Kilmininkas

      Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem svarbiausiais linksniais – vardininku ir galininku.

Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu: Bijai vilko – neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo. Žmonėms reikia ramybės. Man nieko nestinga.

Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau namo, upės, tik – namą, upę arba prie namo, prie upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos pačios arba vienos (geriau negu vieningos) nuomonės: Kokios išvados (= Prie kokios išvados, kokią išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą padarė?) mokslininkai? Buvo prieita išvados (= prie išvados; prieita išvada; nutarta, nuspręsta), kad programą reikia keisti. Įsigilinę mes prieisim geresnio sprendimo (= prie geresnio sprendimo; geresnį sprendimą; geriau nuspręsim). Sunku prieiti susitarimo (= prie susitarimo; gyviau pasiekti susitarimą, susitarti). Kitaip mes neprieitume galutinio rezultato (= prie galutinio rezultato; nepasiektume galutinio rezultato). Jie niekaip negalėjo prieiti vieningos nuomonės (= prie bendros, vienos, vienodos, tos pačios nuomonės; bendrą, vieną, tą pačią nuomonę; vieningai nuspręsti, nutarti), ką šioje teritorijoje statyti.

Pasiekti paprastai reikalauja galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė tikslą (ne tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat ir siekė) milijoną (ne milijono). Su pasiekti tinka tik dalies kilmininkas: Pasiekėme laimėjimų (t. y. ne visus, tik dalį).

Su veiksmažodžiu reikalauti kilmininkas tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz.: Sukilėliai reikalavo paties generolo (t. y. kad jį atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks prielinksnio konstrukcija arba šalutinis papildinio sakinys: Verslininko (- Iš verslininko) buvo reikalaujama pinigų. Reikalaukime vaiko, dar blogiau – vaiką praustis (- kad vaikas praustųsi).

Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:

atsikratyti ko ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų ir aiškiai vengtinas galininkas atsikratyti rūpesčius, prašytojus;

klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko ir (kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi), tik – ne pas ką: Klausk, paklausk tėvo arba tėvą, kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba direktorių, kad išleistų. Atsiprašyk sesutės arba sesutę. Maldauju tavęs arba tave: padėk man!

Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau paplitęs kilmininkas (teirautis – tik su kilmininku: ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų – ar kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių pinigų (pats tėvas gali būti miręs). Be to, galininkas padeda aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką – kai ieškoma, teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs kaimynas, tėvo klausė (t. y. teiravosi, kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi daktaro (t. y. kad pakviestų daktarą).

Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis ką. Mokytis ko – tai neapibrėžta, labiau dalis: Jis mokosi matematikos, anglų kalbos, amato (nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką – pakankamai apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų kalbą (skirtą temą, konkretų skyrių ar visą užsibrėžtą dalyką).

Objekto kilmininkus gali valdyti kai kurie konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai: reikalingas ko – paramos, pagalbos; vertas ko – pagarbos, gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko – vandens, gerumo; turtingas, godus ko – pinigų, perkeltine reikšme – įspūdžių ir pan.

Tačiau kilmininkai nevartotini su veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan., atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie vartojami su įnagininku, pvz.: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas. Nemaža nežemaičių veiksmažodinius būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedinas (= vedamas; geriau kilnių jausmų skatinamas, įkvepiamas). Tokio tikslo vedini (= vedami; geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (= nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda dešimtis mažylių). Be principų žmogus – kaip skiedrelė, srovės nešina (= nešama, plukdoma).

Taisytina ir tokia vartosena: Vaikus aplanko Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių (= linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas; bet vengtina reta tarmybė linkėjimus, sveikinimus, dovanėles nešinas).

Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip – dalies) kilmininkai.

Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt metų; keletas litų; pusė obuolio; daug žmonių; šiek tiek sviesto; maišas bulvių (t. y. maišas, pripiltas bulvių, o bulvių maišas paprastai reiškia paskirtį: maišas bulvėms pilti).

Dalies (kitaip – neapibrėžto kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba sudaro visumos dalį, pvz.: Duok duonosne visą, tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną – visą: kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus, nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz.: Ateina svečių, o Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi kviestieji (plg. Vardininkas).

Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia veiksmažodžio reikšmė, nemažai – ir daiktavardžio skaičius (būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė (dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz.: Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo. Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles nunešėme; gėles padėjome.

Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti neapibrėžtas, t. y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti apibrėžtas, t. y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz.: Klausimų (kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t. y. visus jums rūpimus) galite pateikti raštu. Į pokylį atvyko giminių, kaimynų (aiškiai ne visi, gal net mažesnė dalis) ir atvyko giminės, kaimynai (irgi turbūt ne absoliučiai visi, bet didžiuma – taigi maždaug suapvalinta visuma). Ar jau yra pinigų (nesvarbu kiek) ir Ar jau yra pinigai (visi, kiek turėjo būti)?

Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti… (a.), keitimąsi: atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti… (b.), slinktį: ateiti, atvažiuoti, atvykti… (c):

a. Yra varlių – rasis ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir skausmų. Mūsų krašte gyvena rusų, lenkų, totorių. Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko. Keliuose įvyksta nelaimingų atsitikimų;

b. Atsirado drąsuolių. Tarp šalių kilo nesutarimų. Daugėja susirgimų gripu. Gyventojų Lietuvoje mažėja;

c. Ateidavo kaimynų, atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.

Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą, mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti, parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti, sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti) ir t. t.: Turiu rūpesčių. Pasiimk maišą – gausi ragaišio. Pirkai žuvų – pirk ir pipirų. Sūnus jau pats užsidirba pinigų. Gal arbatos įpilti? Kąsk pyrago. Valgiau sūrio, gėriau kavos. Jie mums padarė žalos. Už klėties sėsim miežių, sodinsim bulvių. Virdavom barščių, kopūstų, bulvienės, kepdavom blynų. Gal moki senoviškų dainų?

Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau pinigus – visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų, gavau pinigų – dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą kiekį; turiu arba gavau darbą – nuolatinį; turiu arba gavau darbo (laikinai arba dalį norimo). Tačiau abstrakčiųjų daiktavardžių reikšmė šiuo atveju suartėja, dažnai nebesiskiria, pvz.: Turėk sąžinę, protą, gėdą ir Turėk sąžinės, proto, gėdos. Ten, kur skaidyti nedalomą dalyką būtų nelogiška, abstrakčios reikšmės dalies kilmininkų reikėtų vengti: Ar turi teisės (teisę) taip daryti? Kokio įspūdžio (- Kokį įspūdį) tau padarė šis kūrinys? Tądien mums buvo progos (- proga) aplankyti muziejų. Jaučiu jai meilės (- meilę; ją myliu; meilė – intensyvus dalykas, dalimis neskaidomas). Reiškiame užuojautos (užuojautą) velionio šeimai (reikšti tik dalį užuojautos neįprasta, neetiška).

Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra. Tinka Žmonės sodina bulvių, sėja rugių, bet paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta) rugių – kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame priešdėlius pri-, pa-: Tai prikasė bulvių! Papjauk žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo priešų (priešai). Ryžtingų žingsnių (– Ryžtingus žingsnius) žengiame į persitvarkymą. Jis iki šiol vartoja vaistų (- vaistus).

Jei daiktavardis turi pažyminių didelis, milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių, kad ypatybė labai esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo didelio poveikio (- turėjo, darė didelį poveikį). Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo (- didžiulį susidomėjimą). Kalinių būklė kelia didelio rūpesčio (- didelį rūpestį, daug rūpesčio). Didelės reikšmės (Didelę reikšmę) įgyja švietimas (kas kita – įgyja arba turi daug reikšmės, nes su daug kilmininkas būtinas – atskleidžia kiekybės turinį). Koncertai turėjo milžiniško pasisekimo (- milžinišką, nepaprastą pasisekimą). Kas čia turėjo lemiamos įtakos (lemiamą įtaką; labiausiai lėmė)? Galima sakyti Tai turės išliekamosios vertės, nes prieš tokį kilmininką įmanoma pridėti žodžius šiek tiek, truputį – išliekamoji vertė gali būti ir didelė, ir maža, bet nepasakysim Tai turės šiek tiek ar truputį didžiulės vertės, taigi pasirinktina tik Tai turės didžiulę vertę.

Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė – kai dalies kilmininkas pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.

Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas. Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos; laiko arklį, bet nelaiko arklio; kvietė ir mane, ir tave, bet nekvietė nei manęs, nei tavęs; taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas – nėra (nebėra) sodo; buvo pievos – nebuvo (nebebuvo) pievų; liko tvartas neliko (nebeliko) tvarto; matyti upė – nematyti (nebematyti) upės; girdėti dainos negirdėti (nebegirdėti) dainų.

Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave) yra didelė klaida.

Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklio, bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas: nereikia pirkti knygą; negalima, nebūtina, nepatartina… laikyti arklį.

Jeigu paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o įvardis, prieveiksmis ir pan., neiginio kilmininkas nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio (= turinį). Tai ne visai atitinka standarto (= standartą).

Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis, paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada, kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti, važiuoti, vykti… (a.) arba siekimo veiksmažodžiai siųsti, varyti, rengtis, rinktis… (b.):

a. Eikim šieno grėbti (senovėje vietoj tokios bendraties buvo vartojamas siekinys, dar ir dabar išlikęs apie Kupiškį, Anykščius, plg. Eikim šieno grėbtų). Atbėgau žirklių pasiskolinti. Tėvas išvažiavo šiaudų vežti (čia lemia ne dalies reikšmė: ar visus šiaudus veš, ar jų dalį, vis tiek – išvažiavo šiaudų vežti, plg. išvažiavo karvės pirkti). Jis vyks į užsienį studijuoti ekonomikos;

b. Mane močiutė barė, linelių raut išvarė (daina). Išsirengėm giminių kviesti. Susirinkome aptarti svarbaus klausimo.

Kaip matome, bendraties vieta įvairuoja, bet įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į užsienį studijuoti ekonomiką. Susirinkome aptarti svarbų klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę, ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį – ko? kokiu tikslu? susirinkome – ko? kokiu tikslu?, o ne studijuoti ką? aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas. Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti nesakytina praktikai atlikti.

Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti, vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai: Kviečiame alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos atsakinėti. Kaimynų mergaitę paprašė namų pasaugoti. Ir mane vadino eiti paminklo apžiūrėti.

Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t. y. kilmininkas be bendraties: Kaimynas buvo kirvio atėjęs. Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Oi, siuntė siuntė mane anyta žiemužės šėko, vasaros sniego (daina). Grįžau piniginės. Vaikai, pietų! Tačiau bendraties negalima praleisti, jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime išskubėjo gaisro; vietoj siuntė linelių rauti netiks siuntė linelių, nes tai reikš „atnešti“.

Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba (tarmės) grynojo kilmininko vengia, – neįprasta, pavyzdžiui, eisim posėdžio (turėti? sėdėti? posėdžio posėdžiauti? – niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai yra aiškinęs, kad junginio susirinko posėdžio nederėtų teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba posėdžiauti, nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti), ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą), ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su reikalais).

Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais piktnaudžiaujama – vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius pasakymus į pasitarimą, pasitarti). Diplomatai susitiko pokalbio (plg. pasikalbėti, aptarti reikalų). Šalies vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio (plg. į paskutinį posėdį). Politiniai veikėjai buvo susirinkę konsultacijos (plg. į konsultaciją, konsultuotis). Buvo įsakyta darbuotojus sukviesti instruktažo (plg. į instruktažą). Kartais tokia vartosena net aiškiai taisytina: Jis buvo išvykęs kelionės (= į kelionę, čia dėl stiliaus įvairinimo tiktų kelionėn) į užsienį (geriausia tiesiog buvo išvykęs į užsienį). Važiuosiu pirmo susitikimo (= į pirmą susitikimą, gyviau pirmą kartą susitikti) su pusbroliu.

Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J. Balčikonio remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su reikalais, atvyko su taikos misija. Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie atvyko vizito jokia bendratis – gauti, pasiimti ar kitokia – neįmanoma. Beje, gydytojas į palatą eina ne vizito ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.

Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis kilmininko nevaldo – galima tik lankytis kur, pas ką, su kuo: Lietuvoje lankysis vizito (= lankysis su vizitu, oficialiai lankysis) šios šalies užsienio reikalų ministras. Dar labiau netinka svečiuotis vizito, viešėti vizito.

Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir galininku?

Kilmininku virsta subjekto vardininkas (a.) ir objekto galininkas (b.), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu veiksmažodiniu daiktavardžiu:

a. moterys dainuoja – moterų dainavimas; paukštis skrenda – paukščio skridimas, skrydis; jūra šniokščia – jūros šniokštimas; mašinos gaudžia – mašinų gaudimas, gausmas, gaudesys;

b. skaito knygąknygos skaitymas; dirba žemęžemės dirbimas; skina vaisiusvaisių skynimas; apdainuoja laisvęlaisvės apdainavimas.

Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.

Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip – subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą (= mokyklai), tai taisytina ir mokyklos atstovavimas (= atstovavimas mokyklai).

Kita bėda – kartais susidaro dviprasmybė, ir neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą Raupsuotojo pabučiavimas“ galima suprasti dvejopai: kad raupsuotasis ką bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo. Panašūs dviprasmiški pasakymai yra tėvo pasveikinimas (tėvas ką sveikino ar jį kas sveikino?), mokytojos apdovanojimas (mokytoją kas apdovanojo ar ji ką apdovanojo?); mokinio įvertinimas (jį kas vertina ar jis ką vertina?) – kad būtų aiškiau, trečiuoju atveju, pavyzdžiui, rašoma mokinio paties savęs įvertinimas. Jeigu tokie pasakymai ne antraštės, jų tikrąją reikšmę suvokiame iš konteksto. Dėl galimų dviprasmiškumų sunkiai prigyja norminiai žodžių junginiai reikalavimų atitikimas (reikalavimai ką atitinka ar kas atitinka reikalavimus?), Dievo tikėjimas (Dievas ką ar kuo tiki ar kas tiki Dievą?). Vis dėlto netinka sakyti atitikimas reikalavimams, kai norma yra atitinka reikalavimus, arba tikėjimas į Dievą, kai pasirinktoji norma yra senoviškas pasakymas tikėti Dievą, nes šitaip pažeidžiame aiškų visuotinį daiktavardžio linksnio parinkimo su veiksmažodiniais abstraktais dėsnį.

Dar minėtinas subjekto kilmininkas su neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku, plg. Tėvas laukia sūnaus Tai sūnus, laukiamas tėvo. Sesuo renka vaistažoles – čia vaistažolės, surinktos sesers. Vėjas pučia – Vėjo pučiami medžiai linksta. Mokytojai padeda – Mokytojų padedamas (geriau negu Mokytojams padedant) dariau pažangą.

Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama, plg. svečių yra! (nustebimas, netikėtumas). Motinai visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima, plg. karalaitis turi mylimą (pabrėžiamas pasitvirtinęs spėtas įtarimas). Čia kiškio tupėta, plg. kiškis tupėjo (tvirtinama ne taip kategoriškai, labiau spėjamai). Pamotės būta raganos, plg. Pamotė buvo ragana (pasakomas iš kitų girdėtas tvirtinimas).

Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra pažymimieji, kitaip – nusakomieji. Jie visada vartojami su daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina nederinamaisiais pažyminiais (Klevo lapai pagelto), kartais – vardine tarinio dalimi (Šitas lapas (yra) klevo).

Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo reikšmę – pasako, kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui kas priklauso (a.), kokio asmens kas sukurta (b.), kokio asmens, daikto ar kokios kitos visumos yra kuri sudėtinė dalis (c):

a. Čia tėvų namai. Mano kraštas – Lietuva. Žilių Juozas (taip sako pietų lietuviai, o šiaurės sakytų Žilio Juozas) ateina. Ką šiandien jūsų virė? (Čia metonimiška tokio kilmininko vartosena – lengvai numanomi žodžiai šeima, artimieji praleidžiami, plg. Žemaitės: Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo valgyti.) Jie pamatė tuščią šuns būdą. Ten buvusio kolūkio pastatai. Šita bažnyčia katalikų. Kur dingo draugijos turtas? Ar neskursta Vilniaus muziejai? Valstybės piliečiai privalo mokėti mokesčius;

b. Salę puošia dailininkų freskos, vitražai. Poeto posmai mus įkvepia. Žaviuosi Čiurlionio tapyba, Aisčio poezija;

c. Malėjos miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs. Raudonavo, baltavo namų stogai.

Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus, dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto (nutinkančio kam dalyko) naudininką, plg. Sudegė brolio tvartas – Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku – kas nutiko broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, – paprastai objekto naudininką. Bendrinėje kalboje darytinas šioks toks skirtumas, pvz.: Suvarstyk vaiko batukus (tie batukai gal kur padėti ir juos reikia varstyti neapautus) – Suvarstyk vaikui batukus (vaikas jais jau apsiavęs ir pabrėžiame vaikui teikiamą paslaugą, ne batukų priklausymą). Padėk jam ant stalo (taip sakome, kai pats asmuo prie to stalo sėdi) – Padėk ant jo stalo (jeigu asmens prie stalo nėra).

Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir, ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką – net ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo (draugui) ranką (jei sveikinosi, o ne spustelėjimu davė kokį sutartą ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (jam į) akis. Vaikas meiliai apkabino motinos (- motinai) kaklą. Svaigsta mano (man) galva. Lakūno (Lakūnui) buvo lūžusi koja. Veršiukas lyžtelėjo vaiko (- vaikui) veidą. Kaime tradiciškai buvo sakoma Pabučiuok senelei (ne senelės) ranką. Senelės ranką bučiuodavo tik kai senelė jau būdavo mirusi, taigi kalbant apie negyvus dalykus paprastai vartojamas tik priklausymo kilmininkas, plg. K. Sajos: O kas trešnės (ne trešnei) viršūnę nulaužė? Kas avinui koją pamuše?

Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro (= vyrui) pietūs bus skanesni, jei neduosite jam pusryčių. Mano (= Man) sūnaus gyvybė brangesnė už viską pasaulyje. Pervažiavęs žmogaus (= žmogui) koją, vairuotojas pabėgo.

Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir kilmės kilmininkai (iš žodžio kilmė atsiradęs šio linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno miestas, Neries upė rodo tik pavadinimą, o kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries vanduo jau reiškia priklausymo atmainą – kilmę (kilmė dar ryškesnė sakiniuose: Aš – Kupiškio žmogus. Čia gyveno Aukštujų Šimoniai). Jeigu vardas daugeliui žinomas, pats pavadintasis dalykas bendriniu daiktavardžiu nebenusakomas – jį puikiausiai atstoja vienas vardas, plg. Kaunas, Neris. O priklausymo kilmininkas su savo pažymimuoju žodžiu į vieną žodį negali būti sutrauktas – taip ir lieka Kupiškio žmogus (t. y. iš ten kilęs), Kauno moksleiviai, Neries vanduo.

Apie simbolinių vardų kilmininko ir vardininko santykį („Lietuvos“ ansamblis ar ansamblis „Lietuva“).

Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas, plieno dalgelis, ąžuolo stalas, šilko kaspinai. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose čia dabar įsitvirtino būdvardžiai su priesaga -inis: auksinis žiedas, plieninis dalgis, ąžuolinis stalas, šilkiniai drabužiai. Kartais pasakoma žiedas iš aukso, piniginė iš odos.

Kilmininkai gali nusakyti rūšį, gentį, veislę, tipą (sieros rūgštis, akmens anglys, jūrų kiaulytė, baltų kalbos, Pitagoro teorema), kartais su paskirties ar priklausymo atspalviu (drabužių spinta, posėdžių salė, batų tepalas, Valstybinis pensijų įstatymas, muzikos mokykla, procedūrų kabinetas, medicinos punktas, įrankių cechas, pramonės prekės). Vienais atvejais tokie kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais – geriau vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga -inis: nesakyti procedūrinis kabinetas, medicininis punktas, įrankinis cechas, pramoninės prekės. Kartais būdvardžiai su priesagomis -inis arba -iškas vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz.: tik valstybės (ne valstybinis) veikėjas, bandymų (ne bandyminis) sklypas, darbo (ne darbinė) nuotaika, rinkimų (ne rinkiminė) kampanija, darbininko (ne darbininkiška) profesija, lietuvių (ne lietuviška) kalba ir pan. (plačiau žr. Žodžių daryba). Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo energija (kurią turi atomas) ir atominė energija (energijos rūšis); visuomenės darbas (jį atlieka visuomenė) ir visuomeninis darbas (darbo rūšis); istorijos faktas (įėjęs į istoriją, priklausantis istorijai) ir istorinis faktas, įvykis (minėtinas kaip išskirtinis dalykas).

Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai atrodo, kad sakyti Biržų pienas negerai, nes tai esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas, nes ne keliai eina ar juda. Tokie įrodinėjimai neturi pagrindo, nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas norima pasakyti: ledo lytis (iš ledo), ledo kelias (per ledą), ledo baletas (šokamas ant ledo). Kalbininkas Antanas Salys, iš tos baimės juokdamasis, šmaikščiai rašė, kad, tokios „logikos“ pasimokę, negalėtume sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, nes jie kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti. Arba nebegalėtume sakyti Nemuno upė, tarsi Nemunas tokią upę turėtų, valdytų.

Požymio kilmininkams yra artimas kokybės kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus proto pažyminių geros, šviesaus niekaip negalima praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs kokybės kilmininkai yra: Jis buvo smalsaus būdo. Esi mažo mokslo ir silpnos sveikatos. Mergaitė buvo neregėto gražumo. Pamačiau kokių šešiasdešimties metų žmogų. Ežeras buvo dangaus spalvos. Čia meno veikėjų amžino poilsio vieta. Tokio turinio laikraščiai geriau perkami.

Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu žodžiu – sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metųvienmečiai; jis šešiolikos metųšešiolik(a)metis; plačių pečiųplačiapetis; mažo mokslomažamokslis; geros širdiesgeraširdis; silpnos valiossilpnavalis. Vartotina pasirinktinai. Bet dalis tokių posakių (stiprios valios, stiprios arba silpnos sveikatos), ypač retesnių (keistos išvaizdos, subtilių spalvų), ir sufrazeologėję junginiai (jie visi vieno galo; amžino poilsio vieta) sudurtiniais būdvardžiais nepakeičiami.

Kartais neaišku, ar rinktis kokybės kilmininką, ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia nepastovias vidines ar išorines ypatybes, plg. Jis blaivios galvos (t. y. visada blaiviai mąstantis) – Jis blaivia galva (t. y. dabar negirtas, neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties, o sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame suprasti, kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos. Skirtumas matyti ir iš tokio Žemaitės sakinio: Vyras jaunas, raudonas, suraitytais uostais (t. y. ūsais), linksmo veido, gražios stovylos (t. y. gražaus stoto). Linksmas veidas ir graži figūra – pastovios žmogaus ypatybės, todėl nusakytos kokybės kilmininku, o suraityti ūsai – laikinesnė, atsitiktinė ypatybė, todėl pavartotas kokybės įnagininkas. Ne kokybės kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma žmogus ilga (arba su ilga) nosim, didelėm ausim, o ne žmogus ilgos nosies, didelių ausų.

Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes raiškos priemones. Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su pažyminiu pirmo: Prekiaujame pirmo reikalingumo (= reikalingiausiomis, būtiniausiomis) prekėmis. Tai pirmo būtinumo (= reikalingiausi, būtiniausi) produktai. Čia ne pirmo svarbumo (= nelabai, ne itin, ne per svarbūs; ne patys svarbiausi) dalykai. Tačiau tarmių pasakymai pirmos žolės dobilai, pirmo kepimo bandelės, antro raugimo agurkai yra savi ir vartotini, nes susiję su požymio atsiradimo laiku.

Taisytini ir tokie verstiniai kokybės kilmininkai: Pagerbkime šį šviesios atminties (= šviesaus atminimo) žmogų (šviesios atminties – tai turėjusį šviesią, gerą atmintį; šviesaus atminimo – tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą). Superkami gero ir vidutinio įmitimo (= gerai ir vidutiniškai įmitę) gyvuliai (plg. nesakoma gero nupenėjimo kiaulė, tik gerai nupenėta). Parduodamos šalto rūkymo (= šaltai rūkytos) dešros ir mažo sūdymo (= mažai sūdytos) silkės. Čia karštojo valcavimo (= karštai valcuota) vario viela ir dvigubo vijimo (= dvigubai vytas) lynas.

Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus, gana knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama, kad pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms, įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos nuotaikos (gal tai tikslas: grįžome linksmos nuotaikos pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome linksmai nusiteikę, su gera nuotaika). Direktorius šiandien blogos nuotaikos (gyviau blogai nusiteikęs, be nuotaikos, be ūpo; Direktoriaus nuotaika šiandien bloga). Stadionas yra avarinės būklės (gyviau (yra) avarinis; Stadiono būklė (yra) avarinė). Patalpos dar geros būklės (gyviau dar geros (nesugriuvusios, nenudėvėtos, neapleistos); Patalpų būklė dar gera). Moteris buvo komos būsenos (gyviau ištikta komos; Moteriai buvo koma). Vienas sužeistasis mirė, kitas yra sunkios būklės (gyviau kito būklė sunki). Vaikas atvežtas į ligoninę sunkios būklės (geriau sakyti konkrečiai: silpnas, nukraujavęs, be sąmonės ir pan. arba Atvežto į ligoninę vaiko būklė sunki). Prezidentas yra tokio požiūrio (gyviau yra įsitikinęs arba mano; Prezidento požiūris yra toks), kad šaliai reikia padėti. Ir aš tokios pat nuomonės (gyviau Ir aš taip manau; Ir mano nuomonė tokia). Mūsų santykiai su kaimynais dabar jau kitokio pobūdžio (gyviau kitokie). Jo muzikoje vyrauja rytietiško charakterio (gyviau rytietiškos) melodijos. Čia neaukšto gamybos specializavimo lygio (gyviau menkai specializuotos) įmonės. Tai reto talento (gyviau labai, nepaprastai talentingas) rašytojas ir kartu reto taurumo (gyviau labai, be galo tauri) asmenybė. Mums tai buvo didelio linksmumo (gyviau nepaprastai, neapsakomai, neregėtai linksma) diena.

Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą stiprinamąjį kilmininką, J. Jablonskio vadintą įžymio kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina. Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia, padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę (t. y. išskirtinę, labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys per dienų dienas drybso! Čia jau grožybių grožybės. Vasarą musių milijonų milijonai. Vienų viena gyvenu. Tai grynų gryniausia nesąmonė!

Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai. Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su jungtuku ir, pvz.: Šimtų šimtai (atstoja vertalą šimtai ir šimtai) žmonių tada džiūgavo. Per karą tūkstančių tūkstančiai (ne tūkstančiai ir tūkstančiai) gyventojų liko be pastogės. Ėjo minių minios (ne minios ir minios).

Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą – vienarūšių daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama sakant vienas (ne vienas), keli, kuris, kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali pavaduoti su kilmininku, bet grynas kilmininkas yra glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš atėjau vienas pirmųjų (plg. vienas iš pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių (plg. viename iš šių skyrių). Ne vienas (plg. Ne vienas iš jų) garsino Lietuvą. Tai vienas žymiausių (plg. vienas iš žymiausių) mūsų rašytojų (vengtina vienas žymiausių ar iš žymiausių mūsų rašytojas, nes būdvardžio kilmininkas tada lieka nebepriderintas prie pažymimojo žodžio). Keli (plg. Keli iš jų) net neturėjo dokumentų. Atsiųsk vaikų (plg. iš vaikų) kurį. Kiekvienas mūsų (plg. Kiekvienas iš mūsų) stengėsi pasirodyti kuo geriau.

Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis komponentas (a.) arba kartu su daiktavardžiu eina prie aukščiausiojo laipsnio (b.):

a. Jis buvo visų vikriausias. Meška gi stipriausia visų. Visų įdomiausiai pasakodavo senelis;

b. Ši eglė tame miške visų medžių (plg. iš visų medžių, už visus medžius) aukščiausia. Alyviniai man visų obuolių (plg. visų obuolių; už visus obuolius) gardžiausi.

Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie būdingesni laisviesiems kalbos stiliams ir paprastai turi pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus, tik nedrausmingas (atstoja verstines konstrukcijas kas liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa, šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O gabumų jis turi, tik nedrausmingas). Gerumo tai ji gera (netinka kas liečia gerumą arba kas link, kas dėl, kai dėl gerumo). Gyvumo gyvas, bet nebesu sveikas. Šiltumo šilta, bet kad lietūs ir lietūs. Aš valgumo tai valgi. Vėjas pietvakarių, 7-8 balų stiprumo. Sūnus su tėvu jau lygūs didumo (geriau negu didumu). Ūgio (geriau negu Ūgiu) jis nedidelis. Tolumo bus kokie penki kilometrai. Dėžutė 20 cm ilgio, 10 cnt pločio ir 15 cm aukščio. Kilimo aš iš Švėkšnos. Tautybės jie lietuviai. Bus keli centneriai svorio. Laikrodis rodo trečią valandą nakties. Konferencija prasidės devintą valandą ryto.

Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš metus laiko (- prieš metus). Po savaitės laiko (- Po savaitės) vėl susitiksime. Tai užims gal valandą laiko ( gal valandą). Kapinyno ištirta 900 kv. metrų ploto (- 900 kv. metrų). Krepšininkas buvo beveik dviejų metrų ūgio (- beveik dviejų metrų). Parašiau trijų puslapių apimties (- trijų puslapių) rašinį.

Nemažai ginčijamasi, tinka ar netinka kilmininką vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys – aukštesniojo laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksniais, o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau ir tokią vartoseną išstūmė, todėl, gerbiant senovę, su aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti. Kol šiuo požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti, todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo tradicijomis (beje, daug kilmininkų, pavartotų lyginamosiose konstrukcijose su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais, yra taisęs J. Jablonskis).

Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, beveik neabejojama: Kur tu rasi geresnį manęs (= Per mane geresnio tu čia niekur nerasi. Kur tu rasi geresnį kaip aš, geresnį už mane?..) (Jablonskio taisymas). Suma visuomet yra mažesnė tos (= mažesnė už tą, nekaip ta), kurią mokėtojas siūlo savo noru (J. Jablonskio taisymas). Temperatūra vasarą čia ne žemesnė 40° (= ne žemesnė kaip 40°). Atlyginimas ten ne didesnis 500 litų (= ne didesnis kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).

Kebliau, kai su kilmininku vartojami aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia įvairuojama.

Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai (arčiau, toliau, aukščiau, žemiau…) jau turi aiškius homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama: Slink arčiau manęs. Per šalčius kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų. Toliau savo nosies nemato. Aukščiau bambos neiššoksi. Vandens aukščiau juostos. Lėktuvas pakilo aukščiau debesų. Žemiau žemės nenukrisi. Jam jūra žemiau kelių. Žemiau Panevėžio Nevėžio nuolydis sumažėja.

J. Jablonskis yra apgynęs ir daugiau prielinksniškai pavartotų vietos prieveiksmių, pvz.: Auk, obelėle, aukščiau dvaro, skleisk šakeles plačiau dvaro.

Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai vartojami arčiau, toliau, aukščiau, žemiau vis dėlto nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais (metras, kilometras…) kiekį reiškiančiose konstrukcijose: Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų (- arčiau kaip šimtas metrų; už kokio šimto metrų; Iki autobusų stotelės man nėra nė šimto metrų). Toliau kilometro (- Toliau kaip kilometrą; Daugiau kaip, negu kilometrą) nebenubėgsiu. Ar iššoksi aukščiau dviejų metrų (- aukščiau kaip du metrus)? Lomoje, žemiau 300 metrų (- už 300 metrų; per 300 metrų; žemiau kaip 300 metrų) nuo viršūnės, glūdėjo miestukas.

Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kalboje labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau, įšiauriau, pietryčiau… prielinksniška vartosena su kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini – juos pateikia ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“: Jie nuplaukia dar šiauriau – prie pat speigračio. Debesys nuslinko vakariau. Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net daugiatomiame akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ nerandame, nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko ir pan. Vis dėlto kalbos glaustumo sumetimais ir dėl padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės raiškos: Piečiau Latvijos (plg. Į pietus nuo Latvijos) yra Lietuva. Lėktuvas nukrito šeši kilometrai šiauriau Talino (plg. į šiaurę nuo Talino; šiauriau nuo Talino). Vakariau miesto (plg. Labiau į vakarus nuo miesto) esantis slėnis apaugęs mišku. Ryčiau kalnyno (plg. Į rytus nuo kalnyno) driekiasi lygumos. Įpiečiau Sacharos (plg. Į pietus nuo Sacharos) vaizdas jau kitoks. Pietryčiau Raguvos (plg. Į pietryčius nuo Raguvos) traukėsi storiausias ledynas.

Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau (ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų (už kulkas; kaip, negu, nei kulkos). Pasirodei ne geriau jo (už jį; kaip, negu, nei jis). Juos ten blogiau šunų (už šunis; kaip, negu, nei šunis) laiko. Aš ne blogiau tavęs (- už tave; kaip, negu, nei tu) viską žinau.

Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko. Soda graužia akis pikčiau šarmo. Daugiatomis akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ aršiau mažo vaiko toleruoja, o pikčiau šarmo taiso į pikčiau už šarmą, bet toks teikinys negyvas, tarmėms ir raštams nebūdingas (dar plg. J. Baltušio O dirbom visi pikčiau samdinių).

Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo laipsnio prieveiksmius daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji kokybė. Atsižvelgta į J. Jablonskio ir kitų ankstesnių kalbininkų taisymus ir į tai, kad turima daug pakaitų – įvairios, neabejotinai savos raiškos: Uždirbsiu daugiau tūkstančio (= daugiau kaip, negu, nei tūkstantį; per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu) litų; čia vengtina virš tūkstančio. Jūs laikote daugiau trečdalio (= daugiau kaip trečdalį) mūsų žemės (J. Jablonskio taisymas). Gali praeiti daugiau šimto (= daugiau nei šimtas, kaip šimtas) metų (J. Jablonskio taisymas). Vienu metu aptarnaujame ne daugiau šešių klientų (= ne daugiau kaip, negu, nei šešis klientus). Kuojos sveria mažiau kilogramo (= mažiau kaip, negu, nei kilogramą; Kuojos kilogramo nesveria). Man iki mokyklos mažiau kilometro (= mažiau kaip, negu, nei kilometras; nėra nė kilometro). Tai buvo deimantas, turintis ne mažiau 57 (= ne mažiau kaip, negu, nei 57) sieneles. Svarbu, kad sveikatos apsaugai būtų skiriama ne mažiau penkių procentų (= ne mažiau kaip, negu, nei penki procentai) biudžeto lėšų. Buvo ne mažiau penkių arklių (= ne mažiau kaip penki arkliai…) (J. Jablonskio taisymas).

Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės reikšme su kilmininku pavartotus daugiau (ne daugiau), mažiau (ne mažiau), anksčiau (ne anksčiau), vėliau (ne vėliau), ilgiau (ne ilgiau), trumpiau (ne trumpiau) ir pan.: Daugiau savaitės (= Daugiau kaip, negu, nei savaitę) kursai neužtruks. Atostogausiu ne daugiau 20 dienų (= ne daugiau kaip, negu, nei 20 dienų; Atostogos neviršys 20 dienų). Ten būsiu mažiau mėnesio (= mažiau kaip, negu, nei mėnesį). Miegokite ne mažiau septynių valandų (= ne mažiau kaip, negu, nei septynias valandas). Anksčiau spalio 1 dienos (= Anksčiau kaip, negu, nei spalio 1 dieną) konferencija neįvyks. Kartais ir patys stipriausi pasitraukia iš trasos anksčiau laiko (= pirma laiko, prieš laiką, be laiko). Objektas bus atiduotas naudoti ne anksčiau 2009 metų (= ne anksčiau kaip, negu, nei 2009 metais). Parvažiuosiu ne anksčiau šeštadienio (= ne anksčiau kaip, negu, nei šeštadienį; Be šeštadienio neparvažiuosiu). Vėliau semestro pabaigos (= Po semestro pabaigos; Pasibaigus semestrui) darbų nebepriimsiu. Jam reikės ateiti ne vėliau 6 val. (šeštos valandos, šešių) (= ne vėliau kaip šešiomis, kaip išmušus šešias…) (J. Jablonskio taisymas). Ilsėjausi ilgiau mėnesio (= ilgiau kaip, negu, nei mėnesį; mėnesį su trupučiu). Laukėme ne ilgiau valandos (= ne ilgiau kaip, negu, nei valandą; Nelaukėme (Neteko laukti) nė valandos). Tai truko trumpiau sekundės (= trumpiau kaip, negu, nei sekundę). Atsakinėjau ne trumpiau penkiolikos minučių (= ne trumpiau kaip, negu, nei penkiolika minučių).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *