Asmuo

      Veiksmažodžio asmens formos kartais vartojamos viena vietoj kitos, kai siekiama tam tikrų stilistinių atspalvių.

1. Vienaskaitos II asmenį tu vartojame vietoje I asmens , III asmens jis, ji, daugiskaitos I asmens mes.

Ot sau, žiemos laiku ką gi dirbsi senatvėje? Tai ir teplioju…

Sumenko žmogus iš raškažių… Kurgi nesumenkėsi…

Kur vyrai dirba, tašo ir suka, nevaliosi pašluoti, – teisinosi moteris.

2. Vienaskaitos II asmenį tu vartojame, reikšdami apibendrintą veiksmą, nesiejamą su kokiu nors veiksmo atlikėju.

Moki žodį – žinai kelią.

Dykas pilvas ne dėdienė: jo neatsiprašysi.

3. Daugiskaitos I asmuo mes vietoje vienaskaitos I asmens gali būti vartojamas ir didybei bei pasipūtimui, ir kuklumui reikšti.

Mes, Aleksandras Antrasis, ciesorius ir valdimieras visos Rusijos… Apreiškiam visiems…

Galėtume (galėčiau) čia dar paminėti ne vieną autorių…

4. Daugiskaitos II asmenį jūs vartojame, į ką nors mandagiai kreipdamiesi, reikšdami apibendrintą veiksmą.

Drauge, pabuskite, – tariau beveik maldaudamas. – Jūs sapnuojate…

O,  paklausykit vakarais, / Kai marių bangos nerimauja…

5. Vienaskaitos ir daugiskaitos III asmeniu jis, ji, jie, jos, vartojamu vietoje vienaskaitos I ir II asmens , tu, galime reikšti kuklumą.

Mano arkliai. Aš reikalauju. Grafas reikalauja (grafo žodžiai).

Iš proto išsikraustė! Suseno ir pakvaišo… Tėvai, ar nesiliausi!

Autorius, rašydamas šį darbą, visų pirma rėmėsi..

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *