Iš lietuvių leksikografijos istorijos

      Lietuvių leksikografijos pradininku yra laikomas Konstantinas Sirvydas (1579-1631). Jis buvo vienas žymiausių lietuvių raštijos kūrėjų XVII amžiuje.

Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leidinys. Tai – lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, kurio pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N. Folkmaro keturkalbis žodynas. Šio K. Sirvydo žodyno yra išlikęs tik vienas defektinis egzempliorius, dabar saugomas Maskvos Valstybiniame senųjų raštų archyve. Šis egzempliorius turi 432 puslapius, yra be pradžios ir be pabaigos. Jame yra apie 8000 antraštinių žodžių, iš kurių 600 neturi lietuviškų atitikmenų.

Išleidęs žodyną, K. Sirvydas, pats ar kitų skatinamas, ėmė rengti naują trijų kalbų žodyno leidimą. Dabar yra išlikę keletas III-V leidimų egzempliorių ir žinoma II leidimo data – 1631 m. Manoma, kad antrasis leidimas, kaip ir vėlesnieji, buvo parengtas jau ne pagal N. Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo G. Knapskio lenkų – lotynų – graikų kalbų žodyną „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). Trečiasis šio žodyno leidimas išėjo 1642 m., ketvirtasis – 1677 m., o penktasis – 1713 m. Du pastarieji perspausdinti iš trečiojo, labai mažai ką bepakeitus. Šie žinomieji trys „Dictionarium“ leidimai jau seniai yra laikomi svarbiu senosios lietuvių kalbos šaltiniu ir kalbininkų plačiai tyrinėti.

K. Sirvydo žodynas parengtas palyginti rūpestingai. Trečiajame jo leidime yra apie 14000 antraštinių ir apie 10000 lietuviškų žodžių. Autorius savo žodynu įvedė į besiformuojančią lietuvių raštų kalbą savo paties ir kitų to meto veikėjų sukurtų žodžių, pvz.: mokytojas (M. Mažvydo), įkvėpimas (M. Daukšos), apkasas, atžvilgis, gydytojas, sargyba, taisyklė ir kt. Daug dėmesio jis kreipė į lietuviškus atitikmenis, kartais pateikė gausių sinonimų, pvz.: baczny (prudens) numanus, supruntus, menusis, apžvalgus, apedairus, apivaizdus.

K. Sirvydo žodynas ,,Dictionarium trium linguarum“ – vienintelis spausdintas žodynas Lietuvoje iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos, ir suvaidino svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuvių kalbos teisių, dėl jos egzistencijos ir tolimesnės raidos.

XVII a. antrojoje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių – lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Iki mūsų dienų yra išlikęs D. Kleino vokiečių – lietuvių kalbų žodyno nuorašas, F. Pretorijaus vokiečių – lietuvių kalbų žodyno, parašyto apie 1674-1675 m., rankraštis, Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas A. Krauzės vokiečių – lietuvių kalbų žodyno rankraštis. Kiti žodynai mūsų dienų nepasiekė.

XVIII a. Rytų Prūsijoje pasirodė keli spausdinti žodynai. Pirmasis buvo Frydriko-Vilhelmo Hak o, Halės universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjo, žodynas „Vocabularium Litthvanico-Germanicum et Germanico-Litthvanicum“ (1730 m.). F. Hakas, sudarinėdamas žodyną, rėmėsi tik religinės raštijos žodžiais. Savo darbą jis skyrė lietuvių kalbos seminaro klausytojams.

Didesnis už F. Hako buvo dviversinis Pilypo Ruigio žodynas ,,Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexikon“ (1747 m.). P. Ruigys medžiagą savo žodynui rinko iš jam žinomų lietuviškų knygų ir iš liaudies kalbos. Jo darbas buvo pirmasis spausdintas žodynas su tautosakine medžiaga.

Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno ,,Lexicon Germanico-Lithuanicum et Lithuanico-Germanicum“ jis dirbo apie 30 metų. Jo žodynas nebuvo išspausdintas, ir dabar tėra išlikęs nepilnas pirmosios dalies rankraštis.

J. Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavyzdžius, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos. „Brodovskio panaudotoje tautosakoje pirmąkart lietuvių kultūros istorijoje taip ryškiai prabilo liaudis“, joje atsispindėjo konkreti anų metų Prūsijos gyvenimo tikrovė, specifiniai jos bruožai.

Nors J. Brodovskio žodynas nebuvo išspausdintas, juo naudojosi vėlesni leksikografai, tautosakos rinkinių sudarinėtojai, rašytojai, mokslininkai: K. Milkus, S. Daukantas, D. Poška, M. Valančius, G. Neselmanas, A. Šleicheris ir kt.

1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas. „Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch“. Žodyno pagrindu K. Milkus paėmė Pilypo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J. Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių, priežodžių ar šiaip vaizdingų posakių. Daugelį jų paėmė iš J. Brodovskio rankraščių. K.Milkaus žodynas – vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas.

XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių – vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo ,,Wörterbuch der litauischen Sprache“ išėjo 1851 m.

Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis: I d. – 1870, 1874 m., II d. – 1883 m. F. Kuršaitis kruopščiai rinko žodžius iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos. Nors žodynas parašytas, remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką. Labai svarbus žodyno privalumas yra tas, kad lietuvių kalbos žodžiai jame sukirčiuoti.

XIX a. suaktyvėjus kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui, formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, leksikografijos darbas atgijo ir Lietuvoje. Ne vienas to meto lietuvių veikėjas mėgino sudarinėti įvairius dvikalbius ar trikalbius žodynus. Ypač daug buvo bandymų rašyti lenkų – lietuvių kalbų žodynus. Iki mūsų dienų yra išlikę Dionizo Poškos, Lauryno Ivinskio, Juozo Miliausko (Miglovaros), Simono Daukanto, Domininko Butkevičiaus lenkų – lietuvių arba lietuvių – lenkų kalbų (su lotyniškais atitikmenimis) žodynų rankraščiai. Nemažą indėlį į to meto lietuvių leksikografiją, matyt, bus įnešę ir Kiprijonas Nezabitauskis, Mikalojus Akelaitis, Ambraziejus Kisarauskas ir kiti, kurių rankraščiai žuvę arba nesurasti. Išlikę rankraštiniai žodynai yra svarbūs kalbos mokslui, nes juose užfiksuota nemaža leksikos, kuri dabar išnykusi, nebevartojama.

Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos prireikė lietuvių – rusų kalbų žodynų. Be praktinių tikslų, tokius žodynus skatino rašyti ir mokslininkų slavistų domėjimasis lietuvių kalba. Žodžius lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių kalbų žodynams rinko slavistas S. Mikuckis, Kazanės universiteto profesorius A. Ugianskis, mokytojas J. Gylius. Rusijos Mokslų Akademijos pastangomis buvo išleistas žinomo tautosakininko Antano Juškos žodynas Литовский словарь А. Юшкевича с переводом слов на русский и польский языки. Jis buvo leidžiamas atskiromis dalimis: I t. l d. – 1897 m., I t. 2 d. – 1904 m., II t. l d. – 1922 m. Nors A. Juškos žodynas nebuvo baigtas leisti, jis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių leksikografijoje. Čia pateikta per 30 000 lietuvių liaudies šnekamosios kalbos žodžių, vaizdingų posakių. Gausi jo medžiaga turėjo didžiulę reikšmę lietuvių kalbos moksliniams tyrinėjimams ir praktiniam darbui – bendrinei kalbai kurti ir ugdyti.

Latvių – lietuvių kalbų žodynėlį pirmasis parašė latvių kalbininkas ir literatas, karštas lietuvių ir latvių tautų draugystės propaguotojas A. Dyrikis (1872 m.). Jo žodynėlis liko neišspausdintas. Lietuvių – latvių kalbų žodyną (su lenkiškais ir rusiškais atitikmenimis) 1894 m. išleido M. Miežinis.

Iki XX a. vidurio Lietuvoje buvo išleista nemažai įvairios vertės ir paskirties dvikalbių žodynų. Iš žymesnių paminėtini šie: J. Šlapelio „Rusiškai-lietuviškas žodynas“ (1908 m.), „Lenkiškai-lietuviško žodyno“ 4 lankai (1929 m.}, „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938 m.), K. Jokanto „Lotyniškai-lietuviškas žodynas“ (1936 m.), J. Ryterio „Lietuviškai-latviškas žodynas“ (1929 m.), Vydūno „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1916 m.), J. Talmanto ir A. Šolco „Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas“ (1929 m.), A. Herlito „Angliškai-lietuviškas žodynas“ (1931 m.), B. Sereiskio „Lietuviškai-rusiškas žodynas“ (1933 m.) ir kiti.

Tuo metu buvo leidžiama ir specialiųjų žodynų. 1907 ir 1922 m. buvo išleisti J. Šlapelio tarptautinių žodžių žodynėliai, 1924 m. – J. Norkaus „Svetimųjų ir nesuprantamųjų žodžių žodynėlis“, 1933 m. – K. Borutos ir kt. „Tarptautinių žodžių žodynas“. Paminėtinas ir trijų autorių (A. Kalniaus, Z. Kuzmickio ir J. Talmanto) lietuvių kalbos rašybos žodynėlis, išspausdintas 1938 m. „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“. Buvo išleista ir keletas terminų žodynėlių. Iš jų svarbesni buvo Z. Žemaičio „Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis“ (1920 m.), J. Elisono „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis“ (1920 m.), „Lietuviškas botanikos terminų žodynas“ (red. J. Dagys, 1938 m.) ir t. t.

Didžiulę vagą lietuvių leksikografijos baruose išvarė kalbininkas Kazimieras Būga (1879-1924), sumanęs išleisti visą lietuvių kalbos leksiką apimantį žodyną. Medžiagą žodynui jis pradėjo rinkti dar ankstyvoje jaunystėje ir rinko ją visą gyvenimą: eidamas vidurinį mokslą, studijuodamas universitete, redaguodamas A. Juškos žodyną. Ypač žodžių rinkimo darbą K. Būga suaktyvino, kai 1920 m. Švietimo ministerija pavedė jam organizuoti lietuvių kalbos žodyno redagavimą ir leidimą. K. Būgos nurodymu buvo renkami žodžiai iš raštų ir iš gyvosios liaudies kalbos. K. Būga stengėsi užrašyti taip, kaip žmonės šneka, ir kitus taip mokė rašyti. Mirdamas jis paliko didžiulę žodyno kartoteką (apie 17 pūdų). Kartotekoje daugiausia žodžių iš senųjų raštų ir iš šnekamosios liaudies kalbos, mažiau – iš naujesnės ir naujausios literatūros. Į korteles išrašyti ne tik lietuviški žodžiai, bet ir skoliniai, hibridai. Savo kartotekoje K. Būga paliko ir apie 46 000 tikrinių vardų. Jis buvo užsimojęs įtraukti į žodyną visus lietuvių kalboje vartojamus ir vartotus žodžius.

K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ I sąsiuvinis išėjo 1924 m. Paties žodyno jame yra 80 puslapių (iki žodžio ančtraukis). Be to, šis sąsiuvinis turi platų įvadą, kurį sudaro 4 skyriai: 1) K. Būgos autobiografija, 2) šaltinių santrumpos, 3} kirčio ir priegaidės mokslas, 4) studijos „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ pirmoji dalis. Sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje išspausdinta instrukcija žodžių rinkėjams.

II sąsiuvinis pasirodė jau po K. Būgos mirties – 1925 m. Jame yra 25 puslapiai įvado ir tik 2 puslapiai žodyno. Sąsiuvinis baigiasi žodžiu anga.

K. Būgos žodynas – iš dalies aiškinamasis, iš dalies verstinis. Autorius jame stengėsi duoti kuo daugiau žinių apie aprašomą žodį, neretai toli įsileisdamas į gramatikos ir net istorijos dalykus. Vertimai čia pateikti ne viena kalba (yra nurodoma rusų, baltarusių, lenkų, vokiečių, lotynų ir net graikų kalbų atitikmenų). K. Būga buvo verčiamas kuo greičiau išleisti žodyną, todėl jo darbe yra nemaža metodinių klaidų, sandaros trūkumų. Tačiau nepaisant įvairių netikslumų, K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo svarbus įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbotyrai.

Po K. Būgos mirties penkerius metus niekas nejudino jo kartotekos. Tik 1930 m. „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas buvo pavestas Juozui Balčikoniui. Jis kartu su keliolika savo bendradarbių toliau rinko žodžius, tvarkė turimą kartoteką.

Lietuvių kalbos žodynų buvo leidžiama ir užsienyje. 1875 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė M. Tvaraucko ,,Tlumocznis arba Slownikas Angielskaj-Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielskas“, XX a. pradžioje A. Lėlys išleido „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyną“ ir „Angliškos ir lietuviškos kalbų žodyną“. J. Barysta Argentinoje išleido ,,Lietuvių – ispanų žodyną“ (1933 m.), B. Jodelis Brazilijoje – „Lietuviškai-portugališką žodyną“ (1927 m.) ir t. t.

Labai reikšmingas leksikografinis darbas yra „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ (,,Wörterbuch der litauischen Schriftsprache“), parengtas šveicarų kalbininkų M. Nydermano, A. Seno, P. Brenderio ir lietuvių kalbininko A. Salio, išleistas Heidelberge (Vokietija). Žodyną sudaro penki tomai. I tomas išėjo 1932 m., paskutinysis – 1968 m. Žodynas skirtas tiek lietuviams, tiek vokiečiams. Visi mokantys vokiškai gali susipažinti su dabartinės lietuvių kalbos leksika. Žodžiai čia sukirčiuoti, turi gramatines, semantines ir stilistines pažymas.

Antras panašios paskirties žodynas yra keturtomis Aleksandro Kuršaičio „Lietuvių – vokiečių kalbų žodynas“ („Litauisch-Deutsches Wörterbuch. Thesaurus Linguae Lituanicae“). Tai sritinis lietuvių kalbos žodynas, kur sukaupta daug vertingos Rytų Prūsijos leksikos. Visi žodžiai išversti į vokiečių kalbą, duodama ir kai kurių žodžių baltarusiškų ir rusiškų atitikmenų. Pirmasis žodyno tomas išėjo Getingene 1968 m., antrasis – 1970 m., trečiasis – 1972 m., ketvirtasis – 1973 m.

Mokslinį etimologinį lietuvių kalbos žodyną parengė Ernstas Frenkelis ir jo mokiniai – „Litauisches etymologisches Wörterbuch“ (devyniolika sąs., 1955-1965 m.). Pirmą – devintą sąsiuvinį spaudai parengė pats E. Frenkelis, kiti buvo išleisti jo mokinių Getingene. Šis žodynas – svarbus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ir į indoeuropeistiką, nes jame sukaupta daug etimologinės medžiagos iš visų baltų kalbų.

Iš kitų užsienyje išleistų žodynų minėtini dar šie: C. Kudzinovskio (Lenkija) parengtas S. Chilinskio „Naujojo testamento“ vertimo žodžių indeksas (1964 m.), M. Margerio (JAV) „Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas“ (1956 m.), D. Robinsono atvirkštinis lietuvių kalbos žodynas („Lithuanian reverse dictionary“, Cambridge – Michigan, 1976 m.).

Lietuvių kalbos žodynai

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *