Stilistikos kryptys ir skyriai

      Iš kitų filologijos šakų stilistika išsiskyrė XX a. pradžioje. Jos ištakos – antikinėje retorikoje ir literatūros istorijoje. Skirtingos ištakos sąlygojo kelias pačios stilistikos kryptis. Dvi pagrindinės kryptys – tai lingvistinė ir literatūrinė stilistika. Pastaroji nagrinėja tik grožinės literatūros kalbą: individualųjį rašytojų stilių, literatūrinių krypčių, epochų stilių. Literatūrinei stilistikai praktiškai skiriame literatūros mokslininkų darbus apie literatūros krypčių, rašytojų, atskirų grožinių kūrinių stilių.

Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) – kalbotyros disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius: žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o lingvistinei – bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos normos. Kita vertus, literatūrinė stilistika ir lingvistinė stilistika (kai pastarosios objektas – meninė kalba) neturėtų būti visiškai atribotos. Abiem šiais atvejais ,,stilistikos tikslas – parodyti, kaip kūrinio meninė prasmė reiškiasi kalboje“. Griežtai atskirti kalbos ir literatūros nagrinėjimą, kalbotyrą ir literatūros mokslą – tai pražudyti stiliaus tyrimus (P. Giro). Lingvistas, nagrinėjantis grožinio kurinio stilių, negali ignoruoti to kūrinio visumos, jo turinio.

Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dvi kryptys: kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo (kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos išteklių) ir funkcinę stilistiką.

Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis stilistikos vadovėlių; jų tikslas – parodyti stilistinius kalbos išteklius ir pamokyti jais naudotis. Tokių stilistikų skyriai esti „Leksinė stilistika“, „Morfologinė, stilistika“, „Sintaksinė stilistika“, „Fonetinė stilistika“. Aprašomi funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai, formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas, stilistinė vertė. Sinonimai (suprantami gana plačiai) šios krypties stilistikose užima pagrindinę vietą. Didžiausi esti leksinės ir sintaksinės stilistikos skyriai: žodžio ir sakinio vaidmuo stiliuje svarbiausias, nes šių kalbos vienetų reikšmės turi denotatus (atitikmenis tikrovėje). Fonetikos ir daugelio morfologijos vienetų reikšmės yra kalbiniai santykiai. Aprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos priemonių vartojimą. Šią stilistiką nesunku suskaidyti į dalis – priedus prie kalbotyros šakų, tiriančių kalbos pakopas (žr. schemą, a):

stilis1      Funkcinės stilistikos tikslas – išsami funkcinių kalbos stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika parodo kalbos stilistinę sistemą – visų pakopų kalbos vienetų atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto sandaros principas (žr. schemą, b). Neatsitiktinai funkcinių stilių teorijos sukūrimas laikomas vienu didžiausių šiuolaikinės stilistikos laimėjimų.

Abu lingvostilistikos aspektai, aprašomasis ir funkcinis, susipina, vienas kitu remiasi.

Lingvistinės stilistikos specialistai pabrėžia taikomąjį, praktinį šio mokslo pobūdį. Daugelyje stilistikos darbų susipynę teorinis ir praktinis, norminamasis, rekomendacinis aspektai, bet vis dėlto tikslinga skirti teorinę ir praktinę stilistiką. Praktinė stilistika – tai lingvistinės stilistikos taikymas praktiniams tikslams. Taigi ji yra savotiška taikomosios kalbotyros šaka. Praktinė stilistika ne tik aprašo stilistinius kalbos išteklius, funkcinius stilius ir stiliaus analizės principus, bet ir moko tais ištekliais naudotis, moko nagrinėti teksto stilių, vertina būdingąsias įvairių stilių tekstų išraiškos priemones kaip teiktinas arba neteiktinas (orientuoja kalbos vartotoją į vienas išraiškos priemones, atgraso nuo kitų), tvarko, normina (kaip sudėtinė kalbos kultūros praktikos dalis) funkcinių stilių raidą. Vienas svarbiausių praktinės stilistikos uždavinių – padėti ugdyti kalbos kultūrą. Kalbinės raiškos kultūra turi dvi pakopas: žemesniąją, kurią sudaro kalbos taisyklingumas, ir aukštesniąją, kurią rodo stilingumas, funkcinių stilių normų laikymasis. Aukštesnioji kalbos kultūros pakopa yra vadinama stiliaus kultūra.

Praktinė stilistika yra senesnė už teorinę. Antikos laikais praktinės stilistikos vaidmenį atliko retorika. Klasicizmo laikais susiformavusi norminamoji stilistika suprato stilių kaip literatūrinę techniką: analizavo stilistines figūras, poetines priemones, remdamasi poetikos dėsniais ir taisyklėmis, vertino rašytojų kūrinių stilių pagal griežtai nustatytas trijų stilių – aukštojo, vidutiniojo ir žemojo – normas atskiroms literatūros rūšims ir žanrams. Šia stilistika remiasi žymiųjų lietuvių kalbininkų J. Jablonskio ir J. Balčikonio darbai, kuriuose nagrinėjama lietuvių rašytojų ir verstinių kūrinių kalba. Pirmosios lietuvių stilistikos – K. Bizausko (1918) ir M. Gustaičio (1923) vadovėliai – irgi praktinės. Nuo jų pasirodymo iki pirmosios mokslinės lingvistinės J. Pikčilingio lietuvių kalbos stilistikos (1971, 1975) praėjo pusė šimtmečio.

Stilistikos krypčių (skyrių) santykį rodo ši schema. 

stilis2

Norint akivaizdžiau atriboti įvairius stiliaus tyrimo metodus, dar skiriama kodavimo (kalbėtojo, autoriaus) stilistika ir dekodavimo (suvokimo, klausytojo, skaitytojo) stilistika. Pirmoji koncentruoja dėmesį į kūrybinį procesą, minties ir jausmo raidą. Šioji stiliaus analizė dažniausia literatūros istorijoje: kūrinio nagrinėjimas siejamas su rašytojo biografija, asmenybe, su epocha, remiamasi paties rašytojo mintimis apie literatūrinį darbą, lyginami kūrinių variantai, stiliaus taisymai. Mokykloje kodavimo stilistika pasireiškia ir kaip mokymas kurti monologinį (sakytinį arba rašytinį) tekstą, t. y. kaip sudėtinė rašinių mokymo metodikos dalis. Dekodavimo stilistikoje dominuoja lingvistinis metodas, jai rūpi kūrybos rezultatas, poveikis, kurį skaitytojui daro tekstas. Šioji stilistika ugdo aukštos kultūros skaitytoją. Suprantama, abu metodai esti derinami, vienas kitą papildo. Kiekvienas kūrinys, kaip sako I. Galperinas, pasuktas kartu ir į autorių, ir į adresatą.

Be vienos kalbos stilistikų, egzistuoja dviejų ir daugiau kalbų, t. y. gretinamoji stilistika, glaudžiai susijusi su vertimo teorija bei praktika. Gretinamieji stilistikos darbai padeda atskleisti kalbos stilių nacionalinį savitumą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *