Įnagininkas

      Įnagininkas nėra dažnas, bet reikšmių turi daug – reiškia objektą, būvį, požymį, įvairias aplinkybes.

Objekto įnagininkas vartojamas su įnagininkiniais veiksmažodžiais (dauguma jų – sangrąžiniai). Išgirdus baisisi, didžiuojasi, domisi, džiaugiasi, giriasi, grožisi, naudojasi, rūpinasi, skundžiasi, stebisi, vadovaujasi, žavisi…, tuoj kyla klausimas kuo: baisisi nusikaltimais, didžiuojasi tėvyne, domisi mokslu, džiaugiasi sėkme, giriasi laimėjimais, grožisi gamta, naudojasi lengvatomis, rūpinasi šeima, skundžiasi gyvenimu, stebisi ištverme, vadovaujasi įstatymais, žavisi eilėraščiais. Dar daugiau yra galininkinių arba šiaip jau linksnio nereikalaujančių veiksmažodžių, su kuriais pavartojamas įnagininkas kaip nebūtinasis papildinys: vaišina ką kuo, laisto ką kuo, gąsdina ką kuo…; serga kuo, kvepia kuo…: vaišina svečius saldumynais, laisto daigus vandeniu, gąsdina vaikus vaiduokliais; serga gripu, kvepia dūmais.

Vartojant įnagininką su tam tikrais veiksmažodžiais, pasitaiko svyravimų.

Su rengimosi, dėvėjimo veiksmažodžiais galimas įnagininkas ir galininkas: vilktis ar vilkėti megztiniu, kailiniais ir megztinį, kailinius; autis ar avėti batais ir batus; mautis ar mūvėti kojinėmis, pirštinėmis ir kojines, pirštines; dėvėti drabužiais ir drabužius.

Dar iš svyravimų minėtina: linguoti ar kraipyti galva ir galvą; birbinti birbyne ir birbynę; barškinti puodais ir puodus; trenkti durimis ir duris.

Virsti, versti bei jų vediniai paprastai vartojami su įnagininku, bet netaisomos ir prielinksnio į konstrukcijos: Vanduo virsta, pavirto ledu (plg. į ledą). Kuo (plg. Į ką) pavirtau? Jį pavertė vilku (plg. į vilką).

Dėl tikėti kuo, ką, į ką ar kitaip žr. Naudininkas.

Veiksmažodis sekti reikšme „eiti iš paskos“ arba „stebėti, šnipinėti“ vartotinas su galininku, pvz.: Vaikas tėvą seka, t. y. eina jam iš paskos arba pasislėpęs žiūri, ką šis daro – ir Vaikas tėvu seka, t. y. ima iš jo pavyzdį. Vadinasi, sakinį Tokį pavyzdį reikia sekti geriau taisyti į Tokiu pavyzdžiu reikia sekti.

Veiksmažodis dalyti(s), pa(si)dalyti, kai nusakomas dalijimasis po lygiai ar pagal principą, taisykles, paprastai vartojamas su galininku: Sūnūs dalijosi tėvo turtą. Padalysiu jums obuolį. Sportininkai pasidalijo pirmą ir antrą vietą (dabar be reikalo čia plinta pasidalijo pirmą ir antrą vietomis). O kai pasiskirstoma ne po lygiai arba be aiškaus principo, dažniau renkamasi įnagininką: Pasidalyk saldainiais su draugais (t. y. duok, kiek negaila); taip pat reikšme „pasipasakoti“: Pasidalysiu savo įspūdžiais, rūpesčiais.

Yra veiksmažodžių, su kuriais įnagininkas (dažniausiai dėl kitų kalbų poveikio) pavartojamas klaidingai.

Pirmiausia minėtini pilnį reiškiantys veiksmažodžiai su priešdėliu pri-: pripilti, pripildyti, prigrūsti, prikrauti, prikimšti, prisotinti, prisodrinti – ne kuo, o ko: Statinės pripiltos vandeniu (= vandens). Balionas pripildytas dujomis (= dujų). Širdis prisipildė sielvartu (= sielvarto). Daržinė prigrūsta šienu (= šieno). Lentynos prikrautos knygomis (= knygų). Kišenės prikimštos pinigais (= pinigų). Oras prisotintas (geriau prisodrintas) pušų aromatu (= aromato).

Įnagininkas netinka su veiksmažodžiais gausėti, daugėti, knibždėti: Fonoteka gausėja įrašais (= Fonotekoje gausėja, daugėja įrašų). Gatvės knibždėjo žmonėmis (= žmonių; buvo pilnos žmonių; Gatvėse knibždėjo žmonės).

Nustebti yra savaiminės reikšmės veiksmažodis ir nereikalauja jokio linksnio (nepainiotina su įnagininką valdančiu veiksmažodžiu nusistebėti): Visi nustebo (= nusistebėjo) tokiu atsakymu (arba nustebo, išgirdę tokį atsakymą; kad taip, šitaip atsakė). Aš esu nustebęs (= stebiuosi) tuo pokalbiu (arba nustebęs dėl to pokalbio, kad šitaip kalbėta; Mane šis pokalbis nustebino).

Vartojama rūpintis, rūpinimasis kuo, bet netinka rūpestis kuo, rūpestingumas kuo, rūpyba kuo (a.); yra džiaugtis kuo, džiaugimasis kuo, bet negerai džiaugsmas kuo (b.); skųstis kuo, skundimasis kuo, bet ne skundas kuo (c):

a. Reikėtų daugiau rūpesčio (= rūpinimosi) žmogumi (rūpestis gali būti tik dėl žmogaus, plg. Dėl vaikų neturiu rūpesčio). Kokie mūsų rūpesčiai Lietuvos miško ateitimi (= dėl Lietuvos miško ateities)? Dėkojame už rūpestį (= rūpinimąsi) ligoniais (apskritai kai kas nebemoka skirti rūpesčio ir rūpinimosi reikšmės: rūpesčiai mus tik vargina, niekam naudos neduoda, todėl dėkoti reikia už rūpinimąsi). Tikrai sektinas jo rūpestingumas (= rūpinimasis) savo sūnumi. Svarbu rūpyba (= rūpinimasis) atsidūrusiais blogiausioje padėtyje;

b. Tai gaivališkas džiaugsmas gyvenimu (= kad gyveni; Tai gaivališkas gyvenimo džiaugsmas);

c. Buvo žmonių skundų savivaldybės darbu (= dėl savivaldybės darbo).

Objekto įnagininką gali valdyti kai kurie būdvardžiai – įdomus, garsus…, artimi būdvardžiams neveikiamieji dalyviai dėtas, patenkintas, suinteresuotas…: įdomus naujoviškumu, garsus praeitimi, tavimi dėtas, patenkintas gyvenimu, suinteresuotas sėkme. Yra ir svyravimų: išvaizda panašūs ir gyviau panašios išvaizdos; skirtingas tematika ir skirtingos tematikos; kurio tematika skiriasi; vertingas idėjomis ir dėl idėjų; vertingų idėjų.

Įnagininkas netinka su gausą reiškiančiais būdvardžiais gausus ir turtingas, su dosnus: Paroda gausi eksponatais (= Parodoje gausu arba daug eksponatų, taigi taisydami šį asmeninį sakinį verčiame beasmeniu). Kraštas gausus miškais ir upėmis (= Krašte gausu arba daug miškų ir upių). Mūsų apylinkės turtingos miškais (= miškų; kadangi turtingas linksnio ryškiau nevaldo, tai dar geriau Mūsų apylinkės miškingos; Mūsų apylinkėse daug miškų). Gal turtingas pinigais (= pinigų; Gal pinigingas; turi (daug) pinigų)? Bulvės turtingos angliavandeniais (= angliavandenių; Bulvės turi; bulvėse (yra) daug angliavandenių). Ar buvo kada toks ruduo, turtingas derliumi (= toks derlingas ruduo)? Iš tiesų: kam vietoj derlingi metai rašyti metai, turtingi derliumi, o vietoj laimingos dienos – dienos, turtingos laime? Jis dosnus pažadais (= pažadų; gyviau daug žada; greitas žadėti; švaistosi pažadais).

Vietoj įnagininko su būdvardžiais silpnas, stiprus, tvirtas, mažas, didelis vartotinos savesnės, įprastinės raiškos priemonės, ypač kokybės kilmininkas: Nebūk silpnas dvasia (- silpnos dvasios, silpnadvasis). Stiprus dvasia (- stiprios dvasios), tvirtas kūnu (- tvirto kūno) atletas pasiekė daug pergalių. Žmogelis buvo mažas ūgiu (- mažo ūgio, mažas, neaukštas). Jis buvo didelis talentu (- didelio talento, geriau labai talentingas).

Rusų kalboje įnagininkas vartojamas su įvairesniais būdvardžiais, todėl ir lietuvių kalboje tokia vartosena plito. Maironis rašė: Graži tu savo dangaus mėlyne ir klaida gražus, -i kuo nebelaikome; vis dėlto vaikinas merginai nesako Graži tu savo akimis, tik – Gražios tavo akys. Kaip įmantravimą suvokiame Mūsiškė vasara trumpa naktimi (- Mūsiškės vasaros trumpos naktys).

Įnagininkas dažnai reiškia įnagį (nuo to ir vardas įnagininkas), plačiau imant – priemonę, kuria atliekamas veiksmas. Šis įnagininkas turi objekto ir būdo reikšmės atspalvių: Kalk plaktuku, pjauk peiliu. Seniau arklais ardavo, kultuvais kuldavo. Moku pianinu skambinti. Delnu kūjo neatremsi, kakta sienos nepramuši. Vilku nearsi, lokiu neakėsi. Ar traukiniu, ar autobusu atvažiavai?

Priemonės įnagininkas (labiau laisvuosiuose kalbos stiliuose) gali būti keičiamas prielinksnio su konstrukcijomis: Paimk ranka ir su ranka. Šaukštu ir Su šaukštu jūros neišsemsi. Mokėjau griežti armonika ir su armonika. Tačiau negalima jo keisti kilmininku su verstiniu polinksniu pagalba. Didelė klaida vietoj Aria traktoriumi ar su traktoriumi sakyti Aria traktoriaus pagalba.

Įnagininkas niekada ir niekur nevartotinas veikėjui reikšti. Tokios vartosenos (paprastai su neveikiamaisiais dalyviais) pasitaiko nusižiūrėjus į rusų kalbą, kur veikėjas įnagininku gali būti nusakomas tarytum kokia veiksmo atlikimo priemonė, plg. napisano mnoju „parašyta mano“ ir napisano karandašom „parašyta pieštuku“. Lietuvių kalboje veikėjo ir priemonės raišką, kur įmanoma, būtina skirti, todėl taisytini tokie sakiniai: Jie buvo germanais (= germanų) pavergti. Tai juodaodžiais apgyvendintas (= juodaodžių gyvenamas) kraštas. Gatvės buvo užkimštos besigelbstinčiųjų minia (= minios). Visa tai padaryta jų žmonėmis (= žmonių; Visa tai padarė jų žmonės). Restruktūrizavimas padiktuotas šių dienų reformomis (= reformų). Lietuvos ekonomika buvo kontroliuojama sąjunginėmis ministerijomis (= sąjunginių ministerijų). Iš lizdų šalinami bitėmis neaptūpti (= išimami bičių neaptūpti) koriai. Tai dūlėjimu (= dūlėjimo) paveiktas sluoksnis. Buvome priblokšti policijos neveiklumu (= neveiklumo). Aš esu sukrėsta tavo nelaimėmis (= tavo nelaimių; Tavo nelaimės mane sukrėtė, yra sukrėtusios). Vaizduotėje mačiau miestelį, užplūdusį kareiviais (= užplūstą kareivių; kurį užplūdo kareiviai).

Kartais skirtumas tarp veiksmo atlikėjo ir priemonės, kuria atliktas veiksmas, nelabai aiškus ir priklauso nuo mūsų požiūrio. Pavyzdžiui, sakinys Upė sukaustyta ledo, laukai apkloti sniego yra taisyklingas: kilmininku čia aiškiai pasakome, kad reiškinių sukėlėjas yra ledas, sniegas. Bet netaisytina ir Upė sukaustyta ledu, laukai apkloti sniegu – gal žiema. Šaltis sukaustė ir apklojo? Sakinyje Lūšnelė stovėjo miške, nuo pasaulio atskirta niūriomis eglėmis įnagininkas tiks tik tada, jei pats žmogus egles sodino ir atskyrė lūšnelę nuo pasaulio. Jei eglės išaugo pačios, vartotina Lūšnelė stovėjo miške, nuo pasaulio atskirta niūrių eglių. Įprastesnė vartosena Tai nustatyta, reglamentuojama įstatymo – įstatymą čia laikome savarankišku veiklos reguliuotoju. Tačiau jei įstatymą laikysime valdžios, tarkim, Seimo priemone kieno veiklai reguliuoti, tiks ir priemonės įnagininkas: Tai nustatyta, reglamentuojama įstatymu. Įprasčiau sužavėtas grožio; priblokštas tokio elgesio; nustebintas malonaus priėmimo, bet taip pat įmanoma, jeigu koks asmuo šias priemones tyčia naudojo, sužavėtas grožiu, priblokštas tokiu elgesiu, nustebintas maloniu priėmimu.

Vis dėlto rinkdamiesi su neveikiamaisiais dalyviais veikėjo kilmininką, o ne įnagininką suklysime rečiau. Spaudoje dabar plinta jaunuoliai saule nudegti arba Skruostai saule nubučiuoti, bet tarmėse sakoma Žmogus nudegtas ar Veidas nudegtas saulės, nes saulė iš tiesų yra tikrasis veikėjas – vienintelis galimas nudegimo sukėlėjas, o ne priemonė, kuria kas pasinaudojo.

Įnagininkas gali parodyti daikto, dar dažniau – asmens būvį (kitaip – būseną): kas arba koks yra tas daiktas ar asmuo, kokiu pavidalu būna, egzistuoja, kuo asmuo verčiasi, užsiima. Toks būvio įnagininkas paprastai eina vardine tarinio dalimi.

Aiškinantis, ar būvio įnagininkas tinka, ar ne, būtina skirti du atvejus: kai būvis nusakomas daiktavardiškaisiais žodžiais ir kai nusakomas būdvardiškaisiais žodžiais.

Kai būvis nusakomas daiktavardžiu, kartais – kitu daiktavardiškuoju žodžiu (pavyzdžiui, kas, tas, viskas…), dažnai galimas ir vardininkas, ir įnagininkas.

Įnagininkas tinka, kai tarinio jungtys yra tapti, (pa)likti, pasidaryti, (pa)virsti ir pan., rodančios perėjimą į kitą būvį: Jis tapo žymiu mokslininku. Kas buvo niekas, tapo viskuo. Nugalėtojais tapo (užtektų ir Nugalėjo) mūsų studentai. Taip dėdė paliko mano mokytoju. Ar pažadai liks pažadais? Panorėsiu – ir daktaru pasidarysiu. Paauglys pasijuto herojumi. Kaitinamas vanduo pavirsta garais. Aš pasiversiu liūtu. Tarmėse čia pasitaiko ir vardininkų, patekusių net į žodynus: Ji tapo gulbė. Jis didelis ponas paliko (pasidarė). Moteris paliko našlė. Darais tikras kaimo bernas. Jis pasijuto didvyris. Ši vartosena bent laisvuosiuose kalbos stiliuose gali būti toleruojama, nebent vengtina itin reta, pvz.: Iš vištytės pavirto gaidys (– Vištytė pavirto gaidžiu).

Kai tarinio jungtis yra būti, dažniausiai vartojamas vardininkas, pvz.: Mano tėvas buvo kalvis. Tik kai norime pabrėžti būvio laikinumą (jį paprastai rodo ir sakinio prieveiksmiai tada ar kiti), sakome įnagininką, pvz.: Jis tada buvo sargu. Per karą buvau ir krovėju. Būti būsimojo laiko forma dažnai turi perėjimo į kitą būvį reikšmę, todėl vaiką paprastai klausiame Kuo tu būsi? (Kas tu (toks) būsi? reikštų „Pasisakyk, kas esi“). Vaikas dažniausiai atsako: Aš būsiu mokytoju, inžinieriumi, kosmonautu, nors nebūtų klaida ir Aš būsiu mokytojas, inžinierius, kosmonautas. Kai būvio laikinumo pabrėžti nenorime, net aiškiai laikiną būvį pasakome vardininku. Pavyzdžiui, vaikai, pasiskirstydami vaidmenis, paprastai sako: Aš būsiu katinas, tu būk pelė. Katinu ir pele jie bus tik laikinai, taigi logiškesnis čia būtų įnagininkas, bet vaikai į žaidimą taip įsitraukia, kad apie laikinumą negalvoja. Vadinasi, raiška kiekvieno nuožiūra čia gali būti dvejopa. Kartais atsiskiria ir reikšmė: Jis buvo mano tėvas (t. y. tikras) ir Jis buvo man tėvu (t. y. globojo, buvo kaip tėvas).

Šių dienų kalbos bėda, kad būviui reikšti daiktavardiškųjų žodžių įnagininką rusų kalbos pavyzdžiu kartais renkamės be reikalo. Pirmiausia būtinai reikia vardininko, o ne įnagininko, kai pasakoma tautybė, giminystės laipsnis ar kitkas, kur būvio laikinumas neįmanomas. Taigi didelės klaidos: Šekspyras buvo anglu (= anglas). Iš išvaizdos jis gali būti arabu (= arabas). Mes buvome pusbroliais (= pusbroliai, jeigu iš tiesų tokie buvome, o ne dėjomės). Dažnai tą pastovumą rodo kontekstas, situacija. Vartotina: Būkime tikri savo mokyklos šeimininkai (ne tikrais savo mokyklos šeimininkais). Ligos priežastis (ne priežastimi) buvo peršalimas. Daugelis mūsų būsime tėvai (ne tėvais). Be vario, laidininkas (ne laidininku) gali būti ir aliuminis. Tai negali būti kliūtis susitarti (ne susitarimo kliūtimi). Svarbiausias uždavinys (ne Svarbiausiu uždaviniu) turi būti nedarbo mažinimas. Įprasčiau Mūsiškių varžovai (negu varžovais) bus italai. Rytų Europos valstybės bus NATO narės (negu narėmis). Nežinojome, kas (negu kuo) jis buvo iš tikrųjų. Pirmieji universiteto profesoriai (negu Pirmaisiais universiteto profesoriais) buvo užsieniečiai. Suomiai visada nori būti suomiai (negu suomiais). Ateivis atrodė nukaršęs senis (negu nukaršusiu seniu).

Būvio pastovumą visada rodo veiksmažodžio būti esamojo laiko formos, todėl su jomis pavartotas daiktavardžio įnagininkas būtinai keistinas vardininku: Aš esu gydytoju (= gydytojas). Šiandien mes esame budėtojomis (= budėtojos; budime). Jie nėra tos draugijos nariais (= nariai). Tu mums esi pavyzdžiu (= pavyzdys). Ar tebesi studente (= studentė)? Jis ten direktoriumi, yra direktoriumi (= direktorius, yra direktorius; direktoriauja). Šie sportininkai dabar yra lyderiais (= yra lyderiai; pirmauja). Finansavimo šaltiniu (= šaltinis) yra paramos fondas. Kas yra šio leidinio steigėju (= steigėjas)? Tegu tai būna laisvės simboliu (= simbolis). Tokie reiškiniai visada esti tyrinėjimų objektu (= objektas).

Kai būvis nusakomas būdvardžiu ar būdvardiškuoju žodžiu (dalyviu, būdvardiškuoju įvardžiu, pvz.: koks, toks…, būdvardiškuoju skaitvardžiu, pvz.: pirmas, penktas…), įnagininkas laikomas slavišku ir niekada nevartotinas. Čia reikia vartoti tokį būdvardžio ar būdvardiškojo žodžio linksnį, kokio yra su juo susijęs sakinio daiktavardis ar jį atstojantis įvardis. Taip susidaro vadinamieji dvejybiniai linksniai, kurių daiktavardiškieji ir būdvardiškieji dėmenys turi būti suderinti. Tie linksniai – tai paprastai dvejybinis vardininkas, dvejybinis naudininkas, dvejybinis galininkas ir, jeigu tokį galininką valdo neiginį gavęs veiksmažodis, – dvejybinis kilmininkas (plačiau žr. Naudininkas. Galininkas).

Būdvardiškųjų žodžių būvio įnagininkas, stumiantis antrąjį dvejybinio linksnio dėmenį, yra dažna ir labai didelė klaida, griaunanti tradicinę lietuvių kalbos sintaksės sistemą. Vietoj tokio įnagininko turi būti:

vardininkas. Jeigu sakinio veiksmažodžiai yra nesavarankiški ir eina tarinio jungtimi (dažniausiai būti, rečiau tapti, (pa)likti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis), tai tarinio vardinė dalis turi būti išreikšta vardininku, suderintu su veiksnio vardininku, – įnagininkas čia yra klaida: Mokinys buvo nepažangiu (= nepažangus). Jie buvo turtingais (= turtingi). Pagrindine (= Pagrindinė) derybų tema bus atominė elektrinė. Šalys tapo laisvomis (= laisvos). Gyvenimas taps geresniu (= taps, pasidarys geresnis, pagerės). Kokiu (= Koks) buvo, tokiu (= toks) liko (deriname su numanomu jis). Liksim ištikimais (= ištikimi) tėvynei. Pasidarei įžūliu (= įžūlus; deriname su tu). Vaikinas pasijuto įžeistu (= įžeistas). Uošvė apsimetė sergančia (= serganti). Jis dedasi kvailu (= dedasi, apsimeta kvailas). Tu šiandien atrodai nelabai sveiku (= sveikas). Kiekvienas nori būti laimingu (= laimingas). Visi turime teisę būti išrinktais (= išrinkti).

Rečiau apsirinkama parenkant būdvardiškojo žodžio linksnį su veiksmažodžiu būti, nes daiktavardiškojo ir būdvardiškojo būsenos žodžio norminė vartosena čia sutampa, plg. Jis buvo žymus mokslininkas ir Jis buvo žymus. Daug dažnesnės klaidos su tapti, (pa)likti, pasidaryti, pasijusti, apsimesti, dėtis, rodytis, nes būseną reiškia daiktavardiškojo žodžio įnagininkas, o būdvardiškojo – vardininkas, plg. Jis tapo, paliko, pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi žymiu mokslininku, bet Jis tapo, paliko, pasidarė, pasijuto, dėjosi, rodėsi žymus (ne žymiu). Jeigu sakinio veiksmažodis yra savarankiškas ir neina tarinio jungtimi, pagal tokį pat dėsnį, kaip ir tarinio vardininkas, su veiksniu derinamas dvejybinio vardininko antrasis dėmuo – tarininis pažyminys, plg. Buvo linksmas gandras (linksmas čia yra derinamasis pažyminys, rodantis pastovią ypatybę) ir Gandras parlėkė linksmas (čia linksmas yra tarininis pažyminys, aiškinantis savarankišką veiksmažodį – tarinį parlėkė ir rodantis atsitiktinę ypatybę, atsiradusią lėkimo metu. Gandras… linksmas yra dvejybinis vardininkas; būdvardis linksmas – antrasis, būtinai derinamas būdvardiškasis dvejybinio vardininko dėmuo).

Kartais dvejybinio vardininko antrasis dėmuo klaidingai pavartojamas nesuderintas: Jis atbėgo pirmu; geriau vengti ir pirmuoju (= pirmas, pirmutinis). Mūsų sportininkas startavo šeštu (= šeštas), o finišavo antru (= antras). Pirmu (= Pirmas, pirmiausia) bus svarstomas pensijų klausimas. Aš į sąrašą įrašytas penktu (= penktas);

naudininkas. Dvejybinis naudininkas paprastai būna beasmeniuose sakiniuose. Jo antrasis (būdvardiškasis) dėmuo nekeistinas įnagininku: Mokiniams reikia būti stropiais (= stropiems, arba Mokiniai turi būti stropūs). Tau reikia būti darbštesne (= darbštesnei). Mums smagu būti pagirtais (= pagirtiems). Tokiomis (= Tokioms) jums būti nepritinka. Derinimas turi išlikti ir tada, kai sakinio daiktavardiškojo dėmens naudininkas yra tik numanomas: Vaikeli, reikia būti mandagiu (= mandagiam; numanoma tau). Sunku būti pirmu (= pirmam; numanoma man, tau, kiekvienam…). Gera būti sveikais (= sveikiems, numanoma visiems). Būti ištikimu (= ištikimam; numanoma bet kam) – nelengva.

Dvejybinio naudininko antrasis dėmuo nekeistinas įnagininku ir asmeniniuose sakiniuose: Aš linkiu merginoms ir toliau būti žaviomis (= žavioms). Svajonės padeda pasijusti laimingu (= laimingam; numanoma kiekvienam). Jiems grėsė pavojus būti sulaikytais (= sulaikytiems). Tai padėtų jam tapti profesionalesniu (= profesionalesniam). Noras būti turtingu (= turtingam) žmogų pražudo (plg. Noriu būti turtingas, ne turtingu). Ją apėmė baimė būti atskirta (= atskirtai) nuo visų.

Tačiau negalima persistengti ir būdvardiškojo žodžio naudininką vartoti sakinyje, kur daiktavardiškojo naudininko – nei pasakyto, nei numanomo – nėra, pvz.: Jis bijojo būti sugautam (= sugautas).

galininkas. Vietoj dvejybinio galininko antrojo (būdvardiškojo) dėmens nenorminis būdvardiškojo žodžio įnagininkas dažniausiai pasitaiko su veiksmažodžiu daryti (padaryti) (a.), rečiau – su palikti, rasti, (pa)matyti, išvysti, piešti, rodyti ir pan. (b.);

a. Menas žmogų daro kilnesniu (= kilnesnį arba Menas žmogų kilnina). Tos molio dalelės daro vandenį drumstu (= drumstą; vandenį (su)drumsčia). Šių reikalavimų nesilaikymas daro sutartis negaliojančiomis (= negaliojančias; Jei šių reikalavimų nesilaikoma, sutartys negalioja). Padaryk mane laimingu (= laimingą; čia jau nepakeisime Palaimink mane, nes bus kas kita). Kas tokiu (= tokį) padarė? Mes stengiamės kiekvieną renginį padaryti linksmesniu, įdomesniu (= linksmesnį, įdomesnį);

b. Tėvą palikau sergančiu (= sergantį). Nuosprendį jie paliko nepakeistu (= nepakeistą). Tikiuosi, rasiu sveika (= sveiką). Kad nors kartą pamatyčiau tave susitvarkiusiu (= susitvarkiusį). Kokiu (= Kokį) jaunimas nori matyti savo teatrą? Pasaulį kitokiu (= kitokį) išvydau. Autorius pagrindinį veikėją vaizduoja doru (= dorą), o jo priešininką rodo klastingu (= klastingą). Ar mus priims į Europos Sąjungą tokiais (= tokius), kokiais (= kokie) esame?

Kartais dvejybinis galininkas būna pažymimasis linksnis, apibūdinantis daiktavardį: Jūsų troškimas padaryti gyvenimą gražesniu (= gražesnį) labai pagirtinas. Išsipildė tėvo svajonė pamatyti savo sūnų mokytu (= mokytą).

Kadaise dvejybinis galininkas buvo vartojamas plačiau, pavyzdžiui, senuosiuose lietuvių kalbos raštuose randame modelį Sakė Jėzų kilusį (dabar jau įprasta Sakė, kad Jėzus kėlėsi, (yra) prisikėlęs; kartais Sakė Jėzų prisikėlus). Taigi su žodinės veiklos veiksmažodžių prašyti, kviesti, raginti, skatinti, įspėti ir pan. asmenuojamosiomis formomis, prie kurių yra pritapusi bendratis (dažniausiai būti), įnagininkas irgi netinka, bet ir dvejybinis galininkas daug kam nebeįprastas – čia dažniau gyvesni, teiktinesni šalutiniai sakiniai ar kitos raiškos priemonės: Paprašykite geru būti (= gerą būti; kad geras būtų) (J. Jablonskio taisymas). Jie kreipėsi į gyventojus, prašydami būti ramiais (= ramius; įprasčiau kad būtų ramūs; laikytis rimties). Visus kviečiame būti vieningais (= vieningus; įprasčiau vienytis; laikytis vienybės ar vieningai). Pasirodė lapelių, raginančių žmones būti budriais (= budrius; įprasčiau kad būtų budrūs; neprarasti budrumo). Tokiu (= Tokį) būti (gyviau Kad toks būčiau) mane skatino mokytoja. Visi įkalbinėjo būti linksmesniu (= linksmesnį, gyviau pralinksmėti). Mokykime žmogų būti sveiku (= sveiką; įprasčiau sveikai gyventi; sveiko gyvenimo būdo; kaip būti sveikam). Baudos verčia žaidėjus būti drausmingais (= drausmingus; geriau, įprasčiau žaidėjus drausmina).

Be reikalo dvejybinį galininką kartais stengiamasi pavartoti su veiksmažodžiais laikyti „manyti esant kuo“, vadinti „laikyti kuo“. Bendrinėje kalboje čia normiškesnis būdvardiškųjų žodžių įnagininkas: Tą žodį kalbininkai laiko lietuvišku (ne lietuvišką; o beasmeniame sakinyje: Šios sutartys laikomos slaptomis, ne slaptos). Jis tą pinigą vadino netikru (ne netikrą).

Svyruojama parenkant linksnį su pripažinti, (pa)skelbti, (pa)skirti. Pavartojama: Jį pripažino kaltą (manoma, kad teiktiniau) ir kaltu arba Pripažino, kad jis kaltas. Posėdį skelbiu pradėtą (kiek teiktiniau) ir pradėtu. Mane paskyrė atsakingą (teiktiniau, įprasčiau) ir atsakingu;

kilmininkas. Dvejybiniu kilmininku pagal bendrąjį neiginio dėsnį virsta dvejybinis galininkas, kai veiksmažodis gauna neiginį ne-; plg. Padaryk mane laimingą, bet Nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Netinka pietų lietuvių pavartojami pasakymai Nepadaryk mane nelaimingą, bet dar labiau – slaviškasis įnagininkas Nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Taigi taisytina: Visa tai nepalieka mūsų abejingais (= abejingų). Aš jo niekad tokiu (= tokio) nemačiau. Taisant nereikėtų pamiršti šalutinių sakinių, kitų gyvesnių raiškos priemonių: Tėvai jos nemokė būti savarankiška (= savarankiškos; gyviau nemokė savarankiškumo). Niekas negali versti kito būti visada linksmu (= linksmo; įprasčiau kad visada būtų linksmas). Dvejybiniai linksniai yra lietuvių kalbos sintaksės pamatas, paveldėtas iš žilos senovės. Praeityje dvejybinius linksnius yra turėjusios net ir kaimynų slavų kalbos, iš kurių į lietuvių kalbą dabar veržiasi įnagininkas. Todėl išsaugoti suderintą dvejybinio linksnio antrąjį (būdvardiškąjį) dėmenį, nekeisti jo įnagininku – labai svarbu.

Kai įnagininkas turi savo pažyminį, kurio neįmanoma praleisti (sakome tik Namas šiaudiniu stogu, o ne Namas stogu), jis reiškia požymį ir yra vadinamas kokybės įnagininku. Laisvuosiuose kalbos stiliuose jam sinonimiškas dažnai būna įnagininkas su prielinksniu su (Namas su šiaudiniu stogu), kartais ir kitokia raiška: Mūsų šuo trumpomis kojomis (plg. su trumpomis kojomis, trumpakojis). Sutikau mergaitę mėlynom akim (plg. su mėlynom akim, mėlynakę mergaitę); nelabai sakoma mėlynų akių; ir priešingai – sakoma skaistaus veido, skaisčiaveidę mergaitę, bet neįprasta – mergaitę skaisčiu veidu).

Įnagininkas gana dažnai eina įvairiomis aplinkybėmis. Tada jis dažnai turi kokios nors sinonimijos.

Įnagininkas gali reikšti kieno judėjimo ar buvimo vietą: Ėjau gatve. Lauku (plg. Per lauką) nuburzgė kombainas. Pamiškėmis (plg. Pamiškėse) žydi ievos. Jūromis (plg. Po jūras) plaukioja laivai.

Įnagininkas nusako ir laiką (paprastai pats toks daiktavardis turi laiko reikšmę): Tais metais buvo sausra. Tokiu laiku arba Tokiu metu dar neaušta. Ji laisvalaikiu siuvinėja. Darbymečiu (plg. Darbymetyje; per darbymetį) ir akmuo kruta. Nakčia (plg. Naktį) atslinko vilkas. Rytais pašąla. Amžiais (plg. Per amžius) taip buvo ir bus.

Įnagininkas neretai reiškia veiksmo atlikimo būdą: Vaikai sukosi ratu, vartėsi kūliais. Ko šauki visa gerkle (plg. iš visos gerklės)? Romanas išleistas dviem tomais. Jis mokėsi penketais, o penketas buvo geriausias pažymys. Žmonės seniau gyveno sunkiomis sąlygomis (plg. sunkiai). Dokumentuose kai kurie žodžiai spausdinami didžiosiomis raidėmis. Lapo numeris rašomas arabiškais skaitmenimis. Pataisą Seimas priėmė bendru sutarimu.

Meninėje kalboje dažnas vadinamasis paslėpto lyginimo būdo įnagininkas, pvz.: Kai jauna buvau, rože žydėjau (plg. kaip rožė) (mįslė). Kregždele ji skristų, plauktų ji gulbe (plg. kaip kregždelė, kaip gulbė) (S. Nėris). Vėl žiedai snieguolėlėm skraidys (plg. kaip snieguolėlės) (P. Širvys). Nepoetinėje kalboje tokio įnagininko geriau vengti, pvz.: Šventė sprogo vaikiško baliono pokštelėjimu (- kaip vaikiško baliono pokštelėjimas).

Netinka sakyti daina sukurta, parašyta kieno tekstu, žodžiais, eilėmis (dar blogiau – tekstui, žodžiams, eilėms), o turi būti pagal kieno tekstą, žodžius, eiles (plg. nesakoma Filmas sukurtas Žalakevičiaus scenarijumi, tik pagal Žalakevičiaus scenarijų). Taigi reikia pranešti ne Girdėsite Naujalio dainą Maironio žodžiais, o Naujalio dainą pagal Maironio žodžius. Dar geriau Girdėsite Naujalio dainą „…“. Žodžiai (gražiau eilės) Maironio.

Taisytini ir tokie būdo įnagininkai: Spektakliai ėjo didžiausiu pasisekimu (= su didžiausiu pasisekimu; labai sėkmingai). Olimpiada vyks šūkiu (= su šūkiu; Olimpiados šūkis) „Taika ir draugystė“.

Artimas būdo įnagininkams yra vadinamasis draugės įnagininkas, kartu reiškiantis objektą. Šį įnagininką valdo žemaičiams būdingi veiksmažodinės kilmės būdvardžiai nešinas, vedinas, rečiau – vežinas, geninas, ritinas: Tėvas, brizgilais nešinas, landė po alksnynus (Žemaitė). Milžtuve nešina, ėjo Šimonienė per tris kaimynų ribas (I. Simonaitytė). Žmogelis važiavo rugių pūru vežinas (J. Jablonskis). Piemuo ėjo žąsimis geninas (J. Jablonskis). Aš tuo tiltu tekina, aukso žiedu ritina (daina). Čia galima ir kitokia raiška: vietoj Atėjo vaiku vedinas dažniau sakoma Atėjo su vaiku, vesdamasis vaiką. Su visais minėtaisiais būdvardžiais nevartotinas kilmininkas.

Įnagininkas gali reikšti kiekį: Aš už tave metais jaunesnis. Jis atsiliko tik dviem minutėmis. Reikės mokėti penkiais litais daugiau. Per didelius žemės drebėjimus žūva tūkstančiais žmonių.

Įnagininkas gali nurodyti sakinyje minimo veiksmo priežastį, bet jis paprastai turi ir būdo reikšmės atspalvį, pvz.: Daug žmonių džiova (plg. nuo džiovos) mirdavo. Jie leipo juoku (plg. iš juoko). Medžių šakos obuoliais (plg. nuo obuolių) lūžo. Kitais atvejais būdo reikšmės nėra – tik priežastis: Tai padaryta vadovybės nurodymu. Jis išvyko tarnybiniais reikalais.

Įnagininkas priešinamojo sujungimo sakiniuose gali reikšti kalbą pagyvinančią nuolaidą: Pažadai pažadais, o ar juos vykdys? Juokai juokais, bet žmogus nukentėjo. Et, filmas filmu, o gyvenimas gyvenimu. Tokių pasakymų būna laisvuosiuose kalbos stiliuose.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *