Kasdieninis stilius

      Yra žodžių, formų bei junginių, dažniau vartojamų arba išimtinai tevartojamų šnekamojoje kalboje. Jie būna reti arba išvis, neįmanomi tarnybiniuose raštuose, laikraščių informacijose, mokslinėje literatūroje ir kitur.

Buitinio stiliaus vartojimą sritys – kalba šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų žmonių laiškai, t. y. asmeninė (neformalioji, neoficialioji, neprofesinė) komunikacija. Vartojimo sfera lemia turinį: čia dažniausiai kalbama apie nesudėtingus dalykus. Svarbiausia buitinės kalbos funkcija, kaip ir knyginių stilių, yra komunikatyvinė, tačiau galimos ir visos kitos, be to, jų hierarchija būna įvairi: gali dominuoti ekspresyvinė, apeliatyvinė ir kt. Kadangi tipiška bendravimo forma yra dialogas, adresatas būna čia pat, tai kalba esti paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas vaizdingumas, nebūdingos stilistinės ypatybės yra pilnumas, griežtas tikslumas. Buitinio stiliaus kalba individuali ir vaizdinga, tik vaizdingumas čia kitoks negu grožinėje literatūroje. Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos spontaniškumo – ji iš anksto neparengta. Vaizdinės priemonės čia paprastai uzualinės (įprastinės), be to, rečiau atlieka estetinę funkciją. Kiti yra ir tų priemonių stilistiniai atspalviai: jos esti žemesnio tono, turi neoficialumo, familiarumo, neretai ir linksmumo, humoro, šiurkštumo niuansų.

Ar tu dar zambatysi?! Tuoj nugarą išmangūrysiu! Neužteko dar tau aldadra! aldadra! po mišką be jokio darbo! Kai pakliūsi į vyro nagus, išpers kailį, kaukdama imsies darbą!

– Papūskite į nosį? Pėrimu dar, mat, baugins? Verčiau eisiu ir pasikarsiu! Tai sakydama, Marcė spruko pro duris, nes nužleibė, jog tėvas pančio graibstosi. Marcė drožė stačiai į mišką. Motina, žiūrėdama pro langą, perspėliojo tėvą:

Kam taip reikia gandinti vaiką? Gali į ligas išvaryti. Eina antai stačiai į mišką. Kad taip rastumei po šaka betintaluojant?..

– Nebijok, netintaluos… Pranukas nutrauks! Beslankioja, žinoma, po mišką…

– Ką ką ką! juokėsi motina. (Žemaitė)

 

Minėtąjį atspalvį turi veiksmažodžiai zambatyti, nužleibti, drožti (eiti reikšme), tintaluoti, žodžių samplaikos, jų junginiai aldadra aldadra, perti kailį, papūsti į nosį ir t. t.

Šiame stiliuje dažnos svetimybės: mazolis, kūzovas, bliūdas… Jis turi savo metaforų, palyginimų, hiperbolių:

valgyti – kimšti, miegoti – kirmėti, kalbėti loti; spardos kaip arklys, tyli kaip avis, greit – šiaudas neperdegė, daug marios.

Šnekamosios kalbos sintaksė linksta į trumpą sakinį su išleistomis, eliptiškai ,,nutylėtomis“ sakinio dalimis. Čia pašnekovai dažnai supranta vienas kitą iš mažos užuominos. Sakinį čia padeda suprasti bei patikslina vadinamieji nekalbiniai elementai: gestai, mimika, kūno judesiai, kalbamoji aplinka. Daug nepilnų ir vienanarių sakinių. Antra vertus, nereti pasikartojimai. Iš sudėtinių sakinių daugiausia sujungiamųjų. Vengiama dažnesnių daugialaipsnių prijungimų. Sakinio dalių bei sakinių jungimas dažnai asindetiškas, t. y. be jungtukų.

Būdingų šnekamosios kalbos pavyzdžių randame pasakose:

Kitą naktį gaspadorius vienas nuėjo kluonan laukti vilko. Nuėjo, pro langelį žiūri ir pamatė, kad ta kumelė kelias. Kelias, kelias, pasikėlė ir eina. Buvo pakaustyta, tat taip: kaukšt, kaukšt ir eina. Aplink kluoną apėjo ir – kluonan, ir į  jį. Anas nusigando ir užlipo ant jaujos ir kumelė paskui jį užšoko net ant jaujos…

Čia, kaip matome, nelinkstama vartoti sudėtingesnių sintaksinių konstrukcijų, sudėtingesnių jų siejimo priemonių (sakykim, jungtuko kadangi… tai), o verčiamasi be jų: Pačiam klausytojui galimos suvokti sakinio dalys nutylimos, reiškiamos ištiktukais. Sakoma ne Kadangi buvo ji pakaustyta, tai…, o buvo pakaustyta…; ne ėjo kaukšėdama, o štai taip: kaukšt, kaukšt ir eina. Atseit, didelis charakterizuojamasis krūvis tenka toms išraiškos priemonėms, kurios nebūdingos knyginei kalbai.

Šiame stiliuje dažnos tokios metonimijos:

Ilgai neišėjo iš galvos tos Krakės (t. y. atsitikimas Krakėse).

Gėlės (t. y. gėlių parduotuvė) jau uždarytos.

Jam vis dar atsirūgsta tos mielės (t. y. prekyba mielėmis).

Arba: išsižiojo – nustebo, užsičiaupė nutilo, raukosi pyksta ir pan.

Kur kas mažiau savitumų šio stiliaus morfologijoje. Čia randame formų, nesutampančių su tomis, kurios vartojamos bendrinėje kalboje, kurios skiriasi savo daryba, kaityba: darbadienis diendarbis, paštas – pašta, velionio velionies. Dažnai vartojamos sutrumpintos bei nutrupėjusios žodžių formos: bėgt, važiuot, plačiuos laukuos, aukštam medy ir kt. Esti pakitusi garsinė žodžio sandara: chalatas kalatas, signalas – cignatas, sąšlavos – šąšlavos.

Labai gausu, jaustukų, ištiktukų:

Otginetgi rankelė!

Uodas kakton cakt, aš ant žemės lept.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *