Funkcinio stiliaus sąvoka ir požymiai

      Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi nacionalinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis ir funkcijos. Taigi funkciniam stiliui apibūdinti svarbūs 4 požymiai: 1) kalbos vartojimo sritis, 2) kalbos akto funkcijos, 3) stilistinės ypatybės ir 4) kalbos išraiškos priemonės. Pirmieji du požymiai yra nekalbiniai, ketvirtasis – kalbinis, o trečiasis yra pereinamoji grandis tarp kalbinių ir nekalbinių bruožų: kalbos vartojimo srities ir funkcijų atžvilgiu stilistinės ypatybės sudaro kalbinį, kalbos priemonių atžvilgiu – nekalbinį požymį. Prieš charakterizuojant dabartinės lietuvių kalbos funkcinius stilius, reikia išsiaiškinti nurodytuosius požymius. 

Kalbos vartojimo sritys. Jas tikslinga skirstyti pagal visuomenės veiklos rūšis bei visuomeninės sąmonės formas. Visų pirma galima skirti dvi dideles kalbos sferas: meninės ir nemeninės (paprastosios, praktinės) kalbos. Pastarąją savo ruožtu vėl skiriame į dvi sferas: buitinę ir dalykinę. Dalykinėje sferoje ryškiausios yra mokslinė ir administracinė sferos. Meninės ir nemeninės sferų sandūroje susidarė publicistikos sfera. Jeigu tariame, kad kiekvieną didesnę kalbos vartojimo sritį atitinka savas funkcinis stilius, tai galima pateikti tokią funkcinių stilių klasifikacijos schemą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Su kiekviena kalbos vartojimo sritimi yra susijęs tam tikras turinys, jis irgi veikia stilių.

Kalbos akto funkcijos. Kalba yra minčių reiškimo priemonė, tai svarbiausioji jos funkcija, vadinama reprezentacine, referentine. Kalbėjimo akte ji pasireiškia kaip komunikatyvinė funkcija: kalbėdami perteikiame mintis, pranešame ką vieni kitiems, bendraujame. Kalbinės komunikacijos aktas yra sudėtingas procesas, jis turi įvairių aspektų, arba dalinių funkcijų: ekspresyvinę, apeliatyvinę ir kt. Svarbiausias aspektas yra teksto santykis su turiniu, su kalbamąja tikrove. Jis paprastai ir vadinamas komunikatyvine, arba dalykinio pranešimo, funkcija. Gryniausiu pavidalu komunikatyvinė funkcija pasireiškia dalykinių stilių tekstuose, šiaip jau ją atlieka kiekvienas normalus kalbos tekstas. Aiškią dalykinio pranešimo funkciją gali turėti ir grožinio kurinio tekstas, pvz., šie R.Šavelio apsakymo sakiniai: Aerostoties perone pūtė šaltas skersvėjis, snyguriavo. [] Būrys keleivių, skrendančių 2023 reisu į Vilnių, gūžinėjo perono aikštelėje ir laukė palydovės.

Kiti kalbos akto aspektai yra komunikatyvinės funkcijos tipai, modifikacijos, kartais vadinami šalutinėmis funkcijomis. Iš jų stilistikai ypač svarbi ekspresyvinė funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (bei adresatu). Tam tikri kalbos aktai turi tik ekspresyvinę funkciją. Pvz., pasakymas O, ir tu čia! pašnekovui neteikia dalykinės informacijos (jis pats žino kur esąs), jis mato tik kalbančiojo nustebimą. Tačiau dažniausiai ekspresyvinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo. Palyginkime du pasakymus: O skambumėlis tų dainų aidingųjų!  ir Tos dainos yra skambios. Abu sakiniai atlieka komunikatyvinę funkciją, pasako tą pačią mintį, bet skirtingai: pirmasis dar išreiškia kalbančiojo emocijas. Antrasis sakinys neatlieka ekspresyvinės funkcijos, o pirmajame ji dominuoja. Kurios kalbos priemonės tą funkciją išreiškia? Šaukiamoji intonacija, jaustukas, didinamosios reikšmės deminutyvas skambumėlis, tautologinis epitetas aidingųjų.

Apeliatyvinė funkcija yra kreipimasis į adresatą. Būdinga jos išraiška yra kreipimai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai. Užuot sakę „Koncertuoja kaimo kapela“, pranešėjai šią dalykinę informaciją dažnai papildo apeliacija į klausytojus: „Jums koncertuoja…“ Ypač svarbus šios funkcijos vaidmuo pokalbiuose su vaikais (pvz., televizijos laidos vaikams, pranešėjų apeliacija į mažuosius žiūrovus). Apeliatyvinė funkcija neretai būna susipynusi su ekspresyvine: autorius stengiasi paveikti adresatą išraiškinga, emocinga kalba.

Estetinė funkcija – tai kalbos akto orientacija į patį tekstą. Gryną estetinę funkciją eina beprasmiai (asemantiški) poezijos žodžiai, pvz.: Perulėli ryto, perulėli tatato, / perulėli ryto, perulėli vakaro (flk.). J. Girdzijauskas apie tokius tekstus sako: „Nauja, meninė semantika, poetinis turinys, nuotaika turi atsirasti iš paties skambėjimo, iš garsų srauto sukeltų asociacijų“. O drauge su asemantiniu tekstu einantis „semantinis (kalbine, o ne menine prasme) tekstas sudrausmina estetinį suvokimą, duoda kryptį poetinei minčiai, apibrėžia asociacijų lauką“. Grožiniame kūrinyje estetinę funkciją atlieka ir dalykinė informacija: cituotieji R. Šavelio apsakymo sakiniai turi tikslą sudaryti tikroviškumo, vaizduojamų įvykių autentiškumo įspūdį (nurodytas lėktuvo reiso numeris, maršrutas) bei pagrįsti tolimesnę veiksmo raidą (dėl blogo oro lėktuvas nepasiekia Vilniaus). Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir ne grožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė). Sakysim, bet kuriame tekste kalbos skambumo (t. y. estetiniais) sumetimais vengiame įkyraus tų pačių garsų kartojimosi.

Sudėtingoje ir šiuo metu dar gana neaiškioje kalbos funkcijų problemoje stilistikai svarbiausi du dalykai: viena, kad šalia komunikatyvinės funkcijos pripažįstama (nesavarankiška, šalutinė) ekspresyvinė funkcija, antra, kad kalba, kaip ir daugelis kitų tikrovės reiškinių, turi estetinę vertę, atlieka ir estetinę funkciją.

Kiekvienas kalbėjimo aktas bei tekstas paprastai turi kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja. Funkcijų hierarchija lemia teksto stilistines ypatybes.

Stilistinės ypatybės. Tai tam tikri teksto kalbos bruožai: logiškumas, tikslumas, aiškumas, glaustumas, abstraktumas, konkretumas, objektyvumas, subjektyvumas, emocionalumas, dinamiškumas, statiškumas, vaizdingumas ir kt. Slovakų kalbininkas F. Mikas sako, kad jeigu surinktume visas stilistines ypatybes, minimas mokslo darbuose, jų susidarytų gerokai per šimtą. Vieningesnės tų ypatybių klasifikacijos nėra, jos dažnai grupuojamos priešpriešiais, pvz.: dinamiškumas – statiškumas, glaustumas – ištęstumas, konkretumas – abstraktumas ir pan., taip pat subordinacijos tvarka, pvz., ekspresyvumo sudedamosiomis dalimis laikoma emocionalumas, vaizdingumas, intensyvumas. Kartodamosi tam tikro stiliaus tekstuose, kalbos stilistinės ypatybės tampa skiriamaisiais funkcinių stilių bruožais. Kiekvienam funkciniam stiliui apibūdinti pakanka nurodyti kelias pagrindines stilistines ypatybes, bet nėra vienos nuomonės, kurios ypatybės svarbiausios.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *