Variantai

      Variantas (lot. varians „kintantis“) yra kalbos vieneto atmaina, kitas tos pačios reikšmės jo pavidalas. Pvz., daugiskaitos vardininko sūnūs tarminis variantas yra forma sūnai: Sūnai marčias neatsiklausę veda (Just. Marc). Vieni variantai yra norminiai, kitaip sakant, bendrinės kalbos normos variantai, plg.: kalbėti – kalbėt, motute motut. Kiti variantai nenorminiai: tarminiai, žargoniniai, pvz.: kaimas kaima, morka morkas, dešinė dešnė, už ažu, stipendija stipkė.

Skiriami žodžių, jų formų, frazeologinių junginių, sintaksinių konstrukcijų ir kitokie variantai.

Žodžio variantai yra to paties žodžio kitas pavidalas: fonetinis (aketė eketė, kuždėti kuštėti), akcentinis (ašaroti ašaroti), darybinis (storpilvis storapilvis, pakampė pakampis).

Žodžių formų (morfologinių) variantų yra darybinių (rašąs rašantis, teeinie teeina tegu eina) ir kaitybinių (debesimi debesim debesiu, eikime eikim).

Frazeologinių junginių variantais laikomi tų pačių žodžių ir tos pačios reikšmės frazeologizmai, kurie skiriasi žodžių formomis, pvz.: kaip iš akies luptas kaip iš akių lupias „labai panašus“, nosį statyti nosį statinėti „didžiuotis“.

Sintaksiniais variantais vadinamos visai tos pačios reikšmės sintaksinės konstrukcijos, pvz.: dirba kaip ne savo rankomis dirba kaip ne su savo rankomis; vienas paprasčiausių paukščių vienas iš paprasčiausių paukščių; ką man reikia daryti? ką man daryti?

Kokia variantų vertė stiliui? Jie stilistikai nėra tokie vertingi kaip sinonimai ir figūros, nes tarp savęs nesiskiria semantiniais atspalviais. Tačiau daugelis variantų turi stilistinių skirtumų. Tokių variantų santykiai primena stilistinių sinonimų santykius. Norminiai darybiniai žodžių variantai paprastai dedami į sinonimų žodynus kartu su tikraisiais leksiniais sinonimais, o gramatiniai variantai praktinėse stilistikose aprašomi drauge su gramatiniais sinonimais. Šitai visiškai suprantama: variantai – tai irgi stilistiniai ištekliai, padedantys lanksčiau, įvairiau reikšti mintį ir santykį su jos turiniu.

Būdingiausias variantų tarpusavio skirtumas – funkcinių atspalvių ir vartojimo platumo nesutapimas. Daugelis variantų vartojami tik buitinėje ir meninėje kalboje. Grožinėje literatūroje variantai turi specialią paskirtį: eina kaip charakterizavimo, vietos kolorito kūrimo priemonė (tarminiai, žargoniniai variantai), eiliuotoje kalboje vartojami ritmo, rimo sumetimais, pvz.: Sodink mane jo dešnėje, broleli (Just. Marc). Variantu siekiama tam tikro stilistinio tono, paprastai žemesnio, pvz.: Kodėl gi sapninykų / neleidžia vis Vaga? (J. Mač). Bet variantas būna ir aukštesnio tono už pagrindinę formą, pvz., daiktavardis kanklės yra stilistiškai neutralus dabartinės kalbos žodis, o jo variantas kankliai liaudies muzikos koncerto pavadinime „Skamba skamba kankliai“ turi archaiškumo, poetiškumo atspalvį.

Variantai turi būti vartojami saikingai ir motyvuotai. Poetė J. Vaičiūnaitė piktinasi, kad jauni poetai jais piktnaudžiauja: „Kodėl sau leisti vartoti tokią formą „priglusiu apnuoginta širdžia, „nepridengtu veidu ir širdžia atvira“?“ Be kokio specialaus stilistinio tikslo variantų nedera vartoti pramaišiui, čia pat tai vieną, tai kitą visai tam pačiam reikalui, pvz.: abiem ir abiems, mėgstą ir mėgstantys. Eiliuotoje kalboje panašus įvairavimas pateisinamas ritmo poreikiais, pvz.: Net šluotražy, mazgotėje ir vyžoj / jo laukė žodžiai (Just. Marc). Dar pavyzdys iš publicistinio straipsnio: Dažnai tėvai gąsdina, atseit, blogai mokysies, atiduosią į traktoristus. Taip kalbėdami jie net nepagalvoja, kad žemės ūkiui reikia traktorininkų, kombainininkų. Iš pabrauktųjų darybos variantų norminis yra traktorininkas, traktoristas būdingas neoficialiai šnekamajai kalbai. Pavyzdžio pirmajame sakinyje pastarosios formos vartojimas motyvuotas: tai tėvų kalbos imitavimas. Antrajame sakinyje jau girdime paties straipsnio autoriaus balsą.

Vietoj varianto termino ta pačia reikšme dažnai vartojamas dubleto terminas. Pastarasis geriau tinka tos pačios reikšmės skirtingiems žodžiams, pvz., drabužis ir rūbas. Žodis variantas vartojamas ir labai plačia, neterminine reikšme: variantais vadinami įvairūs artimos reikšmės pasakymai, kontekstiniai pakaitai, pavyzdžiui, sakiniai Rudis gudrus šuo ir Rudžio gudrumas.

Pažymėtina, kad nėra labai griežtos ribos tarp variantų ir sinonimų (kalbotyros darbuose vartojamas ir pasakymas sinoniminis variantas). Nevienodų stilistinių atspalvių variantus lygiai galime skirti ir variantų, ir stilistinių sinonimų kategorijai. Ypač sunku atriboti darybinius variantus nuo darybinių sinonimų (praktinėje stilistikoje tai ir nebūtina daryti).

Kartais tvirtinama, jog variantai – kalbos kultūros, o sinonimai – stilistikos sąvoka. Iš tikrųjų stilistikai rūpi ir vieni, ir kiti – kaip konkuruojančios kalbinės išraiškos priemonės.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *