Funkcinių stilių normos

      Stilių sąveikos reiškiniai sietini su stilių normų svyravimu bei kitimu.

Visos kalbos pakopos yra tvarkomos normų – „griežtų nerašytų įstatymų“. Taisyklėmis užfiksuotos normos, t. y. rašyti įstatymai, vadinasi kodifikacija. Bendrinės kalbos normos (leksikos bei semantikos, gramatikos, tarties bei kirčiavimo) atskiria tą kalbą nuo kitų kalbos atmainų (tarmių, žargonų), kitaip sakant, atskiria tai, kas yra ir turi būti pačioje bendrinėje kalboje, jos sistemoje, jos viduje, nuo to, kas yra už jos ribų, kas jai neteiktina, joje nevartotina. Kitokios yra kalbos stilių normos. Tai, galima sakyti, vidinės, dalinės normos: jos toliau diferencijuoja bendrinės kalbos normas, apibrėžia jos vienetų vartojimo sritis. Jausdami kalbos normas, mes atskirsime, kas taisyklinga, kas ne, o įsisąmoninę stilių normas, suvoksime, kur ir kaip vartotinos kalbos priemonės, kas kur tikslinga. Vadinasi, stilių normos – tai funkcinių stilių (taip pat postilių, žanrų, stilių) vartojimo tendencijos. Stilių normos – tai visuomenės kalbiniai įpročiai atitinkamose bendravimo sferose vartoti atitinkamo funkcinio stiliaus išraiškos priemones. Žanrų stilistinės normos – tai funkcinio stiliaus normų variantai, dar smulkesnė vidinė funkcinių stilių normų diferenciacija.

Terminologinės pastabos. Kadangi stilių normos reguliuoja kalbos vienetų vartojimą, jos, šiaip ar taip, irgi yra kalbos normos. Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar tikslinga jas atskirti nuo kitų kalbos normų (ir vartoti pasakymą kalbos ir stiliaus normos), ar geriau įjungti į kalbos normas (panašiai kaip leksikos, gramatikos normas). Tikslingesnis atrodo pirmasis požiūris. Kodėl? Viena, stilius, kaip žinome, nėra tokia kalbos pakopa kaip leksika ar gramatika, jis – savotiškas tų pakopų antstatas. Antra, stilių normos susijusios ne tiek su kitomis, kalbos normomis, kiek su tekstų tipų sandaros normomis; stilių normos yra bendrųjų teksto sandaros normų dalis. Kai kurios stilių normos glaudžiai susipynusios su etiketo bei estetinėmis normomis. Dėl šių priežasčių kalbos ir stiliaus normų atskyrimas, tam tikras jų priešinimas neatrodo nei logiškai, nei terminologiškai ydingas. Pasakyme autoriaus kalba ir stilius žodis kalba reiškia kalbos priemonių, pavartotų kuriam nors turiniui išreikšti, visumą, o stilius – parinkimą tų kalbos priemonių, kurios turi specialių (ekspresijos ir kt.) tikslų.

Stilių normos ne tokios griežtos kaip kalbos normos, daugelis jų suvokiama kaip vartojimo kurioje srityje polinkis, tendencija, o ne kaip „griežti nerašyti įstatymai“, kai kurias tu normų galime nustatyti tik statistiškai. Žinoma, įvairios bendravimo sritys pagal stiliaus normų griežtumą labai skiriasi. Nemeninės kalbos vartojimo sritys sudaro šią stilių normų griežtėjimo eilę: buitinė sfera – publicistinė sfera – mokslo sfera – administracinė sfera.

Administracinis stilius yra griežčiausia stilistinė sistema. Oficialus, sausas tonas, beasmeniškumas, didelė distancija tarp autoriaus ir adresato, minimalus emocinis ekspresyvumas lemia atitinkamų kalbos priemonių vartojimą. Šito stiliaus yra mažiausia ir vidinė (žanrinė) stilistinė diferenciacija. Administracinės sferos stiliaus normas A. Girdenis ir A. Pupkis taikliai charakterizuoja šitokiu pavyzdžiu: „Nepakenčiamas būtų kodeksas su tokiu, pavyzdžiui, paragrafu: Jeigu kas kitam be reikalo į galvą kaukšt, tam penkiolika paručių šmaukšt. Tai buitinis, stilius.

Anketos grafoje „Tėvų užsiėmimas“ įrašius „Mama virėja, tėtė šaltkalvis“, pažeidžiamos to tipo teksto stiliaus normos. Mama, tėtė yra buitinės kalbos žodžiai, jie netinka oficialiame dokumente, čia reikia stilistiškai neutralių išraiškos priemonių: motina, tėvas.

Tačiau ir šioje, paties griežtojo stiliaus sferoje normos kinta, laisvėja: imamos vartoti ir ne tos sferos, ir ne stilistinio neutralumo antspaudu pažymėtos priemonės. Normų kitimas, kaip ir visais atvejais, prasideda ne nuo stiliaus centro, t. y. ne nuo žanrų, kurie yra ryškiausi to stiliaus reprezentantai (pvz., toks yra kodeksas, skirtas visiems kalbos vartotojams), o nuo periferijos – nuo žanrų, kurie skirti tam tikrai kalbos vartotojų daliai. 

Mokslo sferoje, kaip ir kiekvienoje kalbos vartojimo srityje, egzistuoja tam tikro stilistinio standarto, neutralaus vidurkio vaizdinys, nuo kurio konkretūs tekstai smarkiai nukrypsta ir į vieną, ir į kitą pusę. Palyginti su administracine sfera, čia stiliaus normos laisvesnės, pripažįstama didesnė stiliaus individualumo teisė. Niekas neuždraus mokslininkui ir taip rašyti: „Čia dominuos platus mostas, dideli kontūrai, užburiantis vargonų ir varpų gausmas, o ne smuiko ar fleitos verianti gaida“. Šitaip rašo J. Girdzijauskas savo knygoje „Lietuvių eilėdara. XX amžius“, gretindamas Putino ir Nėries poeziją. Tai ne mokslinis, o meninis stilius, motyvuotas mokslininko „užsimiršimu“ ar sąmoningu pabėgimu (trumpam!) nuo dalykiškai tikslios kalbos į metaforos prieglobstį. Galima gėrėtis mokslininko sugebėjimu taip pasakyti, o griežtesnis stiliaus normintojas į panašų rašymą gali ir kitaip pažiūrėti. Bet subjektyvus tokios išraiškos vertinimas ne tiek svarbu. Svarbiausia tai, kad tokios kalbos išraiškos priemonės sudaro labai nedidelę mokslinio teksto dalį, ir ne jos lemia teksto stilių.

Publicistinio stiliaus normų didelis variantiškumas: jį lemia žanrų įvairumas, rašytinės ir sakytinės formos skirtumai. Iš komunikatyvinės ir ekspresyvinės funkcijų sąveikos eina to stiliaus kalbinė išraiška – informatyviųjų (dalykinio stiliaus) ir ekspresyviųjų (meninio ir buitinio stiliaus) kalbos priemonių sintezė, o laikraščio kalboje dar ir standartinės priemonės, t. y. ekspresijos ir standarto junginys.

Buitinio bendravimo sfera yra margiausia pagal autoriaus ir adresato ypatybes, santykius, todėl šios sferos stiliaus normos labai laisvos. J. Skrebnevas tvirtina: šnekamoji sfera yra bendravimo sfera, kur kalbančiajam nesvarbūs, neaktualūs jokie pozityvūs stilistiniai reikalavimai, K. Koževnikova dar papildo tą mintį: kasdieninės buitinės sferos bendravimo aplinkybės suteikia kalbantiesiems laisvę laikytis individualių komunikacijos santykių. Šnekamosios kalbos tekstuose būna daug nešnekamųjų elementų. Tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad čia visai viskas galima. Knyginių stilių elementų prisodrintas buitinis tekstas rodo, kad kalbėtojas neturi stiliaus jausmo. Kitų stilių elementai turi būti motyvuoti turinio arba specialių stilistinių tikslų. Kuo tekste didesnis stilistinis kontrastas, tuo didesnis pasakymo ekspresyvumas, ryškesnė aktualizacija. Nemotyvuoti knyginiai elementai buitiniame tekste laikomi stiliaus klaida. „Neįmanomai skamba kai kurių mokslo žmonių kasdieninėje buitinėje kalboje tokie pasitaikantys sakiniai, kaip Mergina išsirietus kaip integralas; Na, o koks jo diferencinis požymis, to tavo frajerio? [] Nei kalbos elementus galima laisvai kilnoti iš vienos sferos į kitą, nei vieno kurio funkcinio stiliaus reikalavimus taikyti kitiems“ (A. Girdenis, A. Pupkis).

Individualusis stilius nekodifikuojamas. Galima pabandyti nustatyti ir aprašyti jo normas, galima jį pamėgdžioti, bet jo kodifikuoti negalima. Meninės kalbos sferos stilistines normas apskritai sunku apibrėžti. Konstatuotini tokie dalykai: 1) grožinėje literatūroje žodis dvifunkcis: jis priklauso bendrinės kalbos sistemai, eina komunikatyvinę funkciją, praneša, teikia informaciją apie tikrovę, kartu jis priklauso ir meninei sistemai, atlieka estetinę funkciją, reiškia antrinę, meninę tikrovę, praneša vaizdais; 2) vienos grožinės literatūros rūšys (proza, drama) stovi arčiau nemeninės kalbos, kitos (poezija) tai pastarajai būna labai tolimos; 3) grožinei literatūrai būdinga knyginių ir šnekamosios kalbos elementų sintezė.

Lietuvių kalbos stilistinių normų kodifikaciją atspindi žodynai, stilistikos vadovėliai, specialūs stiliaus tyrinėjimai, akademinė gramatika, kalbos kultūros leidiniai.

Funkcinė stilistinė žodžio charakteristika žodyne (knyg., kanc., šnek. ir kt.) yra norminamojo pobūdžio, tai, galima sakyti, kodifikuota stilistinė kalbos norma. Toji charakteristika nužymi sritį, kur žodžio vartojimas yra įprastas, kur jis yra norma. Galima rasti tą žodį pavartotą ir kitų stilių tekstuose, bet ten jis nebus dažnas, be to, jo pasirodymas „svetur“ turės būti stilistiškai motyvuotas.

Žodynuose neįmanoma tiksliai užfiksuoti funkcinių stilių normų. Mat visos žodžių atsargos aiškiau skyla į stilistiškai neutralią, knyginę ir šnekamąją (buitinę) leksiką, o ne į atskirų funkcinių stilių leksiką. Kai kurie funkciniai stiliai, pvz., publicistinis, savo specifinės leksikos beveik neturi. Jei kokia žodžio reikšmė tampa publicistikos, laikraščio kalbos nuosavybe – tai jau štampas. Neturi specifinės leksikos ir grožinė literatūra. Žodžiai, žodyne pažymėti sutrumpinimu poez. (poetizmas), paprastai esti ankstyvesniojo poezijos etapo žodžiai. Ryškesnį savo specifinės leksikos sluoksnį turi buitinis stilius (žodyne tokie žodžiai pažymėti šnek., buit., fam.), taip pat mokslinis ir administracinis stiliai.

Gramatika, palyginti su leksika, gerokai neutralesnė, universalesnė stiliaus atžvilgiu, daugelį gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų matome visose kalbos srityse, jų vartojimo funkciniuose stiliuose tegalėtume apibrėžti apytikrę statistinę normą. Todėl gramatikos vienetų pateikiama ne tiek stilistinė kodifikacija, kiek nurodoma jų dažnesnio vartojimo sferos. Keletas pavyzdžių iš akademinės gramatikos. Apie nepilnuosius sakinius, einančius atsakymu į klausimą, pasakyta, kad jie yra ,,natūralus ir įprastas šnekamosios kalbos (ypač dialogų) reiškinys“. Apie eliptinius sakinius: „Eliptiniai sakiniai dažniausiai vartojami emocingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje. Mokslo veikaluose jų vengiama. Publicistikoje eliptiniai sakiniai gana dažni, ypač antraštėse“. Apie nominatyvinius sakinius: „Nominatyvinių sakinių dažnumas nemaža priklauso nuo kalbos stiliaus. Egzistenciniai, vaizdinius bei prisiminimus reiškiantys nominatyviniai sakiniai būdingi daugiausia grožinės literatūros pasakojamajai ir aprašomajai kalbai bei dramos veikalų remarkoms, o emociniai, klausiamieji, parodomieji – daugiau dialogams, poezijai. Publicistikos ir mokslo veikalų kalboje kiek dažnesni yra tik nominatyviniai sakiniai, reiškiantys įvairius pavadinimus bei antraštes, o kiti nominatyviniai sakiniai čia gana reti“.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *