Meninis, arba grožinis, stilius

      Ryškiausias šio stiliaus požymis – vaizdingumas. Mat, tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žodis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją.

Kiekvienas literatūros meno kūrinys yra minties ir jausmo sintezė. Užtat grožinėje literatūroje tokios dažnos specialios vaizdinės bei emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos, užtat čia taip linkstama meniškai perdėti, kontrastiškai gretinti, lyginti.

Saulė, nardžiusi maudžiusis galuūlyčių rūkuose, pagaliau išsprunka kaip didelis skaisčiai raudonai nudažytas sviedinys, per nevalią panardintas į vandenį. Nusiprunkščiusi, dar visa šlapia, jau šauna savo spindulių strėles palei pačią žemę. Nutiesia nudriekia jomis rugienas ir gaisru uždega lomos raisto viršūnes, kai pati atkalnė tebėra pilkai parūkavusi.

Skardyje, gyvybe ir amžinąja jaunybe plastančioje saulėje, visas apdriektas jos spinduliais, kaip klojime auksiniais šiaudais, ilginių pėdus treknais trinant laužant, lyg pats iš savęs trėkšdamas tuos spindulius, pasirodo jungas didžiulių jaučių.

Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai, lyg Čiurlionio paveiksle ožragiai. Tau rodos, lyg iš už kalno eitų dvi tuojau puodus krosnyje kilojusios moterys, dabar iškeltomis šakėmis baidydamos tai, kas jas patrameno ir nubėgo į raistą.

Bū, bū, įdursiva!

Paskui pasirodo didelės galvos: viena dvyla kakta, antra lauka. Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai varvančiomis iš nasrų seilėmis lyg šaukte šaukės dangaus keršto už tai, kad artojas jungo galus pririšo jiems prie ragų, ne prie sprando, ir jie ne pečiais turi traukti didelį, sunkų arklą bližę ir versti storas bei plačias įžėlusio dirvono velėnas. Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begaline kančią ir priverstinę kantrybę. Plaukia lyg paskutinėmis pastangomis: pasvyruos, pasvyruos, čia pat kris į vagą ir apklos jas velėna. Tik galvomis atseka stori, aukštyn kupromis išvirtę sprandai; tiek, tau rodos, galingi, jog, pajungus už jų, jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių, ir tu imi abejoti, begu tik iš netesėjimo, iš per didelio sunkumo jaučiai vos vos pakruta ir tokią kančią reiškia.

Tinginiai, apsimetėliai! Aš jums parodysiu! – aiškina tau vis dar už kalno tebesąs rūstybės balsas ir tokia papliauška, jog tau net šaltis nueina per visą kūną, lyg tau prie pat ausies būtų kas iššovęs iš pištalieto. Tai artojas perliejo katram per nugarą. Tokį smūgį gavę, jaučiai turėjo šokti kaip įgelti; o tuo tarpu jie nė nekrust; eina kaip ėję, lyg kojomis taikydami į valkelę ir nedrįsdami, be nebus per gilu, be nenumarmės ligi pat antrojo dangaus, kurs va matyt.

Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau matyti žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar perkrypusi kairėn. Tvirtai nutvėręs vieną arklo ragą dešine, kaire žemai nuspaudęs antrą ragą, idant velėna juoba virstų į tą pusę. Žmogaus kepurė užmauta ant styrančio aukštyn bližės rago, dirželis persvertas per žagrės galą. Palaidi, ant kelnių išleisti kaip rusų marškiniai plakasi pakinkliuose ir be sagtelės pakaklėje. Krūtinėje prasikėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais kaip Ezavo. Tai darė įspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvus tuštuma, ne kūnas. Plika lig pakaušio galva saulėje blizga kaip metalinė. Stori uostai kelmais styri nepakarpomi, tik daugiau darbo užduodami nusišniurkščius, kol juos nusausini šiurkščiais kaip karštuvai delnais. (Vaižgantas)

Visas ištraukos turinys – subjektyvus, per autoriaus regėjimo prizmę perėję vaizdai. Gamtos, žmogaus, darbo vaizdai. Jie kuriami, pasitelkiant vaizdingai kalbai būdingą metodą bei priemones – įasmeninant, vartojant .žodžius kitomis perkeltinėmis reikšmėmis, žodžius, šiaip jau teikiančius papildomą vaizdinę informaciją, kuriami lyginant, perdedant, statant priešpriešiais, neutralų žodį ar junginį keičiant frazeologizmu. Visa tai autoriui padeda vieną ar kitą detalę, požymį ar ypatybę, kurių paprastai galbūt nė nepastebėtume, pateikti taip, kad jie nušvinta ypatinga šviesa ir krinta j akis visiems. Imkime antai jaučių galvų detalę. Jos tarsi atskiriamos nuo viso kūno, įasmeninamos; jų judėjimo pobūdis ryškinamas palyginimu, kurio centrą sudaro metaforiškai vartojamas veiksmažodis plaukia: Galvos lyg pačios savaime oru plaukia… Veiksmo vyksmo pobūdis dar detalizuojamas, varijuojamas. Paskui galvas eina sprandų vaizdas, kurį ypač sustiprina įspūdingas perdėjimas: Tik galvomis atseka stori, aukštyn kupromis išvirtę sprandai; tiek, tau rodos, galingi, jog, pajungus už jų, jaučiai nubrauktų į lomą visą kriaušių …

Savaime suprantama, tasai grožinio kūrinio kalbos vaizdingumas gali būti visai kitokio pobūdžio: viskas priklauso nuo to, koks yra rašytojas – epikas ar lyrikas, vaizduotojas ar pasakotojas, kokios jo estetinės pažiūros ir t. t. Čia autoriaus balsas labiausiai skiriasi nuo kitų balsų. Be to, beletristikos esama ir „savotiško“, reportažinio pobūdžio. Kiekvienas didesnis rašytojas stengiasi įveikti, savo meto literatūroje beįsigalinčią ar įsigalėjusią išraiškos priemonių statiką, inertiškumą jų vartosenoje. Todėl grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas.

Grožinėje literatūroje visų aiškiausiai iškyla individualiosios stiliaus ypatybės. Ją skaitydami, mes tučtuojau pajuntame, kad čia – Maironis, o ten – Salomėja Nėris, čia Vaižgantas, o ten – I. Simonaitytė ir t. t. Prisiminkime, kaip skirtingai piešia savo veikėjų portretus įvairūs rašytojai – Žemaitė. J. Biliūnas ir kt.

Antai Žemaitė, charakterizuodama savo veikėją, pavyzdžiui, Petrą Kurmelį, Vingių Joną ir kitus, labai išsamiai išvardija įvairiausius išorės bruožus. Vartoja daugybę epitetų, palyginimų. J. Biliūnas tepasako, kad žmogus senas, kad ėjo lazdele pasiramsčiuodamas, kad sunkiai sėdosi ant žemės ir pan.,– štai ir visa jo išorės charakteristika (plg. Simano, senutės Baltruvienės ir kitų paveikslus). Taip ar panašiai skirsis kiti minėtųjų rašytojų vaizdai: gamtos, darbo ir t. t.

Beletristikoje dažnai ne viskas pasakoma ligi galo: Čia .mums dažnai tenka skaityti „tarp eilučių“, t. y. patiems susivokti:

Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlės. Nutvėręs nuo žemės lanką ir strėles, sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlės, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar styrojo atsikišusi.

Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje… (J. Biliūnas)

Kodėl autorius laiko savo šūvį laimingu, rašytojas nepasako: turime suvokti mes patys. Tai vienas iš būdų, kuriuo aktyvinama skaitytojo vaizduotė.

Žodis grožiniame kūrinyje turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas – rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis. Rašytojų taisymai dažnai ir esti ne kas kita, kaip ieškojimas to „optimaliojo varianto“ – to „vienintelio“ žodžio, kuris kuo taikliausiai perteiktų mintį. Pavyzdžiui, Maironio:

I variantas

Numetus ledus, nusidžiugus Venta

Banguoja, bučiuoja krantus:

Ją sveikina, paukščių linksminga byla

Ir arti išėjęs žmogus.

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Palangiais vaikai prieš ją šildos…

II variantas

Numetusi ledą, nudžiugus Venta,

Bučiuodama krantą, banguoja, putojas,—

Ją sveikina pempės giesmė įprasta

Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos.

V. Krėvės „Milžinkapyje“ randame:

Nusigando Zubrys ir grįžo žirgą atgalio, ten, kur ragai trimitavo, o širdį  jo lyg katės draskė. Ko tik nemanė, negodojo Zubrys ir gododamas vijo žirgą  juo greičiausiai. Stenėjo žirgas lyg nusiskųsdamas, šoko per griovius, per kelmus, per medžius, vėjo nugriautus. Draskė šakos, mušė, plėšė, badė jo šonus, plėšė raitelio rūbus, bet tasai nieko nejuto, tik vijo žirgą.

Kodėl sakoma: nusigando Zubrys…, o širdį jo… draskė; stenėjo žirgas…, per medžius, vėjo nugriautus; draskė šakos, mušė?.. Juk galėtų būti Zubrys nusigando, o jo širdį draskė…; žirgas stenėjo…, per vėjo nugriautus medžius ir t. t. Pačias „informatyviausias“ sakinio dalis rašytojas išdėsto taip, kad skaitytoją užkluptų „be pasiruošimo“, netikėtai. Tai didina psichologinę įtampa, kelia emocijas, be to, labiau išryškina kalbos ritmišką bangavimą.

Vaizduojamo veiksmo ar būsenos pobūdis gali kisti tame pačiame epizode. Tuomet keičiasi ir kalbos pobūdis: sakinių konstrukcijos, intonacijos, ritmika.

Beletristikoje randame įvairių stilizavimo būdų. Atkuriant praeities laikus, archaizuojama, t. y. vartojami archaizmai, parodant veikėjo gyvenamąją vietą bei kilmę, pasitelkiama tarmybių. Dar kitais stilistiniais sumetimais kalba ataudžiama svetimybėmis, žargonizmais – tai turi parodyti veikėjo kalbinį portretą bei charakterizuoti tą socialinę aplinką, kurioje jis veikia. Todėl šiame stiliuje dažnai nukrypstama nuo bendrinės kalbos normų.

Čia labai dažnas dialogas (plg. jo vietą Žemaitės, Vaižganto, V. Krėvės, A. Vienuolio ir kitų rašytojų kūryboje). Jis teikia autoriui plačias galimybes pavartoti labai įvairias leksines ir gramatines stilizavimo priemones literatūros meno. kūrinyje.

Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Imkime tokią priemonę kaip mokslo veikalų, įstaigų raštų terminai,– jie grožiniame kūrinyje atlieka ne vien komunikacinę, informacinę, o jau ir tipizavimo ar individualizavimo funkciją: dažnai perprasminami, metaforinami, „nuterminami“.

Grožinėje literatūroje kalba jau pati savaime yra menas. Čia veikia atviri (poezijoje) arba slapti (prozoje) ritmo dėsniai. Tad labai svarbu, kad sakinys grožiniame kūrinyje būtų be garsinių kliuvinių, vienaip ar kitaip ritmiškai banguotų.

Specialios išraiškos priemonės stiliuose skiriasi ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai. Grožinėje literatūroje jos visų įvairiausios ir jų čia apsčiausia. Tačiau pagrindiniai stilių skirtumai vis dėlto yra ne „kokybiniai“ ir ne „kiekybiniai“. Čia visų svarbiausia, kurią funkciją žodis, forma ar konstrukcija atlieka: komunikacinę, informacinę ar emocinio poveikio.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *