Įvardžių vartojimas

Įvardis yra viena iš abstrakčiausių kalbos dalių. Konkretus jo leksinis turinys paaiškėja tik kontekste, nes įvardis tiesiogiai nenurodo daiktų, reiškinių ar ypatybių, o tik primena jų buvimą. Kontekste įvardžiai pavaduoja vardažodžius – daiktavardį, būdvardį, skaitvardį, kito skyriaus įvardį ir dalyvį. Čia pateikiamas taisyklingas ir netaisyklingas įvardžių vartojimas.

Taisyklingas

1. Įvardis sakinyje paprastai turi eiti po vardažodžio, kurį jis pavaduoja.

Jį autorius išryškina, parodydamas kalvį skirtingose situacijose (= Kalvį autorius išryškina, parodydamas jį skirtingose situacijose).

2. Įvardį vartojame, norėdami išvengti tų pačių vardažodžių kartojimo.

Šeimininkas pašaukė savo vaiką, ir šis (vaikas) naujoką keletą vagų pavedė už kamanų.

Alenai nė kiek nepagerėjo, ir ji (Alena) perdien išgulėjo ant lūstų vienų viena.

Šunys šoko ant teisėjų ir patarėjų, griebė vienus (teisėjus) už kojų, kitus (patarėjus) už nosies…

4. Vartokime kitokius įvardžius vietoje to paties skyriaus ar kitų įvardžių.

Man arkliai nerūpi šventą dienų… taigi, tata, pats (tu) ką dirbsi šventą dieną?

Jeigu ne tamsta (tu), nupirks kitas.

5. Bevardės giminės įvardį tai vartojame tada, kai jis sakinyje atlieka savarankišką vaidmenį.

Kas išdrįs tai pasakyti?

Koks tai gražus medis!

6. Stilistiniais sumetimais, norint sukurti siužetinę įtampą, galima įvardį vartoti ir neįprastu būdu: pradėti tekstą įvardžiais ir tik vėliau pateikti vardažodį.

Jis išvydo pasaulį savo didelėmis balkšvomis akimis ankstyvą pavasario rytą. Iš pradžių, kai jis atsistojo ant žemės, jam buvo šalta, jo balta žvilganti oda virpėjo ir silpnos kojos vos jį laikė. Išsigandęs šviesos ir visa ko jį apsupančio, kumeliukas klaikiai sužvingo.

Ir netikėtai Goda pamatė ją! Moteris išdygo kaip iš po žemių.

Netaisyklingas

1. Negalima vartoti nežymimųjų įvardžių su parodomojo įvardžio bevardės giminės forma tai: kas tai (= kažkas), koks, -ia tai (= kažkoks, -ia), kuris, -i tai (= kažkuris, -i).

2. Nežymimųjų įvardžių kažkas, kažkoks, -ia, kažkuris, -i, kažin kas, kažin koks, -ia, kažin kuris, -i negalima vartoti su bevardės giminės parodomuoju įvardžiu tai: kažkas tai (= kažkas), kažkoks, -ia tai (= kažkoks, -ia), kažkuris, -i tai (= kažkuris, -i), kažin kas tai (= kažin kas), kažin koks, -ia tai (= kažin koks, -ia), kažin kuris, -i tai (= kažin kuris, -i).

3. Netaisyklingai vartojami įvardžiai kalbą daro neaiškią, nesuprantamą, ypač kai sakinyje per daug asmeninių įvardžių.

Ji (= Asta) paprašė jo (= Liudo), kad jis pasakytų jiems (= draugams), jog jos (= mergaitės) neateis į vakarėlį.

4. Nevartotini greta ar netoli vienas nuo kito tie patys ar vienodi vardažodžiai. Antrą ir tolesnį keiskime įvardžiu.

Vingienė pradeda rėkti ant Katrės, kad Katrė (= ši) norinti namuose padaryti tvarką.

Apsakyme autorius vaizduoja mažą katytę. Katytė (= Ji) visų apleista, niekam nereikalinga.

5. Po dviejų ar kelių tos pačios giminės vardažodžių nevartokime vieno ar kelių tokios pačios giminės įvardžių.

Algis netikėtai sutiko mokytojų Drobelį, ir jis (= berniukas) jį pasveikino.

Dovilė ir Rūta susitarė anksčiau ateiti į mokyklų, bet ji (= Dovilė) pramiegojo ir pavėlavo.

6. Savybinės reikšmės asmeninių įvardžių kilmininkai mano, tavo, jo, jos, mūsų, jūsų, jų nevartotini reikšme savo.

Rūpinuosi mano (= savo) vaikais.

Išsinešk tavo (= savo) daiktus.

Poetas rūpinosi jo (= savo) tautos ateitimi.

7. Įvardis tamsta yra negimininis, todėl, eidamas su vyriškosios giminės kreipiniu, negali turėti vyriškosios giminės galūnės -as.

Tamstas (= Tamsta) mokytojau, ar galite paaiškinti tokią klaidą?

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *