Lietuvių kalbos žodynai

      Pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių) žodynas, išspausdintas prieš 1620 m. Žodynas skirtas studentams lietuviams bei Lietuvoje dirbusiems kitataučiams dvasininkams. Be lenkiškų ir lotyniškų, čia pateikiama apie 6000 lietuviškų žodžių. Vėlesni žodyno leidimai buvo tobulinami ir pildomi. Trečiajame leidime (1642) lietuviškų žodžių jau yra apie 10 000. Žodynas buvo labai populiarus: iki 1813 m. pasirodė net penki jo leidimai.

Sirvydo žodynas prisidėjo prie lietuvių kalbos teisių ir autoriteto kėlimo, parodė, kad įvairias sąvokas lietuviškai galima nusakyti ne prasčiau nei lenkiškai ar lotyniškai.

Keli žodynai XVIII a. išleisti Mažojoje Lietuvoje. Žymus leksikografas ir tautosakos rinkėjas Jokūbas Brodovskis (apie 1695-1744) sudarė didelį vokiečių – lietuvių ir lietuvių – vokiečių kalbų žodyną. Jis nebuvo išspausdintas, išliko tik dalis vokiečių – lietuvių žodyno rankraščio, kurį sudaro daugiau kaip 1000 puslapių. Į žodyną Brodovskis sudėjo ne tik ankstesnių spausdintų tekstų, bet ir paties iš žmonių surinktus žodžius. Leksika įvairi, daug asmenvardžių, vietovardžių, pateikta daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, apie 100 mįslių.

Didelis sisteminis lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynas („Littauisch – Deutsches und Deutsch – Littauisches Lexicon“) buvo išleistas 1747 m. Jį parengė Pilypas Ruigys (1675-1749). Žodyne žodžiai sudėti ne abėcėlės tvarka, o lizdais (prie pagrindinių surašyti vediniai). Lietuvių – vokiečių dalyje yra per 5700 lietuviškų žodžių, o vokiečių – lietuvių – net apie 20 000. Duodama ne tik žodžių paaiškinimų, bet ir frazeologijos pavyzdžių.

Ruigio žodyną gerokai papildė ir 1800 m. antrą kartą išleido Pilkalnio mokytojas Kristijonas Gotlybas Milkus (1732-1807). Į žodyną Milkus įdėjo net 4 prakalbas: vieną savo paties, kurioje pabrėžiama lietuvių kalbos reikšmė ir skatinama domėtis tautosaka; kitose prakalbose, rašytose žymiausių to meto Prūsijos humanitarinių mokslų atstovų, tarp jų ir filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), palankiai atsiliepiama apie lietuvių kalbą ir lietuvius.

Lituanistikos mokslui labai reikšmingas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806-1884) dviejų dalių žodynas („Worterbuch der littauischen Sprache“). Pirmąją dalį sudaro dviem tomais išleistas vokiečių – lietuvių kalbų žodynas (I t. – 1870,2 t. – 1874), antrąją – lietuvių – vokiečių kalbų žodynas (1883). Žodyne pateikiama daug patikrintų ne tik raštų, bet ir autentiškų gyvosios kalbos žodžių. Visi žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės, tiksliai ir išsamiai nusakytos reikšmės.

Pirmąjį aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame lietuviškų žodžių reikšmės aiškinamos lietuviškai, pradėjo rengti Antanas Juška (1819-1880). Kunigaudamas įvairiose Lietuvos vietose Juška ėmė rinkti lietuvių kalbos duomenis: užrašinėti šnekamosios kalbos žodžius, sakinius, tautosaką. Sukaupė apie 30 000 žodžių ir sakinių. Drauge su broliu Jonu iš šios medžiagos parengė stambų „Lietuvių – lenkų kalbų žodyną“, kurį 1884 m. pradėjo spausdinti Rusijos mokslų akademija. Per 40 metų išleista tik pusė žodyno. Likusios dalies medžiagą Kazimieras Būga sudėjo į savo rengiamo žodyno kartoteką.

Didžiausias ir reikšmingiausias yra daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas“, dažnai vadinamas akademiniu arba didžiuoju lietuvių kalbos žodynu. Šį žodyną sumanė ir pradėjo leisti vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazimieras Būga.

Būga sukaupė apie 617 000 lietuvių kalbos žodyno kortelių ir 1924 m. išleido „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmąjį sąsiuvinį (iki žodžio ančtraukas). Antrasis sąsiuvinis (iki žodžio anga) išėjo 1925 m., po Būgos mirties. Būgos pradėtas leisti žodynas buvo labai platus – su dialektologijos ir kalbos istorijos dalykų aiškinimais.

„Lietuvių kalbos žodyno“ rengimą nuo 1930 m. tęsė Juozo Balčikonio sudaryta nauja Lietuvių kalbos žodyno redakcija (Elzbieta Mikalauskaitė, Juozas Senkus, Bronė Vosylytė, Antanė Kučinskaitė, Domas Urbas ir kt.). Ji atsisakė daugelio Būgos apimtų dalykų ir toliau leido tik aiškinamąjį žodyną. Ši redakcija išleido du „Lietuvių kalbos žodyno“ tomus: I (A-B) – 1941 m., II (C-F) – 1947 m.

Nuo III tomo žodyno autorių kolektyvą papildė nauji kalbininkai. 1956-1959 m. išleistas III, IV ir V tomas (ats. red. Kazys Ulvydas, autoriai: Zuzana Jonikaitė, Sofija Kėzytė, Adelė Valeckienė ir kt.), 1962-1976 m. pasirodė tolesni penki (VI-X) tomai ir dar kartą (pagal naują instrukciją) parengtas I ir II tomas (ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Balašaitis, Kazimieras Eigminas, Kazys Pakalka, Jonas Paulauskas ir kt.). 1978-1995 m. išėjusius XI-XVI tomus vėl redagavo Ulvydas (autoriai: Kazimieras Eigminas, Irena Ermanytė, Jonas Klimavičius, Gertrūda Naktinienė ir kt.). XVII (1996) ir XVIII (1997) tomų vyr. redaktorius – Vytautas Vitkauskas. Iš viso didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ numatyta išleista 20 tomų ir numatyti 4 tomai papildymų.

Būgos pradėtą, Balčikonio tvarkytą ir daugelio kalbininkų bei žodžių rinkėjų kauptą žodyno kartoteką sudaro 4 milijonai kortelių su autentiškais kalbos faktais. Kartoteką tvarko ir saugo Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyrius.

Bendrinės kalbos praktikai skirtas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Tai aiškinamasis ir norminamasis veikalas, sudarytas remiantis dabartine vartosena. Jame nurodomos vartosenai teikiamos sunormintų žodžių lytys, rašyba, kirčiavimas, paaiškinamos svarbiausios reikšmės, glaustais pavyzdžiais parodomas žodžių junglumas ir vartosena. Pirmasis žodyno leidimas išėjo 1954 m. (apie 45 000 žodžių, ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Lyberis, Juozas Balčikonis, Jonas Kabelka ir kt.), antrasis – 1972 m. (apie 60 000 žodžių, ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Lyberis, Juozas Senkus, Jonas Paulauskas ir kt.), trečiasis – 1993 m. (50 000 žodžių, vyr. red. Stasys Keinys, autoriai: Jonas Klimavičius, Jonas Paulauskas, Juozas Pikčilingis, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Vytautas Vitkauskas ir kt.).

Trečiojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimo pagrindu sudarytas „Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (1995, sudarė Vida Žilinskienė), kuriame žodžiai sudėti pagal kalbos dalis abėcėlės tvarka, skaitant žodį nuo kito galo. Žodyno gale pateikiama žodžių statistinė analizė įvairiais kalbos lygmenimis.

„Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas“ (1997, sudarė Laima Grumadienė ir Vida Žilinskienė) parengtas kompiuterinio l mln. 200 tūkst. žodžių tekstyno pamatu. Tekstynas sudarytas iš dalykinio, mokslo, publicistikos ir beletristikos tekstų, kurių kiekvieno atrinkta po 300 imčių (imtį sudaro 1000 žodžių). Tekstyne buvę 38 337 skirtingi žodžiai žodyne pateikiami mažėjančio dažnio tvarka. Prie kiekvieno žodžio nurodoma kalbos dalis, žodžio dažnis ir keliose imtyse tas žodis buvo pavartotas. Žodyne taip pat pateikiama įvairių statistinių duomenų: nustatyta, kad 2000 dažniausių žodžių sudaro net 75,5 proc. visų tekstų; daugiausia kalboje vartojama daiktavardžių, o dažniausiai – jungtukai.

„Lietuvių pavardžių žodynas“ (t. l2, 1985-1989, ats. red. Aleksandras Vanagas, autoriai: Aleksandras Vanagas, Vitalija Maciejauskienė ir Marija Razmukaitė) yra pirmasis lietuvių pavardžių rinkinys. Žodyne abėcėlės tvarka pateikiamos visos dabartinės lietuvių pavardės, nurodomas jų teritorinis paplitimas bei dažnumas, paaiškinama daugumos pavardžių kilmė.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *