Vartotina svetimoji leksika

      Ne viskas, kas kalboje svetima, yra nevartotina. Vartotinos dvi ryškesnės svetimos leksikos grupės: senieji skoliniai ir tarptautiniai žodžiai.

Senieji skoliniai pasiskolinti labai seniai. Jie yra prisitaikę prie lietuvių kalbos sistemos, paprastai nėra kuo jų pakeisti, todėl laikomi vartotinais ir dedami į visus norminamuosius žodynus. Tai senovėje (X-XI a.) prekiaujant su slavais gauti žodžiai turgus, muitas, muilas, šilkas, pipiras ir kai kurie kiti – kuo gi šiandien pakeistume muilą, šilką arba pipirą? Iš germanų gavome žodžius durpės, gatvė, pinigas, kunigas (tik pastarasis mums nebereiškia karaliaus ar kunigaikščio, o reiškia katalikų dvasininką). Senieji skoliniai yra nemaža dalis mūsų vartojamos religinės leksikos: bažnyčia, koplyčia, altorius, kryžius, poteriai, Kūčios, Kalėdos, Velykos. Kad šie žodžiai pasiskolinti iš kaimynų, visuomenė dažnai net neįtaria – tai nustato tik kalbininkai.

Vis dėlto nepamirštini šalia senųjų skolinių išlikę lietuviški pakaitai. Kur galima, pirmenybė teiktina jiems. Vietoj anūkas tinka gražus lietuviškas žodis vaikaitis (konkrečiau – sūnaitis, dukraitė), vietoj košė – ypač jei skystesnė: tyrė, tyrelė. Senojo slaviško skolinio blynas ir lietuviško žodžio sklindis kulinarai bando kiek skirti reikšmę – yra kitokia tų blynų forma. Tačiau vieno kito skolinio pakaitas (kad ir vietoj grybo Vaižganto vartotas kremblys) neįsigalėjo.

Tarptautiniai žodžiai irgi yra svetimi, bet jų neišvengia nė viena civilizuota tauta, tik klausimas: kiek ir kokių įsileisti?

Drąsiai vartotini tie tarptautiniai žodžiai, kuriems nėra pakaitų, pavyzdžiui, mokslo sričių pavadinimai gramatika, matematika, algebra, fizika, chemija, geografija, istorija (visi kilę iš senovės graikų kalbos, tik algebra – arabiškas žodis; daug tarptautinių žodžių pasauliui davė ir jau mirusi lotynų kalba, svarbesnės Europos kalbos, ypač prancūzų, anglų, vokiečių). Arba štai Australijoje šokinėja kengūra, auga eukaliptas – visas pasaulis taip vadina, todėl neverta lietuvių kalbininkams laužyti galvą, kuo kengūrą arba eukaliptą pakeisti. Kai kurie tarptautiniai žodžiai (elektra, kinas, klasė, koridorius, paštas, pensija, radijas, šokoladas, telefonas, televizorius, tortas) taip įėję į mūsų buitį, kad be jų savo kalbos neįsivaizduojame. Tiesa, praeityje buvo kalbininkų (juos dabar vadiname puristais, t. y. perdėtais kalbos grynintojais), kurie buvo užsimoję iš kalbos išmesti visus tarptautinius žodžius: pavyzdžiui, telefoną jie siūlė keisti tolkalbiu, teatrą vaidykla, o prieš tai net buvo siūlyta vypsonė. Jų pastangų visuomenė nepalaikė. Neprigijo ir kai kurie neblogi kalbininkų siūlymai, kad ir čiurkšlys vietoj dušas.

Antra vertus, negalima tarptautinių žodžių įsileisti per daug. Jie stums savuosius, kalbą skurdins ir sunkins.

Tarptautinių žodžių vartojimas labai priklauso nuo funkcinio kalbos stiliaus. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose (moksliniame, administraciniame) jų vartojama daugiau. Ypač jie pravartūs kaip tikslūs terminai. Nemaža įvairių mokslų terminijos dalis yra tarptautinė. Vis dėlto negerai, kai mokslininko sakiniuose beveik visi žodžiai tarptautiniai: tokį tekstą sunku suvokti. Ne be reikalo tarptautiniai terminai, kur įmanoma, keičiami savais: antai vietoj diametras vartojamas skersmuo, vietoj radiusas – spindulys.

Laisvuosiuose kalbos stiliuose (buitiniame, meniniame, publicistiniame), jeigu varžosi savas ir tarptautinis žodis, pirmenybę geriau teikti savam. Kam sakyti charakteringas reiškinys, nors tai nėra klaida, kai trumpiau, saviau – būdingas reiškinys? Kam aktyvus žmogus, kai užtenka viena reikšme veiklus, kita – judrus? Kam vietoj susirašinėti vartoti koresponduoti, vietoj garbinti, dievinti – tik adoruoti, vietoj sąjunga – tik aljansas? Argi ne gražiau Nėra padėties be išeities negu Nėra situacijos be alternatyvos? Vietoj faktorius dažnai užtenka veiksnys, vietoj problema – klausimas, sunkumas, bėda. Mokytojo ištisai nekeiskime pedagogu – tai platesnė sąvoka, apimanti ir dėstytojus, ikimokyklinių įstaigų darbuotojus, vaikų įstaigų auklėtojus, jaunimo sporto trenerius.

Per pastaruosius dešimtmečius kalbininkų pastangomis iš kalbos išstumta nemaža tariamai tarptautinių žodžių, kuriuos dėdavo ir kai kurie žodynai. Šie žodžiai sėkmingai pakeisti savais: nebe bantas, o kaspinas, kita reikšme – peteliškė; nebe bukietas, o puokštė; nebe frizuoti, o garbiniuoti; nebe kumyras, o stabukas, dievaitis, garbinimo objektas, nebe liukra(s), o glajus; nebe maštabas, o mastas; nebe šlanga(s), o žarna. Gerai, kad vietoj abažūras vis dažniau pasakoma gaubtas, vietoj futliaras – dėklas, vietoj rimeikas (nauja kūrinio versija) – perdirbinys, variantas, vietoj rolė vaidmuo. Nėra ko sielvartauti, kad, tarkim, šoferį nepastebimai pakeitė vairuotojas, kad, žaisdami tinklinį, nebesakome servuoti, tik – paduoti, o vietoj servas liko padavimas.

Dabar po tarptautinių žodžių priedanga plinta daug naujųjų skolinių iš Vakarų kalbų, ypač anglybių. Kam reikia sunkiai ištariamo žodžio bodibildingas – ar daug kas supras, kad tai kūno atletika, kultūrizmas? Arba štai anglų kalbos nemokančiam lietuviui visiškai nesuprantamas spaudos sakinys: Tai buvo muzikos miksavimas vinilais ir vinilų skrečas. Daugelis tų naujažodžių, tarp jų anglybių, nėra jokie tarptautiniai žodžiai, o paprasčiausi barbarizmai. Tik vienas kitas iš jų įteisinamas kaip kokios nors srities terminas, pavyzdžiui, kompiuterijoje vartojamas skeneris, tačiau didžiuma kompiuterininkų anglybių keistinos savais žodžiais: turi būti elektroninis paštas (ne emailas ar imeilas), naršyklė (ne branseris), tvarkyklė (ne draiveris), valdiklis (ne kontroleris), spausdintuvas (ne printeris), skaitytuvas (ne ryderis), braižytuvas (ne ploteris), nešiojamasis kompiuteris (ne laptopas). Nors dvižodžiai terminai nėra smagūs, vis tiek vietoj angliškojo supermarketas sakykime prekybos centras, prekybos namai, savitarnos parduotuvė; vietoj autodetailingas – automobilių puošyba, automobilių apdaila, vietoj prancūziškojo nuvorišas – naujasis turtuolis ar praturtėlis.

Tarptautiniai žodžiai netrumpintini ir žargoniškai neiškraipytini: kompiuteris, o ne kompas; televizorius, o ne telikas; videomagnetofonas, o ne vidiakas; fotografija, fotonuotrauka arba tiesiog nuotrauka, o ne foto (dar blogiau – fotkė), populiarioji muzika, iš bėdos popmuzika, o ne popsas.

Pastebimas polinkis kitų kalbų, ypač anglų, pavyzdžiu neleistinai plėsti kai kurių žodžių reikšmes. Koks nors renginys dabar be reikalo pavadinamas projektu: sėkmingai įvyko mūsų projektas. Sakykime konkrečiai: spektaklis, koncertas… Vietoj pasakyti ar panašių veiksmažodžių pasidarė madinga artikuliuoti: Politikai turi aiškiai artikuliuoti (= pasakyti, išdėstyti, parodyti) savo ketinimus. Mūsų visuomenė niekaip neartikuliuoja (= nesuvokia ar neturi?) šiuolaikinio miesto sampratos. Patogų savą žodį (su)derinti vis dažniau keičia išplėstos reikšmės tarptautinis žodis harmonizuoti. Kodėl būtinai Deleguokime pavaldiniams dalį atsakomybės – argi neužtenka Perduokime, perleiskime? Kodėl Daugiau dėmesio mums demonstruoja kitataučiai, o ne rodo? Kodėl pagal anglų kalbą įsitvirtina tik verdiktas ir stumia nuosprendį?

Per gausiai vartoti tarptautinius žodžius mėgsta linkę pasipuikuoti, pabrėžti savo pranašumą žmonės. Tačiau ne vienas jų rizikuoja ir apsirikti. Kartais iškraipoma tokio žodžio reikšmė. Pavyzdžiui, tostas yra užstalės kalba, todėl tostai sakomi, o ne kilnojami: Norėčiau pakelti tostą (= pasakyti tostą arba pasiūlyti, kad kas kitas pasakytų). Kai kurie tarptautiniai žodžiai blogai tariami bei rašomi (itin dažnos klaidos: akomponuoti, o turi būti akompanuoti, nes iš prancūzų kalbos accompagner; eleksyras, o turi būti eliksyras, nes iš lotynų kalbos elixir); dėl panašaus skambesio dažnai painiojamos reikšmės, ypač žodžių kompanija ir kampanija, formacija ir farmacija; abonentas ir abonementas. Dažniausiai klystama tariant būdvardį, padarytą iš tarptautinio žodžio kompetencija. Darant būdvardį, en turi išlikti, tik vietoj c atsiranda t, taigi turi būti kompetentingas, -a (ne kompetetingas, -a ir ne kompententingas, -a).

Ne visada aišku, kuris žodis tarptautinis, kuris barbarizmas. Pavyzdžiui, štampas vietoj spaudas (bet kokios formos) arba antspaudas (apvalus) vis dėlto yra iš vokiečių kalbos atklydęs barbarizmas (jį kaip tarptautinį žodį įteisinome tik tam tikro įrankio ir šablono, trafareto reikšme), o kai kam keliantis įtarimų blankas – tarptautinis žodis; sakytina blankus spauduojame (ne štampuojame). Bulka, sosiska (sasiska, sasiskė) – tai barbarizmai, o batonas, sardelė – vartotini tarptautiniai žodžiai.

Suabejojus, ar koks tarptautinis žodis lietuvių kalbai tinka, kuriomis reikšmėmis jis vartotinas, kaip jį taisyklingai rašyti, tarti ir kirčiuoti, reikia tikrintis tarptautinių žodžių ar atitinkamos srities terminų žodynuose. Pravarti ir Vidos Rudaitienės, Vytauto Vitkausko knyga „Vakarų kalbų naujieji skoliniai“ (1998).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *