Publicistinis stilius

      Publicistinis stilius apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais dabarties klausimais. Čia autorius stengiasi paveikti skaitytoją tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis. Publicistinis stilius – tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei posakiais.

Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas. Pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai prasideda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma vienintelė Lietuvoje Martyno Mažvydo Katekizmo knyga, atidaroma Lietuvos senųjų knygų ekspozicija. („Lietuvos rytas“, 1997 01 08)

 

Klasikinis aukštojo, retorinio, stiliaus pavyzdys yra Mikalojaus Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ (1599 m.):

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti, ir gražinti, Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti. Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varnas, ožys staugti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys? […]

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

Aukštindamas gimtąją kalbą, įrodinėdamas būtinumą ją vartoti, Daukša kalba dalykiškai: nurodo jos paskirtį, pasitelkia istorijos faktų (tik gimtosios kalbos išlaikymu išliko daugelis tautų). Tai intelektiniai elementai. Kartu eina ir ekspresinės priemonės: retoriniai klausimai, išvardijimai, paralelizmai, emociniai epitetai (prasta, niekinga tauta, menkos tautos, niekingo užkampio), grandinė vaizdingų palyginimų su gyvulių pasauliu. Pakiliausiu tonu parašyta prakalbos kulminacija, prasidedanti ekspresyviu neigimu (Ne žemės derlumu…).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *