Kas toji kalbos kultūra ir kam jos reikia

      Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.

Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.

Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.

Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.

Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu – tai sakytinė kalba, ką užrašome – rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji (t. y. artima buitinei kalbai), arba rašomoji (t. y. primenanti raštų kalbą).

Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada. Pavyzdžiui, galime parašyti mokslinį pranešimą (pagal pobūdį ir ypatybes tai bus būdinga rašomoji kalba, perteikta rašytine forma) ir perskaityti jį konferencijoje. Skaitomas pranešimas jau bus sakytinės formos su sakytinei kalbai būdingomis tarties ir kirčiavimo ypatybėmis. Arba atvirkščiai: galima tipišką šnekamąją kalbą (pavyzdžiui, tarmiškus pasakojimus ar buitinius pašnekesius) įrašyti į magnetinę juostą, paskui iššifruoti ir paskelbti spaudoje, – tada šnekamoji kalba bus perteikta rašytine forma – pagal rašybos ir skyrybos taisykles.

Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana griežti.

Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.

Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.

Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis (kada, kur) sakome arba rašome, ir tai žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį stilių. Vienokia oficialia – kalba prabylame vartodami vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį. Kitokia – laisvesnė – kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių: buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas priklauso nuo rašinio žanro.

Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos meno ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytinei kalbai labai svarbūs.

Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti mm, aa arba dar kitaip. Kai kas tokias pauzes užpildo parazitiniais (netekusiais reikšmės) žodžiais supranti, žinai, žinokit, kurie dažnai virsta įkyriu pertaru: Aš, supranti, jau sveikas, o ji, žinai, dar gripuoja. Mes, žinokit, jau taip privargom, žinokit. Piktnaudžiaujama ir parazitiniais žodžių junginiais, pavyzdžiui, žinai supranti, taip sakyt arba taip sakant, ta prasme – šį labai mėgsta jaunimas: Einu, žinai supranti, ir, žinai supranti, ką gi matau? Jis, taip sakyt, yra pasirengęs, taip sakyt, padėti žmogui. Mes ta prasme daug koncertuojam, ta prasme daug laiškų gaunam; greit pasirodys mūsų įrašai ta prasme. Dar blogiau, jei pauzės užpildomos neteiktinais žodžiais nu, vot (ot) arba verstiniu įterpiniu reiškia: Nu, šiandien, vot, pakalbėjom, tai vot, rytoj susitiksim, reiškia, ir galutinai nutarsim, reiškia. Vietoj nu vartotina na, vietoj vot ar ot štai, įterpinys reiškia keistinas savu įterpiniu vadinasi, bet ir šių savųjų žodžių negalima vartoti be saiko, juo labiau kad įterpinį vadinasi kai kas iškraipo: taria vadnas, vannas. Mūsų kalbos nepuošia ir perimtos svetimų kalbų (dabar – ypač anglų) sakinio intonacijos, garsų tarimo būdas bei kita.

Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas – gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?

Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules.

Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.

Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.

Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.

Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.

Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, tautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.

Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.

Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari. Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.

Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai pakalbėti.

Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.

Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *