taip ir taip su anuo susiliečia, pinasi. Tropu reikšdami mintį, užuot ėmę neapibrėžtą reiškinių kiekį, teimame vieną, atstojantį visa, kas nepasakoma, užuot ėmę visumą, teimame dalį, įgyjančią apibendrinamąją reikšmę. Visa tai kalbą labai gyvina. Daugelis metonimijų ir metaforų esti drauge vaizdų ir emocijų ,,kompresijos“. Taigi jos labai padeda kalbos glaustumui.

      Tačiau įvairių tropų vartojimas nepasiekia tikslo, jei jie esti neįtikinami, dirbtiniai, naivūs, šabloniški arba per daug įmantrūs bei nepakankamai pagrįsti: Išsipainiojęs iš miestelio stogų, mėnuo smego į horizontą. Ir keturios nuleistos galvos sustojo klasės viduryje. Tvenkinyje plūduriavo susuptas į naktį mėnuo.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *