Kalbos dalys, jų formos

      Skaitvardžiai

Įvardžiai

Įvardžiuotinės formos

Veiksmažodžiai

Prieveiksmiai

Jungtukas

Dalelytė

 

Skaitvardžiai

 

Skaitvardžiai skirstomi į kiekinius (trys, penkiolika) ir kelintinius (trečias, penkioliktas). Kiekiniai dar skirstomi į pagrindinius (trys, devyni), dauginius (treji, devyneri), kuopinius (trejetas, devynetas), trupmeninius (viena trečioji, devynios dešimtosios).

Linksniuojant kiekinius sudėtinius skaitvardžius, turi kisti visų į šią samplaiką įeinančių galimų linksniuoti žodžių galūnė: Ten pasiuntė šimtą šešis (ne šimtas šešis) žmones. Pardavėme keturis šimtus penkiasdešimt dvi (ne keturi šimtai penkiasdešimt dvi) tonas bulvių. Trūksta tūkstančio dviejų šimtų trisdešimt penkių (ne tūkstantis du šimtai trisdešimt penkių) litų. Lobis žemėje išgulėjo tris tūkstančius šešis šimtus (ne trys tūkstančiai šeši šimtai) metų. Tačiau kelintinių sudėtinių skaitvardžių kaitomas tik paskutinis į juos įeinantis žodis: šimtas pirmas mokinys, šimtas pirmo mokinio, šimtas pirmam mokiniui; tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtieji metai; tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų; tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus… Sakytina: Dabar eina du tūkstančiai (ne du tūkstantis) tretieji metai.

Šalia nelinksniuojamųjų dešimčių pavadinimų prireikus galimos ir linksniuojamosios jų formos, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose: Trūksta trisdešimt (plg. trisdešimties, trijų dešimčių) litų. Aš jau vyras po penkiasdešimt (plg. po penkiasdešimties). Dvidešimt (plg. Dvidešimčiai; dviem dešimtims) žaidėjų skirti prizai.

Su daugiskaitiniais, t. y. turinčiais tik daugiskaitą, daiktavardžiais vartotini dauginiai skaitvardžiai nuo dveji, -os iki devyneri, -ios, taip pat įvardžiai abeji, -os; keleri, -ios: Įvyko dvejos (ne dvi) rungtynės ir abejas (ne abi) laimėjome. Turiu kelerius (ne kelis), rodos, ketverius (ne keturis) šilkinius marškinius. Pernai buvau net trejose (ne trijose) vestuvėse. Dvidešimt septynerios (ne Dvidešimt septynios) staklės pakeistos naujomis. Tai įvyko prieš dvejus metus arba prieš porą metų (ne prieš du metus). Sunkiausia įprasti vartoti dauginius skaitvardžius su metai, nes tai naujas daugiskaitinis daiktavardis ir tarmėse pasakoma įvairiai (jose kai kur net yra šio žodžio vienaskaita, plg. Aš čia dirbu pirmas metas, t. y. pirmi metai, o kita reikšme metas „laikas“ vienaskaitą tebeturi visos tarmės). Vis dėlto sistemingiau: Vaikui jau aštuoneri (ne aštuoni) metai. Dauginiai skaitvardžiai tinka ir nusakant porinius daiktus, pvz.: Turiu dvejus batus, dvejas pirštines, t. y. dvi jų poras.

Spaudoje dažna ir naujoji dauginė forma vieneri, -ios. Geriau jos nevartoti, nes vienas nėra daug, be to, paprastai nevartoja tarmės, tautosaka, plg. žinomą mįslę apie pirštinę: Penki tvartai, vienos (ne vienerios) durys. Taigi geriau vieni metai, marškiniai, vartai… negu vieneri. O susidarytoji įvardžio forma kiekvieneri, -ios taisytina į kiekvieni, -os, pvz.: Kiekvienais metais, dar geriau – kas metai, kasmet (ne kiekvieneriais metais) vyksta apžiūros.

Negalima iš persistengimo dauginius skaitvardžius vartoti su daiktavardžiais, turinčiais ir vienaskaitą, ir daugiskaitą (dabar spaudoje šitaip persistengiama neretai). Turi būti: Praėjo trys (ne trejos) savaitės, nes savaitė turi ir vienaskaitą. Po devynių (ne po devynerių) mėnesių jis grįžo. Dvejos rungtynės du (ne dveji) rezultatai. Apdovanoti trisdešimt penki (ne trisdešimt penkeri) sportininkai.

Vietoj dveji, -os; treji, -os nevartotinos tarmybės dvejeri, -ios; trejeri, -ios.

Nepamirština, kad pagrindinių kiekinių skaitvardžių galininko galūnė yra -is: keturis, penkis, šešis, septynis…, o dauginių -ius: ketverius, penkerius, šešerius, septyneriusBe to, plg. dviem vaikams – dvejiems marškiniams; du vaikus – dvejus marškinius; dviem pirštais – dvejais marškiniais. Skiriasi ir du – dveji, trys – treji, taip pat abu – abeji kai kurių linksnių kamieno formos: dviejų, trijų vaikų – dvejų, trejų metų; dviejose, abiejose, trijose trobose – dvejose, abejose, trejose vestuvėse.

Geriau vartoti senąją skaitvardžio du ir įvardžio abu naudininko formą dviem, abiem, nes tai sustabarėjusi dviskaita, kur gale -s niekada nebuvo. Dviem, abiem yra tarmėse, taip pateikiama visose gramatikose. Taigi normiškiau tiems dviem (ne dviems) arba abiem (ne abiems) mokiniams. Laisvuosiuose stiliuose čia visų žodžių naudininkus galima sakyti sutrumpintus: tiem dviem arba abiem geriem mokiniam.

Vietoj tarminių įnagininkų dviejom(is) pamainom(is), abiejom(is) rankom(is) vartotina dviem pamainom(is), abiem (tik ne dviem) rankom(is).

Dažnai suklystama kelintiniais skaitvardžiais nusakant dešimtmečius. Pavyzdžiui, rašoma: Daug aukų nusinešė keturiasdešimtaisiais metais vykęs Antrasis pasaulinis karas. Kaip suprasti? Juk šis karas vyko ilgiau negu 1940 metais. Čia taip pasakyta aklai sekant rusų kalba: rusai, sakydami v sorokovych godach, turi galvoje penktąjį dešimtmetį – tarpą tarp 1940 ir 1950 metų, o jeigu sakytų v sorokovom godu, reikštų „1940-aisiais“. Lietuviui keturiasdešimtaisiais metais yra konkreti data, būtent 1940-ieji, o jei turimas galvoje dešimtmetis, reikia vienetą pridėti ir sakyti penktajame dešimtmetyje. Antrasis pasaulinis karas iš tiesų ir vyko penktajame dešimtmetyje, nors viso jo neužėmė. Sąjūdis Lietuvoje prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje (ne aštuoniasdešimtaisiais metais). Nepriklausomybė Lietuvoje atkurta 1991 metais, taigi dešimtojo, stilingiau – paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje (ne devyniasdešimtaisiais ir ne devyniasdešimtiniais metais).

 

Įvardžiai

 

Labai paplitusios, ypač miestuose, yra klaidingos nežymimųjų įvardžių formos su rusų kalbos pavyzdžiu priplaktu žodeliu tai. Visiškai netinka kas tai „kažkas“ reikšme (plg. rusų kalbos kto-to); koks, -ia tai; kuris, -i tai; kieno tai; ne ką geriau ir kažkas tai; koks, -ia tai; kuris, -i tai; kažkieno tai. Turi būti Kažkas (ne Kas tai ar Kažkas tai) tavęs ieškojo. Kažkoks (ne Koks tai ar Kažkoks tai) žmogus ateina. Kažkuri (ne Kuri tai ar Kažkuri tai) moteris pamiršo rankinuką. Kažkieno (ne Kieno tai ar Kažkieno tai) šuo užpuolė vaiką. Kažkas tai (= Kažkas, kažin kas) paliko kažkieno tai (= kieno, kažkieno) knygą. Vartotinos ir kitos nežymimųjų įvardžių (be tai) formos, pvz.: Kažin koks ar tiesiog Koks žmogus ateina.

Beje, norminiai įvardžiai kažkas; kažkoks, -ia; kažkuris, -i kartais pavartojami ne ta reikšme: Mes esame kažką (šį tą) išmanantys žmonės. įsigijome televizorių, dar kažką (- kai ką, šį tą). Eikit kažkas (kas nors, kas; kuris nors, kuris) atsakinėti. Turime kažkokių (- šiokių tokių, tam tikrų) sunkumų. Būtina priimti kažkuriuos (- reikiamus, tam tikrus) sprendimus. Visais šiais atvejais kalbėtojas žino realijas, tik jų neatskleidžia, o nežymimieji įvardžiai su dėmeniu kaž- vartojami, kai niekas konkrečiai nežinoma: kažkas buvo; kažkokia gėlė; kažkuris mokinys; kažkieno kepurė. Lietuvių kalba įvairius neapibrėžtumo atspalvius čia perteikia subtiliau negu rusų – kodėl tuo nepasinaudoti?

Įvardžiai mano, tavo, jo, jos, jūsų, jų kitų kalbų pavyzdžiu vis dažniau klaidingai pavartojami reikšme „savo“. Vartotina savo, kai pats kalbėtojas šneka apie jam priklausančius dalykus arba tai jam nurodo kitas (kiti). Turi būti: Kur aš padėjau savo (ne mano) pirštines? (Tačiau gerai: Kur tu padėjai; jis, ji padėjo; jūs padėjote mano pirštines?) Savo (ne Mano) svajonę aš įgyvendinsiu. (Bet gerai: Ką tu žinai apie mano svajonę?) Savo (ne Mūsų) laidą kartosime antradieniais. (Bet gerai: Mūsų laidos kartojamos antradieniais, nes sakinys čia beasmenis, veikėjo nėra.) Saugokite savo (ne jūsų) sveikatą. (Bet gerai: Jūsų sveikata puiki.) Pasiimk savo (ne tavo) užrašus. (Bet gerai: Čia tavo užrašai.) Neškim savo (ne mūsų) daiktus. (Bet gerai: Kur mūsų daiktai?) Direktorius nuėjo į savo (ne į jo, nes reikštų – gal į kieno kito) kabinetą. ]i nekeitė savo (ne jos, nes reikštų – gal kieno nors) nuomonės, jie nakvojo savo (ne jų, nes būtų neaišku kieno) namuose.

Kai įvardis savo sakinyje yra aiškiai balastinis, geriau jo nevartoti, pvz.: Savo sumanumu ir savo darbštumu (- Sumanumu ir darbštumu) garsėjęs vyresnysis brolis turėjo savo nuosavą (= nuosavą arba savo) namą.

 

Įvardžiuotinės formos

 

Kokybiniai būdvardžiai, dalyviai, kelintiniai skaitvardžiai ir keletas įvardžių turi paprastąsias ir įvardžiuotines formas. Įvardžiuotinėms formoms būdinga savita reikšmė ir tarsi dvigubos galūnės. Antrosios galūnės susidarė prilipus prie paprastųjų senovinių formų įvardžio jis, ji atitinkamų linksnių formoms, kurios ilgainiui vietomis kiek pakito: gerasis, geroji; rašantysis, rašančioji; valgomasis, valgomoji; pirmasis, pirmoji; manasis, manoji; toji (bet paprastai tasai). Rytų aukštaičių šių formų vienaskaitos vardininkai kitokie: gerasai, geroja; jaunasai, jaunoja; pirmasai, pirmoja, tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose stiliuose jie nevartojami. Taigi aiškiai tarminės įvardžiuotinės formos vengtinos, ir blogai, jei kas sako: laimėjo dviem šimtojom (= šimtosiom) sekundės, baltiejiem (= baltiesiems) dobilams ir pan. Buityje ypač dažnas tarminis moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas: vietoj gerąsias pasakoma geraisias, geruosi(a)s ir pan.

Pačios formos retai iškraipomos, bet daug sunkiau nusprendžiama, kur įvardžiuotinė forma bendrinėje kalboje tinka, kur ne.

Įvardžiuotines formas geriausiai išlaikė žemaičiai. Daugelis rytų ir pietų aukštaičių dažniausiai verčiasi paprastosiomis, todėl jie, kalbėdami ir bendrine kalba, pavartoja paprastąsias formas vietoj įvardžiuotinių, o kartais persistengdami – įvardžiuotines vietoj paprastųjų. Taigi kad neklystume, būtina išsiaiškinti, kur įvardžiuotinių formų reikia.

Įvardžiuotinės formos būtinos, kai pasakoma daiktų rūšis, tam tikras tipas ir sudaromas sudėtinis terminas. Jų čia nevartoti – aiški klaida. Vienas dalykas yra aukšta mokykla (turinti daug aukštų), kitas – aukštoji mokykla (mokyklos rūšis, tipas – tam tikras terminas), todėl vartotina Kaimynų sūnus mokosi aukštojoje (ne aukštoje) mokykloje. Panašiai tinka tik Pirkau juodųjų (ne juodų; juodi gali reikšti ir „nešvarūs“) serbentų. Mėgstu saldžiuosius (ką kita reikš saldžius) žirnius. Tai senieji (ne seni, nes gali reikšti ir „nudėvėti, sudriskę“) raštai. Motina turėjo siuvamąją (ne siuvamą) mašiną. Norėdami tokių klaidų išvengti, laikykimės nusistovėjusios žodynų ir vadovėlių terminijos: sveikieji (ne sveiki) skaičiai; statusis (ne status) trikampis; kintamoji (ne kintama) srovė; trumpasis (ne trumpas) elektros jungimas; spalvotieji (ne spalvoti) metalai; radioaktyviosios (ne radioaktyvios) medžiagos; nepilnieji (ne nepilni) sakiniai; derinamieji (ne derinami) pažyminiai; vyriškoji (ne vyriška) daiktavardžio giminė. Kaip tam tikri terminai suvokiama vyresnysis (ne vyresnis) mokytojas; vyriausioji (ne vyriausia) buhalterė; vyriausiasis (ne vyriausias) redaktorius; pirmasis (ne pirmas) pavaduotojas; atsakingoji (ne atsakinga) sekretorė; Aukščiausiasis (ne Aukščiausias) Teismas; Šventasis (ne Šventas) Raštas. Iš dažnų buities terminų įsidėmėtini kramtomoji (ne kramtoma) guma; lengvieji (ne lengvi) automobiliai; mobilusis (ne mobilus) telefonas; gyvenamasis (ne gyvenamas) namas; nekilnojamasis (ne nekilnojamas) turtas; uždaroji (ne uždara) akcinė bendrovė. Vis dėlto yra ir įsigalėjusių, jau nebekeistinų neįvardžiuotinių formų, pvz.: juoda duona, smulkus cukrus, liesa varškė, minkšti baldai, nors žalioji arbata, valgomoji druska.

Įvardžiuotinių formų reikia pabrėžiant ypatybės didumą, ką išskiriant iš kitų, akcentuojant, pvz.: Čia mano gerasis paltas; iš kelių gerų išskiriame vieną – patį geriausią; mano geras paltas reikš, kad jis dar nenudėvėtas. Įvardžiuotinės formos praverčia ir ryškinant savitą, individualią ypatybę (naujasis kelias; slaptieji dokumentai), supriešinant dvi ypatybes: Pamokslą sakė jaunasis kunigas (taigi ne senasis); kas kita sakė jaunas kunigas (neakcentuota ypatybė ir su jokia kita nesupriešinta). Įvardžiuotinė forma išskiriamajai daikto ypatybei reikšti ypač būtina, kai būdvardis ar dalyvis sudaiktavardėjęs: Skęstančiųjų (ne Skęstančių) gelbėjimo draugija; Mirusiųjų (ne Mirusių) minėjimo diena; atsiskaitysime grynaisiais (ne grynais).

Pabrėžiant mandagiau sakyti gerbiamasis ministre, gerbiamieji svečiai negu gerbiamas ministre, gerbiami svečiai. Formos gerbiamasis, -oji; gerbiamieji pavartojamos ir be daiktavardžio.

Kai nieko nepabrėžiame ir specialiai neišskiriame, ypač kai su daiktavardžiu (paprastai išplėstame pažyminyje) eina nedaiktavardėjantis veikiamasis dalyvis, įvardžiuotinės formos netinka: Mokiniai, norintys (ne norintieji) eiti į teatrą, renkasi kieme. Žmonės, turintys (ne turintieji) kokią negalią, buriasi į organizacijas. Ką darys šalį valdanti (ne šalį valdančioji) partija? Kokie jaudinantys (ne jaudinantieji) buvo tie susitikimai! Tai abstrakčias sąvokas reiškiantys (ne reiškiantieji) daiktavardžiai. Čia galima skirti atvejus, kai veikiamieji dalyviai vartojami su daiktavardžiu ir be jo, plg. Laukiantys (ne Laukiantieji) žmonės nekantravo ir Laukiantieji nekantravo (dalyvis daiktavardėja). Studentai, neišlaikę (ne neišlaikiusieji) egzamino, galės perlaikyti ir Neišlaikiusieji galės perlaikyti (dalyvis daiktavardėja).

Įvardžiuotinės formos paprastai nedaromos iš būdvardžių, turinčių priesagą -inis. Neįmanomos įvardžiuotinės formos visų tokių būdvardžių, turinčių tarptautinį kamieną, pvz.: grupinis, -ė; esminis, -ė; informacinis, -ė; sisteminis, -ė, ir beveik visų lietuviškųjų, pvz.: medinis, -ė; auksinis, -ė; laukinis, -ė; galinis, -ė; rytinis, -ė; žieminis, -ė; asmeninis, -ė; santykinis, -ė. Iš vieno kito, – dažniau su (ut)inis, –(ur)inis, pvz.: paskutinis, -ė; vidurinis, -ė; viršutinis, -ė; apatinis, -ė įvardžiuotinės formos kartais pasidaromos, tačiau sudėtiniams terminams jos nevartotinos: vidurinė (ne vidurinioji) mokykla (nors – aukštoji mokykla); vidurinė (ne vidurinioji) klasė; viduriniai amžiai arba viduramžiai (ne vidurinieji amžiai); apatinis, viršutinis (ne apatinysis, viršutinysis) žandikaulis; vidutinių (ne vidutiniųjų) bangų siųstuvas; viršutinis (ne viršutinysis) atmosferos sluoksnis; paskutinis (ne paskutinysis) patepimas. Ir ne terminuose vis dėlto paprastosios šių būdvardžių formos yra įprastesnės – sakoma: Vidurinė sesuo dar neištekėjo. Po paskutinės pamokos eisime namo. O vietoj kritikų pamėgto pasakymo paskutiniajame savo romane rašytojas vaizduoja reikėtų: naujausiame, jei rašytojas dar nemiręs ir dar galbūt šį tą sukurs, o jei miręs – tai gerėliau paskutiniame.

Aiškiai piktnaudžiaujama kelintinių skaitvardžių įvardžiuotinėmis formomis – paprastosios formos spaudoje beveik išnyko (buityje – atvirkščiai: dažnai pamirštamos įvardžiuotinės). Jų ir kitų būdvardiškųjų žodžių įvardžiuotinių ir neįvardžiuotinių formų vartosena neturėtų skirtis. Taigi pirmiausia įvardžiuotinės kelintinių skaitvardžių formos vartotinos, kai įeina į terminą ar kokį sudėtinį pavadinimą: Mokiausi Panevėžio antrojoje (ne antroje) vidurinėje mokykloje. Tai pirmoji (ne pirma) kirčiuotė. Čia trečiosios (ne trečios) asmenuotės veiksmažodis. Šių žodžių įvardžiuotinės formos būtinos ir nusakant švenčių dienas: Artėja Vasario šešioliktoji arba 16-oji (ne Vasario šešiolikta ar 16-a). Nepabrėžiamas, paprastas dienas geriau nusakyti paprastosiomis formomis: Šiandien kovo šešta (ne šeštoji). Konferencija vyks spalio dešimtą (ne dešimtąją). Paprastosiomis formomis nusakome ir nepabrėžiamas savaites, mėnesius: Aštunto (ne Aštuntojo) mėnesio trečią (ne trečiąją) savaitę jis turėtų grįžti, tik datos metus iš tradicijos paprastai nusakome įvardžiuotinėmis formomis: Du tūkstančiai pirmieji metai buvo nešalti, o du tūkstančiai antrųjų gruodis šaltas. Ir visais kitais atvejais neakcentuojamų, specialiai neišskiriamų kelintinių skaitvardžių patartina rinktis paprastąsias, o ne įvardžiuotines formas: Romanas į lietuvių kalbą išverstas pirmą (ne pirmąjį) kartą. Aš atbėgau penktas (ne penktasis), tu – šešta (ne šeštoji). Garsiau dainuosime antrą (ne antrąjį) ir ketvirtą (ne ketvirtąjį) posmą. Žaidėjas prasižengė trečią (ne trečiąjį) sykį. Išleidau paskutinį dvidešimt aštuntą (ne dvidešimt aštuntąjį) litą. Ar pabrėšime ką, ar ne, pvz.: užėmė pirmąją ar pirmą vietą, gavo ketvirtąją ar ketvirtą pražangą ir pan. – dažnai priklauso nuo mūsų noro.

Kai kurios įvardžiuotinės būdvardžių ir neveikiamųjų dalyvių formos yra sudaiktavardėjusios: jaunasis, jaunoji (jaunikio ar nuotakos reikšme); mylimasis, mylimoji; nelabasis; miegamasis, valgomasis; siuvamoji, kuliamoji: Jaunąjį ir jaunąją tėvai pasitiko prie slenksčio. Kas apsakys jausmus, kuriuos mylimasis jaučia mylimajai? Gal tave nelabasis apsėdo? Prie virtuvės buvo valgomasis, pačiame gale – miegamasis. Mergina pastūmė siuvamąją ir išskubėjo į kiemą, kur jau pradėjo burgzti kuliamoji. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laukimo salė patogiau ir trumpiau negu laukiamoji salė. Tačiau antrąjį terminą galima trumpinti – sakyti: čia laukiamoji; susitiksime laukiamojoje; eikim į laukiamąją ir pan., vadinasi, lankstesnis, patogesnis yra būtent šis terminas.

Vis dėlto dėl rusų kalbos poveikio įvardžiuotinės formos pradėtos daiktavardinti per dažnai. Jos be reikalo stumia jau esamus daiktavardžius. Ypač netinka sudaiktavardinti veikiamieji dalyviai asmenims pagal pareigas pavadinti. Turi būti: Budėtojas (ne Budintysis ir juo labiau ne budintis) gavo skubų pranešimą (beje, klasėje budintį mokinį galima kaip kadaise vadinti tvarkdariu, taip atskirtume nuo budėtojotą dieną mokykloje budinčio mokytojo). Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius (ne pirmininkaujant(ys)is ir sekretoriaujant(ys)is.) Renginio vedėjas (ne vedantysis) stengėsi, kad žiūrovai nenuobodžiautų. Šita laidos vedėja (ne vedančioji) daug kam patinka. Vengtini tokie veikiamieji dalyviai ir asmenims pagal nuolatinį veiksmą pavadinti: Ligonis (ne Sergantysis) dejavo, blaškėsi. Kalbėtojo (ne Kalbančiojo) nenutraukite. Mokiniai (arba moksleiviai) (ne besimokantieji) čia gauna nemokamus pietus. Išklausykime gamyklos darbuotojų, t. y. tarnautojų ir darbininkų (ne dirbančiųjų) nuomonę. Čia vieta rūkytojams (ne rūkantiesiems). Žaidėjai (ne Žaidžiantieji) klydo.

Sužargonintoje vaikų ir jaunimo kalboje bandoma daiktavardiškai vartoti net neįvardžiuotines būdvardžių formas: Mažas, kur lendi? Rudas, pasitrauk! ir pan. Reikia sakyti: Mažyli arba Mažiuk, kur lendi? Rudi arba Ručki, pasitrauk!

 

Veiksmažodžiai

 

Yra didelė veiksmažodžių formų, jų kamienų įvairovė. Ne viskas, kas pasitaiko tarmėse, tinka bendrinei kalbai.

Pavartojama aiškiai nenorminių vieno kito veiksmažodžio ir iš jo išvesto veiksmažodinio daiktavardžio formų.

Turi būti:

įgalioti, įgalioja, įgaliojo, įgaliojimas (ne įgaliuoti, įgaliuoju, įgaliavo, įgaliavimas);

įkainoti, įkainoja, įkainojo, įkainojimas (ne įkainuoti, įkainuoja, įkainavo, įkainavimas); taip pat vartotina nukainoti, perkainoti, kainoti „nustatyti kainą“;

nuomoti, nuomoja, nuomojo, nuomojimas (ne nuomuoti, nuomuoja, nuomavo, nuomavimas);

nervinti, nervina, nervino, nervinimas (ne nervuoti, nervuoja, nervavo, nervavimas). Taigi ir nervingas, -a (ne nervuotas, -a);

paralyžiuoti, paralyžiuoja, paralyžiavo, paralyžiavimas (ne paralyžuoti (ar paraližuoti), paralyžuoja, paralyžavo, paralyžavimas). (Įteisinta paralyžius, ne paralyžas ar paraližas.)

Tarmėse ypač įvairuoja veiksmažodžiai su -inti ir -yti. Vakarų aukštaičiai kauniškiai čia per daug apibendrinę -yti: net vietoj gadinti, naikinti, sodinti pasako gadyti, naikyti, sodyti. Tačiau būna ir priešingai: kai kuriuos veiksmažodžius su -yti žodynai laiko normiškesniais, o vartosenoje pernelyg dažnos tarmybės su -inti. Labiau siūloma:

dalyti, dalija, dalijo, dalijimas (ne dalinti, dalina, dalino, dalinimas);

mokyti, moko, mokė, mokymas (šio veiksmažodžio vartosena bendrinėje kalboje pakankamai nusistovėjusi, todėl tarmybės mokinti, mokina, mokino, mokinimas galima vertinti ir griežčiau);

vardyti, vardija, vardijo, vardijimas (ne vardinti, vardina, vardino, vardinimas).

Taip pat labiau siūloma:

grandyti, grando, grandė, grandymas (ne gramdyti, gramdo, gramdė, gramdymas);

reikėti, reikia, reikėjo, reikės, reikėtų (ne reikti, reikia, reikė, reiks, reiktų);

mėgdžioti, mėgdžioja, mėgdžiojo, mėgdžiojimas (ne mėgzdžioti, mėgzdžioja ar mėgzdo, mėgzdžiojo, mėgzdžiojimas ar mėgzdymas);

skliausti, skliaučia, skliautė, skliautimas (ne skliausti, skliaudžia, skliaudė, skliaudimas).

Tačiau įteisinta ir gretybių. Pavyzdžiui, vienodai gerai:

grasyti, graso, grasė, grasymas ir grasinti, grasina, grasino, grasinimas;

kabėti, kaba, kabėjo, kabėjimas ir kaboti, kabo, kabojo, kabojimas.

Ypač įvairuoja veiksmažodžių esamojo laiko kamienai – antai sakoma krinta ir krenta. Žodynai į pirmą vietą kelia plačiau paplitusią formą krinta, todėl bent oficialiuosiuose kalbos stiliuose reikėtų vartoti ją, taip pat ir atkrintamosios (ne atkrentamosios) varžybos. Neabejotinai normiškesnė yra forma mėgsta negu tarmybė mėgia, todėl geriau vartoti mėgstamas, -a, o ne mėgiamas, -a. Yra ir daugiau esamojo laiko formos svyravimų. Taigi suabejojus, kaip, tarkim, vartoti: žūva, žūna ar žūsta, geriausia tikrintis norminamuosiuose žodynuose, kur pateiktos visos trys pagrindinės veiksmažodžio formos: bendratis, esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo. Žodynai pateikia žūti, žūva (žūsta), žuvo, vadinasi, oficialiajai kalbai teiktinesne forma laiko žūva, nors leidinyje „Gramatinės formos ir jų vartojimas“ (2002) pirmenybė teikiama formai žūsta, į antrą vietą pastūmėta žūva, o žūna gali būti pavartota nebent laisvuosiuose kalbos stiliuose. Retkarčiais esamojo laiko formų įvairovė susijusi ir su vartosenos subtilybėmis. Pavyzdžiui, būti esamojo laiko formos nurodomos tokios: yra, esti, būna, būva. Universaliausiai vartojama yra: Varna yra paukštis. Rudenį yra lietingų dienų, bet nepasakysime Varna esti arba būna, būva paukštis – atrodytų, tartum kuriuo vienu tarpu, nors labai tinka Rudenį esti, būna, būva lietingų dienų.

Be abejo, nėra vartotina pietų aukštaičių tarmybė žiūrau, žiūro (= žiūriu, žiūri), būtojo laiko formų rytietybės sukė, supė (= suko, supo) ir pan., žemaitybė mušo (= mušė).

Įsidėmėtina, kad ribotos trukmės veiksmą reiškiančių veiksmažodžių šaknyse trumpasis balsis virsta ilguoju, pvz.: lipti, bet (pa)lypėti; mesti, bet (pa)mėtėti; nešti, bet (pa)nėšėti; vesti, bet (pa)vėdėti; vežti, bet (pa)vėžėti. Todėl vengtina: Teko pasilipėti (- pasilypėti) aukščiau. Pametėk (- Pamėtėk) man sviedinį. Panešėk (- Panėšėk) krepšį. Pavežėk (- Pavėžėk) mane.

Spaudoje labai įvairuoja moteriškosios giminės pusdalyvio daugiskaitos forma: parašoma ir su -osi (Merginos ėjo šypsodamosi), ir su -osios (Merginos ėjo šypsodamosios). Teikiama su -osi: Merginos ėjo šypsodamosi, juokdamosi (ne šypsodamosios, juokdamosios). Apie nelaimę pasakojo dukterys, šluostydamosi (ne šluostydamosios) ašaras. Tai pranešė užsienio agentūros, remdamosi (ne remdamosios) informuotais šaltiniais. Rinktinasi -osi, ne -osios todėl, kad sangrąžos formantas -si yra nekaitomas: kas pasako, parašo prausiuosiu, tikiuosiu, tas klysta; turi būti prausiuosi, tikiuosi. Vartotina tik kreipimosi, kreipimuisi, kreipimąsi…, ne kreipimosio, kreipimuisiui, kreipimasį… Tiesa, formos šypsodamosi, juokdamosi kai kam lyg neįprastos. Tačiau jų daryba neturėtų kelti abejonių. Viena mergina ėjo šypsodama + si = šypsodamasi. Kelios merginos ėjo šypsodamos + si = šypsodamosi, nes dviejų s čia netariame ir nerašome. Panašiai – juokdamosi, prausdamosi, remdamosiTinka ir Besišypsodamos, besijuokdamos jos parėjo namo.

Yra dvejopa esamojo ir retoka būsimojo laiko veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vardininko forma: esąs, dirbąs ir esantis, dirbantis; esą, dirbą ir esantys, dirbantys; būsiąs ir būsiantis; būsią ir būsiantys. Ilgąja forma paprastai pasakomi pažyminiai, o trumpoji labiau tinka būviui reikšti, sudurtinėms formoms sudaryti.

Dabar dalyvių vartosena per daug siaurinama. Primirštama atpasakojamoji dalyvinė kalba, kuri puikiai perteikia ne visai tikrus, iš kitų girdėtus dalykus, pvz.: Žmogelis ėjęs ėjęs, pavargęs, atsisėdęs ir užmigęs (atpasakojant geriau negu ėjo ėjo, pavargo, atsisėdo ir užmigo). Ponas važiuojąs ir matąs (atpasakojant geriau negu važiuoja ir mato) piemenį ganant.

Taip pat nepamirštinos sudėtinės veiksmažodžių formos, nes jos padeda perteikti kiek skirtingus reikšmės atspalvius. Galima sakyti pavargau ir esu (buvau) pavargęs (pabrėžiame iš būsenos kylantį požymį). Gimiau 1980 metais ir Esu gimęs, -usi 1980 metais (tai labiau tinka autobiografijose, nes ryškiname ne patį įvykį, o iš jo kylantį asmens požymį); dar plg. Buvau Paryžiuje ir Esu buvęs, -usi Paryžiuje. Vakar palijo (pabrėžiame veiksmą) – Vakar buvo paliję, šiandien vėl sausa (svarbiau būsena).

Sudėtinėse veiksmažodžių formose vietoj būti nevartotinas prie neveikiamųjų dalyvių veiksmažodis tapti: Neseniai jis buvo (ne tapo) paskirtas viršininku. Už tai mes būsime (ne tapsime) pagirti.

Dažniausiai klystama be reikalo atsisakant sudėtinių tariamosios nuosakos formų. Tariamoji nuosaka iš tiesų žymi nevisiškai vienodą laiką, ir jos formos turi skirtis.

Kai kalbama apie dabarties ar ateities tariamą veiksmą, tinka vientisinės veiksmažodžio formos: Jei žinočiau, pasakyčiau. Kad turėtų, paskolintų. Tačiau kalbant apie praeities tariamą (nerealizuotą) veiksmą, kuris jau nebeaktualus, gal ir nebeįmanomas, būtinos sudėtinės veiksmažodžio formos: Jei būčiau žinojęs (žinojusi), būčiau pasakęs (pasakiusi). Kad būtų turėjęs (turėjusi), būtų paskolinęs (paskolinusi). Šiuo atveju nelogiška sudėtinę veiksmažodžio formą vartoti tik viename sudėtinio sakinio dėmenyje: Jei būčiau žinojęs (žinojusi), pasakyčiau. Kad būtų turėjęs (turėjusi), paskolintų (dabar tai nebeaktualu, todėl reikia vartoti būčiau pasakęs, būtų paskolinęs). Klaidų, kur nejaučiama, kad reikia sudėtinės tariamosios nuosakos veiksmažodžių formos, dabar gana daug: Kad būtų buvę atsargesni, nelaimės išvengtų (= būtų išvengę). Jeigu prieš trejus metus mokiniams pasiūlytume (= būtume pasiūlę) naudotis kompiuteriu, ne visi tai sugebėtų (= būtų sugebėję). Jei prieš pusmetį būtų priimtas (= būtų buvęs priimtas) naujas bankroto įstatymas, dabar skolos būtų mažesnės. Pareigūnas pistoletą buvo palikęs darbe, o jeigu turėtų (= būtų turėjęs) vakarykščiame susirėmime, tikriausiai įvyktų (= būtų įvykęs) susišaudymas. O ką pats būčiau daręs, jei gaučiau (= būčiau gavęs) tokį įsakymą? (Tačiau jeigu tai ne praeitis, o aktualu dabar, tai – O ką pats daryčiau, jei gaučiau tokį įsakymą?) Jei pasimokytų (= būtų pasimokęs), egzaminą būtų išlaikęs (jeigu jis jau įvyko, o jeigu dar ne, tai – Jei pasimokytų (jeigu mokytis dar yra laiko) arba Jei būtų pasimokęs (jeigu mokytis laiko jau nebėra), egzaminą išlaikytų).

Dažna klaida (paprastai rusų kalbos pavyzdžiu) – vietoj paprastųjų veiksmažodžio formų vartoti sangrąžines.

Sangrąžinės formos netinka neveikiamosios rūšies reikšme, t. y. kai jomis reiškiamas veiksmas negali vykti savaime, o vyksta kieno valia ar pastangomis. Taigi turi būti Parduodamas (ne Parsiduoda) dar geras namas; buityje geriau: Parduodame (jei kititai Parduoda) dar gerą namą. Išnuomojamas (ne Išsinuomoja) vieno kambario butas. Pastatytas (ne Išsistatė) naujas kvartalas. Kaip šis žodis rašomas ir tariamas (ne rašosi ir tariasi)? Šis įvardis kirčiuojamas, kirčiuotinas (ne kirčiuojasi) kitaip arba Šį įvardį kirčiuojame, reikia kirčiuoti kitaip. Vienas kintamasis bus išreikštas (ne išsireikš) kitu. Taisytina ir Oro pagerėjimo nenusimato (= nenumatoma, nelaukiama). Gal tai spręsis (= bus sprendžiama) Vyriausybės lygiu? Šis paveikslas gerai žiūrisi (= patrauklus, efektingas; Į šį paveikslą miela, malonu žiūrėti). Reikia kurti taip, kad romanas skaitytųsi (= būtų skaitomas; kad romaną būtų įdomu skaityti). Vietoj Jaunasis autorius jau spausdinasi žurnaluose geriau savo kūrinius jau spausdina žurnaluose arba Jaunojo autoriaus kūrinius jau spausdina žurnalai. Geriau Bus atidaryta (negu Atsidarys) paroda. Atsargiai: durys uždaromos arba duris uždarome (negu durys užsidaro). Pabrėžiant tikslingas pastangas, geriau Buvo atkurta (negu atsikūrė) draugija, įsteigtas (negu įsisteigė) klubas. Vietoj Man prisimena vienas įvykis įprasčiau prisimenu vieną įvykį arba Man įstrigo į atmintį, liko atmintyje vienas įvykis. Vietoj Man nesinori kartotis labiau tinka kartoti arba Aš nenoriu, nenorėčiau kartoti.

Kartais paprastosios ir sangrąžinės formos vartotinos pasirinktinai. Be kokio reikšmės skirtumo galima sakyti šypso ir šypsosi (bet tik juokiasi), prašom sėsti ir sėstis, belsti ir belstis į duris, stažavo ir stažavosi užsienyje. Šalia senovinių pasakymų Jau namai matyti. Girdėti dainos toleruojami ir naujesni Jau namai matosi. Girdisi dainos.

Į save nukreiptam veiksmui reikšti netinka nesangrąžinė forma su įvardžiais savęs, save. Reikia rinktis sangrąžinę formą: Nepramankštinę savęs (= Neprasimankštinę) nepradėkite sudėtingesnių pratimų. Jos puošdavo save (= puošdavosi) segėmis. Jie skelbė save (= skelbėsi) išrinktaisiais. Vaikinas gerai save užsirekomendavo (= gerai užsirekomendavo, įprasčiau gerai pasirodė, padarė gerą įspūdį). Kartais pridėti įvardžiai (ypač sau, su savim(i), tarp savęs) klaida nelaikomi, bet yra nebūtini, sakinį išpučia: Nusirašiau sau (užtenka Nusirašiau; jeigu kitam, būtų Nurašiau) tvarkaraštį. Pasiimsiu su savim (užtenka Pasiimsiu) krepšį. Jie tarp savęs pykstasi (užtenka pykstasi).

 

Prieveiksmiai

 

Prieveiksmiai, padaryti iš įvardžių, kaip ir tie įvardžiai, vartotini be žodelio tai, kurį kai kas prideda paveikti rusų kalbos. Labai didelės klaidos yra kur tai (plg. gde-to), kada tai, kaip tai, kiek tai, kodėl tai, ne ką geriau ir kažkur tai, kažkada tai, kažkaip tai, kažkiek tai, kažkodėl tai. Vartotina Kažkur arba Kažin kur (ne Kur tai ar Kažkur tai) padėjau neberandu. Kažkada arba Kadaise (ne Kada tai ar Kažkada tai) čia buvo didelės girios. Kažkaip arba Kaip nors (ne Kaip tai arba Kažkaip tai) reikia žmogui verstis. Po kažkiek, čia geriau Po kiek (ne Po kiek tai ar Po kažkiek tai) metų turėtume gyventi geriau. Niekas tų durų kažkodėl (ne kodėl tai ar kažkodėl tai) neatidarė.

Beje, norminiai prieveiksmiai kažkur, kažkiek dažnai pavartojami netinkamai, ne savo reikšme. Kažkur nevartotinas reikšme „apie, maždaug“. Turi būti Grįšiu maždaug (ne kažkur) apie pirmą. Svers maždaug arba apie (ne kažkur) kilogramą. Vietoj kažkur geriau tinka kur nors, kai kalbėtojas galimus variantus žino: Stengsiuos kur nors (geriau negu kažkur) įstoti. Vyksiu kur nors (geriau negu kažkur) į užsienį. Kažkur nevartotinas kaip tuščias, nieko nesakantis žodis, todėl Mokiniai kažkur nesistengia, kažkur nesimoko taisytina į Mokiniai nesistengia, nesimoko. Kažkiek geriau nevartoti reikšme „šiek tiek, truputį“. Sakytina: Jis šiek tiek arba truputį (ne kažkiek) moka anglų kalbą. Ji už mane šiek tiek arba truputį (ne kažkiek) vyresnė. Valdžia reformas šiek tiek arba truputį, iš dalies (ne kažkiek) pristabdė. Man šiek tiek, truputį, kiek (ne kažkiek) sušlubavo širdis. Kažkiek labiausiai tinka tik pasakymuose be reikšmės „šiek tiek“: Kažkiek ten neuždirbsi. Ne kažkiek sumokėjo.

Būdo prieveiksmiai nedarytini iš būdvardžių, turinčių priesagą -inis. Turi būti: moksliškai (ne moksliniai) įrodyta; dvasiškai (ne dvasiniai) tobulėjame; fiziškai (ne fiziniai) stiprus, ekonomiškai (ne ekonominiai) naudinga; iš esmės (ne esminiai) pasikeitė; iš principo (ne principiniai) skiriasi; šimtu procentų arba visiškai (ne šimtaprocentiniai) įvykdyta.

Be to, prieveiksmiai su baigmeniu -iai nedarytini iš santykinių būdvardžių, kurių vienaskaitos vardininko galūnė yra -is, o daugiskaitos naudininko – -iams, plg. abipusis, abipusiams; beprasmis, beprasmiams. Turi būti abiem pusėm(s) arba abipusiškai (ne abipusiai) naudinga sutartis; beprasmiškai arba be prasmės (ne beprasmiai) žuvo; be tikslo (ne betiksliai) klaidžioja; pirma laiko (ne pirmalaikiai) atsiskaitė; kaip reikiant arba tinkamai (ne visaverčiai) maitina; vienareikšmiškai (ne vienareikšmiai) vertiname.

Prieveiksmiai su -ai, padaryti iš priesagos -iškas būdvardžių, nevartotini vietoj pačių tų būdvardžių daikto kokybei žymėti (iš rusų kalbos perimtas reiškinys). Sakytina: Man patinka ukrainietiški barščiai (ne barščiai ukrainietiškai). Čia turkiškai paruošta arba išvirta kava (ne kava turkiškai). Mačiau filmą „Itališkos skyrybos“ (ne „Skyrybos itališkai“). Tai kaunietiškas arba Kaunui būdingas nusikaltimas (ne nusikaltimas kaunietiškai). Ką tau lemia kiniškas arba pagal kinų tradicijas, horoskopą sudarytas planetų paradas (ne planetų paradas kiniškai)? Čia jau suomiškas, toks kaip suomių lėtumas (ne lėtumas suomiškai).

Nuo senovės lietuviai įpratę prieveiksmius daryti iš neveikiamųjų dalyvių, todėl geriau įtikinamai (negu įtikinančiai) įrodė; bauginamai (negu bauginančiai) suriaumojo; įžeidžiamai (negu įžeidžiančiai) pasielgė; niekinamai (negu niekinančiai) pažvelgė; padrąsinamai (negu padrąsinančiai) nusišypsojo; svaiginamai (negu svaiginančiai) gaivus oras. Tačiau įsigalėjo prisivalgėm atsakančiai; pasielgė nevykusiai; pasiutusiai linksma.

Bendrinėje kalboje skirtina seniai ir senai (tarmės ne visos skiria: kai kurios turi tik senai). Laiko reikšme vartotina seniai: Seniai (ne Senai) nesimatėm. Seniai (ne Senai) tai buvo. Jau seniai (ne senai) ši pilis virto griuvėsiais. Neseniai (ne Nesenai) buvau Kaune. Senai vartojama būdo reikšme: Jis senai atrodo, t. y. atrodo senas, pasenęs.

Sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį intensyvumui pabrėžti pradėjo plisti kartojami prieveiksmiai, sujungti jungtuku ir. Tokie junginiai taisytini. Labai ir labai (= Labai arba Labai labai) noriu. Buvome labai ir labai (= labai labai, labai, nepaprastai, be galo) laimingi. Nuolat ir nuolat (= Nuolat, dažnai) mintimis grįžtu į vaikystę. Čia dar slypi daug ir daug (= daug, labai daug, daug daug, be galo daug, itin daug) paslapčių. Netinka taip jungti ir kuopos reikšmę turinčius skaitvardžius arba daiktavardžius gausai pabrėžti, įspūdžiui sustiprinti: Šimtai ir šimtai (= Šimtai, vaizdingiau Šimtų šimtai) žmonių žuvo. Tūkstančiai ir tūkstančiai (= Tūkstančiai, vaizdingiau Tūkstančių tūkstančiai) liko be pastogės. Ėjo minios ir minios (= minios, vaizdingiau minių minios) demonstrantų. Pulkai ir pulkai (= Pulkai, vaizdingiau Pulkų pulkai) paukščių būriuojasi rezervate. Krūvos ir krūvos (= Krūvos; Krūvų krūvos) metalo suversta patvoriuose.

Tačiau kai tokiomis konstrukcijomis pasakoma ne tiek intensyvumas ir gausa, kiek kartojimasis, pastovumas, nenutrūkstamumas, jos tinka ir kalbą įvairina, gyvina: Važiavom miškai ir miškai. Jis piktas ir piktas. Kelis kartus litus perskaičiavau – šimtas ir šimtas. viena ir viena. Tu dirbi ir dirbi. Kiek jo prašiau neatidėlioti, jis ne ir ne, tik rytoj ir rytoj.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *